— Galbūt keista, tačiau be Gimlio aš į Fangorną neisiu, — tvirtai pasakė Legolasas. — O savo kirviu jis kerta ne medžius, bet orkams galvas. Helmo Daubos mūšyje jis nukirto jų keturiasdešimt dvi, o Fangorne, Fangorno Miško Šeimininke!
— Ak, tada kita kalba! — atlyžo Medžiabarzdis. — Tačiau likimas teka savo vaga ir nėra jokio reikalo jį skubinti. Dabar turime kuriam laikui išsiskirti. Diena jau baigiasi, o Gendalfas sako, jog jūs turite išvykti su tamsa, ir Marko Valdovas taip pat skuba namo.
— Visiškai teisingai, — pritarė Gendalfas. — Deja, turiu pasiimti tavo vartų sargus. Tikiuosi, kad išsiversi be jų.
— Galbūt, — tarė Medžiabarzdis, — bet man jų trūks. Mes taip greitai susidraugavome, kad aš pats stebiuosi savo vikrumu — galbūt į senatvę vaikėju? Hobitai buvo didžiausia naujiena, kokios nebuvau regėjęs daug daug metų. Aš jų nepamiršiu. Įtraukiau šią tautą į Ilgąjį Sąrašą. Entai ją prisimins.
Jūs būsite mano draugai tol, kol žaliuos miškai. Likite sveiki! Duokite žinią, jeigu savo šauniojoje Grafystėje išgirstumėt ką nors apie entes. Užsukite ir patys, jei bus proga.
— Būtinai! — vienu balsu atsakė Meris su Pipinu, kažkodėl staiga nusisukdami. Medžiabarzdis mąsliai į juos pasižiūrėjo, linguodamas galva. Jis kreipėsi į Gendalfą.
— Sarumanas neišėjo, ar ne? — paklausė jis. — Taip ir maniau. Jo širdis juoda kaip pikto huorno. Nors jeigu aš būčiau įveiktas, o visi mano medžiai iškirsti, aš taip pat neišeičiau, turėdamas kokią skylę pasislėpti.
— Tačiau juk tu nesiruošei su savo medžiais užkariauti visą pasaulį ir išnaikinti kitus gyvus padarus, — pasakė Gendalfas. — O Sarumanas liks čia misti savo neapykanta ir pinti naujų klastų voratinklių. Jis turi Orthanko Raktą, todėl jokiu būdu negali būti paleistas.
— Entai juo pasirūpins! — pažadėjo Medžiabarzdis. — Be mano leidimo Sarumanas neperžengs savo bokšto slenksčio. Mes akių nuo jo nenuleisime.
— Gerai, — nudžiugo burtininkas, — bent vienu rūpesčiu mažiau. Bet būkite budrūs! Vanduo greit nuslūgs, o apstatyti bokštą sargybiniais tau neužteks entų. Neabejoju, jog Sarumanas žino visus požeminius kelius iš Orthanko. Būtų gerai, kad leistumėte vandenį tol, kol Izengardas pavirs ežeru arba kol surasite tuos kelius. Kai požemiai bus paskandinti, o išėjimai saugomi, Sarumanui beliks tik žiūrėti pro langus.
— Gali būti ramus! — pasakė Medžiabarzdis. — Mes iššniukšti-nėsime visą slėnį, kiekvieną skylę ir akmenį. Čia sugrįš seni laukiniai medžiai. Izengardas virs Budriuoju Mišku. Net voverė negalės praliuoksėti nepastebėta. Palik šį rūpestį entams! Kol nepraeis septynis kartus daugiau metų, negu jis mus kankino, mes nepavargsime saugoti Sarumaną!
11
Palantiras
Saulė jau leidosi už vakarinių kalnų, kai Gendalfas su savo bendražygiais ir karalius su raiteliais išjojo iš Izengardo. Gendalfas už savęs pasisodino Merį, o Aragornas — Pipiną. Du Teodeno vyrai nuskubėjo į priekį apsidairyti ir dingo iš akių. Visi kiti jojo neskubėdami.
Entai, iškėlę rankas ir tylūs lyg statulos, stovėjo išsirikiavę prie vartų. Kiek pajoję Meris su Pipinu atsigręžė. Saulė dar švietė danguje, bet pilki Izengardo griuvėsiai jau skendo šešėliuose. Ten vienišas stovėjo Medžiabarzdis, panašus į seną medžio strampą, kuriuo hobitai jį palaikė per pirmą susitikimą ant saulėtos kalvos Fangorno pakraštyje.
Keleiviai prijojo Baltosios Rankos koloną. Ji tebestovėjo, tačiau Ranka buvo numesta ir sudaužyta į šipulius. Kelio viduryje baltavo jos smilius pajuodusiu nagu.
— Entai nepamiršo nieko, — tarė Gendalfas. Jie jojo, slėnį supo sutemos.
— Kada ruošiesi sustoti, Gendalfai? — paklausė Meris po kurio laiko. — Nežinau, kaip tu jautiesi sėdėdamas balne su neūžauga, tačiau tas neūžauga jau seniai norėtų liautis kratęsis ir pailsėti.
— Vadinasi, tu išgirdai? — nusišypsojo Gendalfas. — Nesikrimsk, nes galėjai būti pavaišintas dar gražesniais žodžiais. Išpuiktum sužinojęs, kad iš mūsų visų Sarumaną labiausiai dominote būtent judu su Pipinu. Jis nežinojo nei kas jūs, nei kaip čia atsidūrėte, nei kodėl atvykote į Rohaną. Ką jūs slepiate, kaip jums pavyko ištrūkti, kaip žuvo jus pagrobę orkai? — šios nedidelės mįslės nedavė ramybės Sarumanui. Jo pajuoką gali vertinti kaip komplimentą, Meriadokai.
— Širdingai dėkoju, — prunkštelėjo Meris. — Man didesnė garbė yra kratytis už tavęs. Čia sėdėdamas galiu bent jau pakartoti klausimą: kada mes ruošiamės sustoti?
Gendalfas nusijuokė.
— Tai prilipo! Kiekvienam burtininkui vertėtų vedžiotis po porą hobitų, — kad šie neleistų jiems įsiplepėti ir paistyti niekų. Prašyčiau atleisti. Aš jau pagalvojau apie poilsį. Mes pajojėsim iki slėnio galo ir ten apsinakvosim. Rytoj keliausime greičiau. Iš pradžių manėme iš Izengardo joti tiesiai į Edorasą, bet planai pasikeitė. Šaukliai nuskubėjo į Helmo Daubą įspėti žmonių, kad karalius grįžta. Iš ten su kariuomene slapta vyksime į Dunharą kalnuose. Nuo šiol netgi kelių žmonių būriui reikia vengti keliauti atvirai.
— Kaip visada: arba nieko neaiškini, arba per daug, — pasakė Meris. — Man rūpėjo tik mūsų nakvynė. Kur yra ta Helmo Dauba ir visa kita? Kas tai per vietos? Aš ničnieko nežinau apie šį kraštą.
— Jei nori suprasti, kas dedasi, turėsi sužinoti daug naujo. Bet ne dabar ir ne iš manęs: man reikia pamąstyti apie svarbesnius dalykus.
— Na gerai, prie laužo aš prispausiu Platžengį — jis ne toks irzlus. Bet kam šitas paslaptingumas? Aš maniau, mūšį laimėjome mes.
— Taip, laimėjome, bet tik vieną mūšį, ir ta pergalė netgi padidino pavojų. Tarp Mordoro ir Izengardo turėjo būti kažkoks ryšys, kurio dar neišsiaiškinau: kažkaip jie keisdavosi naujienomis. Barad Duro Akis nekantriai stebi Burtininko Slėnį, o kartu ir Rohaną. Kuo mažiau ji pamatys, tuo bus geriau.
Vingiuotas kelias lėtai leidosi į slėnį. Tai priartėdamas, tai vėl nutoldamas savo akmenuotoje vagoje tekėjo Iženas. Iš kalnų atsliūkino naktis. Ūkanos išsisklaidė. Patraukė šaltas vėjas, priešpilnis mėnulis užliejo rytinį dangų blyškia sidabrine šviesa. Raiteliams iš dešinės leidosi kalnų šlaitai, o priekyje driekėsi pilkos lygumos.
Pagaliau jie pasuko iš vieškelio ir, pajoję mylią į vakarus, apsistojo nedideliame slėnyje, kuris pietuose rėmėsi į žaliašlaitį Dol Baraną. Tai buvo piečiausia Nan Karuniro kalnų grandinės kalva, tankiai apaugusi viržiais. Slėnio šlaitai pilkavo pernykštėm samanom, pro kurias iš salsvai kvepiančios žemės sunkėsi pavasariniai šaltinėliai. Vėlią naktį jie įkūrė stovyklą po aukštais kaip medžiai erškėčiais. Nors krūmai buvo net susisukę nuo senatvės, ant kiekvienos šakelės sprogo pumpurai.
Buvo pastatyti du sargybiniai, o kiti paskubomis pavakarieniavę susisupo į apsiaustus ir užmigo. Hobitai atsigulė nuošaliau ant senų paparčių krūvos. Meris jau snūduriavo, tačiau Pipinas akių neįstengė sudėti. Jis vartėsi, muistėsi, ir paparčiai nenutildami šnarėjo.
— Kas yra? — paklausė Meris. — Pataikei ant skruzdėlyno?
— Ne, bet vis tiek nepatogu, — atsiliepė Pipinas. — Kada mes paskutinį kartą miegojom lovoje?
— Suskaičiuok ant pirštų, kiek laiko praėjo nuo tada, kai išvykome iš Lorieno, — nusižiovavo Meris.
— Ne, ne, aš kalbu apie tikrą lovą miegamajame.
— Tada Rivendeile, — pasakė Meris. — Tačiau šiąnakt aš užmigčiau bet kur.
— Kaip tau pasisekė, Meri, kad jojai su Gendalfu, — patylėjęs sušnibždėjo Pipinas.