— Kodėl? — nesuprato Meris.
— Negi nieko iš jo nesužinojai?
— Šiek tiek sužinojau. Bet tu viską galėjai girdėti — juk jojai netoliese, o mes nieko neslėpėme. Rytoj, jei Gendalfas sutiks, tu galėsi joti su juo ir pabandyti išpešti ką nors daugiau.
— Iš tikrųjų? Gerai! Bet jis nekalbus, ar ne? Visai nepasikeitęs.
— Pasikeitęs, — atsakė išsibudinęs Meris. Jam jau buvo įdomu, ko nerimsta Pipinas. — Jis, kaip čia pasakius, išaugo. Jeigu juokiasi ar liūdi, džiaugiasi ar pyksta, tai smarkiau negu anksčiau. Prisimeni paskutinį susitikimą su Sarumanu? Juk Sarumanas buvo galingesnis už Gendalfą: Tarybos galva ir visa kita. Jis buvo Sarumanas Baltasis, o dabar Gendalfas yra Baltasis. Gendalfas liepė — ir Sarumanas grįžo. Gendalfas sulaužė jo lazdą, o Sarumanui pasakė dingti — ir šis nušliaužė šalin.
— Jeigu jis pasikeitė, tai pasidarė dar tylesnis, — tarė Pipinas. — Kad ir tas krištolinis rutulys. Gendalfas juo labai džiaugėsi. Jis žino, kas tai per daiktas. O mums ar pasakė? Nė žodžio. Juk aš pirmas pastvėriau tą rutulį, galima sakyti — išgelbėjau. „Ei, vaikine, duokš tą daiktą man!" — štai tau padėka. Kas tai galėtų būti? Sunkus daikčiukas... — Pipinas, atrodė, kalbėjosi pats su savimi.
— Ak štai kas tau miegoti neduoda! — suvokė Meris. — Pipinai, bičiuli, nepamiršk Gildoro žodžių, kuriuos taip mėgo kartoti Semas: „Nekišk nosies į burtininkų reikalus, nes gali iš viso likti be jos".
— Bet mes jau kelis mėnesius tik ir kišame nosis į burtininkų reikalus, — paprieštaravo Pipinas. — Sykį įsipainiojome į pavojus, norėčiau žinoti kiek daugiau. Ir norėčiau žvilgtelti į tą rutulį.
— Eik miegoti! Anksčiau ar vėliau viską sužinosi. Mano brangusis Pipinai, dar joks Tukas nėra pasirodęs smalsesnis už Brendibaką, tačiau dabar tikrai ne laikas klausinėti.
— Gerai, gerai. Nieko čia blogo, jei noriu pažiūrėti į tą daiktą. Aš žinau, kad jo vis tiek nepamatysiu, nes Gendalfas tupi ant to rutulio kaip višta ant kiaušinio. Iš tavęs irgi daug nepeši, tik „dabar—ne—laikas—eik—miegoti" .
— O ką aš turėčiau sakyti? — paklausė Meris. — Atleisk, Pipinai, bet tau teks palaukti iki ryto. Po pusryčių mes kartu iškamantinėsime burtininką. O dabar aš noriu miego. Jeigu dar kartą nusižiovausiu, tai perplyšiu iki ausų. Labanaktis!
Pipinas nutilo. Jis gulėjo ramiai, tačiau nuginto sapno prisivilioti nepadėjo net lygus Merio alsavimas. Mintis apie juodąjį rutulį vis stiprėjo. Pipinas vėl jautė jo svorį, matė paslaptingas ugneles, šokinėjančias viduje. Hobitas nusisuko ir pabandė galvoti apie ką nors kita.
Pagaliau tai tapo nepakenčiama. Pipinas atsistojo ir, įsisupęs į apsiaustą, apsidairė. Mėnulis liejo savo šaltą šviesą į slėnį, juodavo krūmų šešėliai. Visi miegojo. Sargybinių nesimatė: jie, matyt, nuėjo ant kalvos arba pasislėpė žolėje. Vedamas kažkokios nesuprantamos jėgos, hobitas tyliai priėjo prie Gendalfo ir pažiūrėjo į jį. Burtininkas miegojo, po pusiau nuleistais vokais pro ilgas blakstienas žėrėjo jo akys. Pipinas skubiai žingtelėjo atgal. Bet burtininkas nejudėjo. Hobitas vėl priėjo ir beveik prieš savo valią pasilenkė prie miegančiojo. Gendalfas buvo susisupęs į antklodę ir dar užsimetęs apsiaustą. Tarp jo dešinio šono bei sulenktos rankos kūpsojo kažkas apvalus, apvyniotas tamsia medžiaga. Atrodė, kad burtininko ranka ką tik nuslydo nuo to daikto.
Vos kvėpuodamas Pipinas prisėlino artyn, atsiklaupė. Po to labai lėtai ištiesė rankas ir ištraukė ryšulį. Šis pasirodė ne toks jau sunkus. „Tikriausiai čia tik drabužiai",— su keistu palengvėjimu pagalvojo Pipinas, bet paimto daikto atgal nepadėjo. Akimirką hobitas stovėjo gniauždamas ryšulį. Staiga jam šovė mintis. Jis nutykino šalin, susirado didelį akmenį ir grįžo atgal.
Pipinas įvyniojo akmenį į medžiagą, priklaupė ir atsargiai pakišo jį po Gendalfo ranka. Tada žvilgtelėjo į savo grobį: tamsų, šaltą krištolinį rutulį, gulintį ant žemės. Hobitas įvyniojo jį į apsiaustą ir pasisuko eiti. Staiga Gendalfas sujudėjo, kažką murmtelėjo nesuprantama kalba, jo ranka suspaudė įvyniotą akmenį ir atsidusęs burtininkas ilsėjosi toliau.
— Na ir kvailys tu, Pipinai, — keikė save hobitas, — amžinai ieškai nemalonumų. Padėk rutulį atgal! — Tačiau hobitas pajuto, kaip jam ėmė drebėti keliai ir jis nebedrįsta prisiartinti prie burtininko. — Aš jį pabudinsiu, jeigu vėl ištrauksiu akmenį. Reikia šiek tiek nurimti. Ir žvilgtelėti į rutulį. Bet ne čia!
Jis nuslinko šalin ir atsisėdo ant žalio kauburėlio netoli savo guolio. Per slėnio kraštą pažvelgė mėnulis.
Pipinas pasidėjo rutulį tarp kelių ir žemai pasilenkė, kaip godus vaikas, bandantis paslėpti savo skanėstus nuo kitų. Nuėmęs apsiaustą jis pažvelgė į rutulį. Tylus oras aplinkui, atrodė, pritvinko įtampos. Iš pradžių rutulys buvo tamsus kaip juodasis gintaras, tik mėnulio šviesa žėrėjo jo paviršiuje. Tačiau vėliau jis ėmė po truputį švytėti, Pipino akys siurbte siurbėsi į krištolą, hobitas nebegalėjo nusisukti. Greitai visas rutulio vidus jau degė skaisčia liepsna, kuri sukosi ir plaikstėsi. Staiga viskas užgeso. Hobitas žioptelėjo, ėmė muistytis, bet liko susilenkęs, laikydamas rutulį abiem rankom. Pipino galva linko vis žemiau, o lūpos be garso krutėjo. Pagaliau hobitas veriamai suriko ir parkrito kaip negyvas.
Akimirksniu stovykla sukilo ant kojų. Nuo viršaus atbėgo sargybiniai.
— Tai štai kas vagis! — šūktelėjo pribėgęs Gendalfas. Jis skubiai užmetė apsiaustą ant rutulio. — Pipinai, Pipinai! Kaip negerai! — Jis priklaupė prie Pipino kūno: hobitas gulėjo paslikas, plačiai atmerkęs nieko nematančias akis. — Prakeikimas! Norėčiau žinoti, ką jis iškrėtė sau ir visiems mums!
Gendalfo veidas buvo sunerimęs ir rūstus. Jis paėmė Pipino ranką ir pasilenkė prie veido, klausydamas kvėpavimo, po to uždėjo delną jam ant kaktos. Hobitas sudrebėjo, sumirksėjo ir riktelėjęs atsisėdo, klaikiu žvilgsniu žiūrėdamas į susirinkusius.
— Šitas riešutėlis ne tavo dantims, Sarumanai! — kažkokiu šaižiu balsu sucypė hobitas, traukdamasis nuo Gendalfo. — Aš pasiųsiu tavęs ką nors. Supratai? Perduok tik tiek! — Pipinas ėmė muistytis ir bandė ištrūkti, tačiau Gendalfas laikė jį švelniai ir tvirtai suspaudęs.
— Peregrinai Tukai! — įsakė jis. — Grįžk!
Hobitas atsigręžė ir susmuko, nusitvėręs burtininko rankos.
— Gendalfai! — riktelėjo Pipinas. — Gendalfai! Atleisk man!
— Atleisti? — paklausė burtininkas. — Iš pradžių pasakyk, ką padarei!
— Aš, aš paėmiau rutulį ir į jį pasižiūrėjau, — sumikčiojo Pipinas. — Labai išsigandau ir norėjau nusisukti, bet neįstengiau. Tada atėjo Jis, žiūrėjo į mane ir klausinėjo. Tai viskas, ką galiu prisiminti.
— To maža, — rūsčiai tarė Gendalfas, — ką matei ir ką pasakei?
Pipinas sumirksėjo ir ėmė drebėti, bet nieko nepasakė. Visi žiūrėjo į jį tylėdami, tik Meris nusisuko. Gendalfo veidas tebebuvo rūstus.
— Kalbėk!
Pipinas pradėjo lėtai, lyg dvejodamas, bet pamažu jo balsas stiprėjo.
— Aš mačiau tamsų dangų ir aukštus pilies kuorus, — tarė jis, — ir mažytes žvaigždes. Jos buvo aukštai, toli, bet labai skaisčios. Staiga žvaigždes uždengė kažkokie padarai su sparnais. Labai dideli, bet rutulyje atrodė, jog tai šikšnosparniai. Jų buvo, atrodo, devyni. Vienas iš jų ėmė skristi tiesiai į mane, vis didėdamas ir didėdamas. Jis turėjo siaubingą... ne, ne! Man baisu apie tai pasakoti.
Aš norėjau sprukti, nes maniau, kad tas padaras išskris iš rutulio, bet jis uždengė visą dangų ir išnyko. Tada atėjo Jis. Jis nekalbėjo, tik žiūrėjo — o aš viską supratau.
„Vadinasi, grįžai? — paklausė Jis. — Kodėl taip ilgai tylėjai?" Aš neatsakiau. Jis vėl prabilo: „Kas tu?" Aš vis tiek neatsakiau, bet Jis mane smaugte smaugė. Neiškentęs skausmo pasakiau: „Hobitas".