— Nulipti? — pamėgdžiojo jis Gendalfą. — Ar beginklis žmogus eitų pas plėšikus, stovinčius už durų? Nulipti? Aš ne kvailys, Gendalfai, ir tavimi netikiu. Nors jų nematau, bet žinau, jog laukiniai miško demonai pasislėpė, laukdami tavo ženklo.
— Išdavikai visada įtarūs, — pavargusiu balsu atsakė Gendalfas. — Gali nedrebėti dėl savo kailio. Mes nesiruošiame nei užmušti tavęs, nei kankinti. Aš galiu tave apginti. Tai paskutinė galimybė, Sarumanai, laisvam palikti Orthanką!
— Gražiai skamba! — šaipėsi Sarumanas. — Tu, Gendalfai Pilkasis, esi tikras saldžiabalsis. Neabejoju, kad Orthankas tau patinka Ir mielai čia įsikurtum. Bet kodėl aš turėčiau išeiti? Ką tu turi galvojo, sakydamas „laisvas"? Aš manau, jog tuoj pat iškelsi savo sąlygas?
— Kodėl turėtum išeiti, gali pamatyti pro langą. Tavo tarnai išblaškyti ar nužudyti, kaimynams tapai priešas, o savo naująjį šeimininką norėjai apmulkinti. Kai jo akis atsisuks į tave, ji bus raudona iš įtūžio. Tačiau „laisvas" reiškia „laisvas". Gali eiti, kur nori, nors ir į Mordorą: niekas tavęs nepančios, nekaustys grandinėmis ir tau neįsakinės. Bet turėsi man atiduoti Orthanko Raktą bei savo lazdą. Tai užstatas už laisvę. Jei būsi vertas, kada nors atgausi šiuos daiktus.
Sarumano veidas iš įtūžio tapo mėlynai raudonas, akys sužaibavo neapykanta. Jis šaižiai nusikvatojo.
— Kada nors! — it pamišęs suriko jis. — Kada nors! Kai tu turėsi Barad Duro Raktus, Septynių Karalių Karūnas ir Penkių Burtininkų Lazdas, ar ne?! Puikus planas, bet tokio kąsnio tu neapžio-si! Nebūk kvailas, o kitą kartą užsimanęs su manimi pašnekėti, ateik blaivus ir nesivesk šitų galvažudžių su neūžaugom. Linkiu goros dienos!
Jis pasisuko ir išėjo iš balkono.
— Grįžk, Sarumanai! — įsakė Gendalfas.
Visų nuostabai, Sarumanas apsisuko ir lyg prieš savo valią sugrįžo. Sunkiai kvėpuodamas jis atsirėmė į balkono turėklus. Jo voldas susiraukšlėjo ir papilko, o kaulėti pirštai įsikirto į juodą la/,dą.
— Aš tau neleidau išeiti, — rūsčiai tarė Gendalfas. — No aš, o tu tapai apgailėtinu kvailiu, Sarumanai. Tu turėjai galimybe atsisakyti juodų darbų ir pykčio, o laikaisi įsitvėręs savo lazdos. Ką gi, tupėk Orthanke, bet dabar jau nebeišeisi, nebent tave pasiimtų Juodoji Ranka iš rytų. Sarumanai! — sugriaudėjo burtininkas. — Aš esu Gendalfas Pilkasis, kurį tu išdavei! Gendalfas, kuris gr|žo Iš mirties karalystės ir tapo Baltuoju. Tu praradai bet kokią spalva! Todėl aš pašalinu tave iš Ordino ir iš Tarybos!
Gendalfas iškėlė rankas ir lėtai tarė:
— Sarumanai, aš laužau tavo lazdą! — Pasigirdo trekštolėjimas, lazdos nuolaužos išslydo Sarumanui iš rankų ir nukrito prie Gendalfo kojų. — Gali eiti! — nusisuko Gendalfas.
Sarumanas suriko ir kritęs ant kelių nušliaužė vidun. Staiga kažkoks švytintis daiktas atšvilpė iš viršaus, trenkėsi į turėklą, kur prieš akimirką stovėjo Sarumanas, ir tik per plauką nekliudęs Gendalfo atsimušė į laiptus. Turėklai sugaudė, laiptas įskilo, jo nuolaužos pažiro į visas puses, tačiau pats daiktas liko sveikas ir nuriedėjo laiptais žemyn: tamsus krištolinis rutulys su viduje rusenančia ugnimi. Pipinas pasileido paskui ir pačiupo rutulį prie pat vandens.
— Niekšingas žmogžudys! — suriko Eomeras, tačiau Gendalfas net nepajudėjo.
— Tai ne Sarumano darbas, — tarė burtininkas. — Sviesta buvo iš lango viršuje. Grimos Šliužburnio atsisveikinimo metimas, tik labai netaiklus.
— Tai dėl to, kad jis negalėjo apsispręsti, ko labiau nekenčia — tavęs ar Sarumano, — pasakė Aragornas.
— Gali būti, — sutiko Gendalfas. — Ir Sarumanui, ir Grimai bus mažai džiaugsmo gyventi kartu. Dabar jie vienas kitą plikom rankom pasmaugtų. Tai pelnyta bausmė Šliužburniui. Jeigu jis kada nors gyvas išeis iš Orthanko, galės džiaugtis kaip antrą kartą gimęs.
— Ei, vaikine, duokš tą daiktą man! Aš visai neprašiau, kad jį liestum! — šūktelėjo burtininkas, pamatęs Pipiną su rutuliu lipantį laiptais taip lėtai, lyg hobitas būtų nešęs didžiausią sunkenybę. Burtininkas skubiai paėmė rutulį iš Pipino ir paslėpė jį po apsiaustu. — Aš juo pasirūpinsiu. Sarumanas nė už ką nebūtų išmetęs tokio lobio.
— Bet jis mielai švystels tau į galvą kokį kitą daikčiuką, — subruzdo Gimlis. — Jeigu jau baigei šnekėtis, gal atsitraukime nuo bokšto?
— Taip, kalba baigta, — linktelėjo Gendalfas. — Eikime.
Jie nusisuko nuo Orthanko durų ir nulipo žemyn. Raiteliai džiaugsmingais šūksniais pasitiko savo karalių bei atidavė pagarbą burtininkui. Sarumano kerai nebeveikė — visi matė, kaip išdavikas grįžo įsakius Gendalfui ir po to nušliaužė atgal.
— Viskas, — tarė Gendalfas. — Dabar reikia surasti Medžiabarzdį ir papasakoti, kuo baigėsi pokalbis.
— Medžiabarzdis ir pats turėtų nujausti, — pasakė Meris. — Argi derybos galėjo baigtis kitaip?
— Žinoma. Viskas kabėjo ant plauko. Aš turėjau savų sumetimų šnekėtis su juo — gailestingų ir ne visai. Iš pradžių leidau Sarumanui suprasti, kad jo balsas nebekeri. Niekam nepavyktų tuo pat metu būti ir tironu, ir patarėju. Jis pateko į spąstus, bandydamas susidoroti su mumis po vieną. Aš daviau jam progą sąžiningai pasirinkti: atsisakyti savo planų bei ryšių su Mordoru ir padėti mums. Sarumanas galėjo būti galingas sąjungininkas. Bet jis atstūmė mūsų ranką ir pasiliko Orthanke. Jis nori ne tarnauti, o valdyti. Sarumanas bijo Mordoro šešėlio, bet vis dar svajoja pažaboti audrą. Nelaimingas kvailys! Jis bus tuoj pat sunaikintas, jeigu tik Juodasis Valdovas išties savo leteną į Izengardą. Mes neįstengtume paimti Orthanko, tačiau Sauronas — kas žino, ką jis gali.
— O jeigu Sauronas neįveiktų Sarumano? Ką tu su juo darytum? — paklausė Pipinas.
— Aš? Nieko! — atsakė Gendalfas. — Aš netrokštu valdžios. Kas atsitiks jam? Neišmanau. Gaila, kad tokia galinga jėga dabar pūva uždarame bokšte. Keisti yra likimo posūkiai! Neapykanta dažnai atsisuka pati prieš save. Visam Orthanke vargu ar surastum tokj brangų daiktą, kurį išmetė Šliužburnis.
Staiga pro atvirą bokšto langą kažkas garsiai suklykė ir tuoj pat nutilo.
— Sarumanas, atrodo, pritaria mano nuomonei, — šyptolėjo Gendalfas. — Palikime juos vienus!
Jie sugrįžo prie vartų griuvėsių ir, vos išnirę pro arką, pamatė atskubančius Medžiabarzdį bei dar tuziną entų. Aragornas, Gimlls Ir Legolasas su nuostaba į juos įsistebeilijo.
— Štai trys mano draugai, Medžiabarzdį, — tarė Gcndalfas. — Aš apie juos tau pasakojau, bet tu dar nesi jų matęs. — Jis išvardijo keliauninkų vardus.
Senasis entas ilgai, tiriamai į juos žiūrėjo, paskui trumpai su kiekvienu šnektelėjo. Paskiausiai jis kreipėsi į Legolasą:
— Vadinasi, tu atkeliavai net iš Gūdžiosios Girios, gerasis elfo? Kitados tai buvo didelis miškas!
— Jis ir dabar tebėra didelis, — atsakė Legolasas. — Bet ne toks, kad mes, jo gyventojai, nenorėtumėm pamatyti kitų girių. Visada svajojau pasivaikščioti po Fangorną. Nors man teko pabūti tik jo pakraštyje, nenorom išėjau iš ten.
Medžiabarzdžio akys sublizgėjo iš malonumo.
— Manau, jog tavo noras išsipildys anksčiau, negu kalvos sudūlės.
— Jeigu viskas klosis gerai, aš dar norėčiau atsivesti ir draugą.
— Mes su malonumu sutiksime kiekvieną elfą.
— Tas, apie kurį kalbu, nėra elfas, — tarė Legolasas. — Aš turėjau galvoje nykštuką Gimlį, Gloino sūnų.
Gimlis žemai nusilenkė, tačiau iš po diržo jam išslydo kirvis ir žvangtelėjęs nukrito ant žemės.
— Hum-m, hm! — sukrenkštė niūriai į jį žiūrėdamas Medžiabarzdis. — Nykštukas, ir dar su kirviu! Aš džiaugčiausi sutikęs elfą, bet dabar... Hum! Iš tiesų keista draugystė!