Jis, atrodė, tik dabar mane išvydo ir nusijuokė žiauriu, gergždžiančiu juoku. Pasijutau, lyg mane kas peiliais badytų. Aš bandžiau ištrūkti.
„Palauk! — tarė Jis. — Mes greitai susitiksime. Perduok Sarumanui, kad tas riešutėlis ne jo dantims. Aš pasiųsiu ką nors pas jį. Supratai? Perduok tik tiek!"
Tada Jis į mane taip dėbtelėjo, kad pasijutau, jog skylu į gabalus. Ne, ne, aš daugiau nieko nebesakysiu! Nieko nebeprisimenu.
— Pažiūrėk į mane! — liepė Gendalfas.
Pipinas pažvelgė jam tiesiai į akis. Burtininkas kurį laiką nenuleido nuo jo žvilgsnio, paskui jo veidas sušvelnėjo, juo netgi perbėgo šypsenos šešėlis. Burtininkas uždėjo ranką Pipinui ant galvos.
— Viskas gerai, — tarė Gendalfas, — tau nieko neatsitiko. Iš akių matau, jog nemeluoji, nors labai to bijojau. Visa laimė, kad Jis su tavim kalbėjo neilgai. Tu esi kvailys, Peregrinai Tukai, bet doras kvailys. Tokioje situacijoje išmintingesnis galėjo pridaryti daugiau žalos. Bet įsidėmėk! Tu ir mes išsigelbėjome tik laimingo atsitiktinumo dėka. Antro karto nebus. Jeigu Jis būtų tave kaip reikiant patardęs, būtum viską išklojęs ir pražudęs mus visus. Bet jam reikėjo ne tik žinių, o ir tavęs paties, kad kuo greičiau galėtų neskubėdamas pasišnekėti su tavim Juodojoje Tvirtovėje. Nekrūpčiok! Jeigu jau įsipainiojai į burtininkų reikalus, tai priprask. Tuščia jų! Aš tau atleidžiu. Būk ramus. Viskas nėra taip blogai, kaip galėjo būti.
Gendalfas švelniai pakėlė Pipiną ir nunešė į guolį. Meris atsisėdo šalia.
— Gulėk ir ilsėkis, jei gali, Pipinai, — pasakė Gendalfas. — Tikėk manimi. Jeigu vėl pajusi niežulį rankose, pasakyk man! Tokius dalykus galima išgydyti. Bet, brangusis mano hobite, daugiau niekada nekaišiok akmenų man po alkūne! Dabar kiek pabūkite dviese.
Gendalfas sugrįžo pas kitus, tebestovinčius šalia Orthanko Akmens.
— Pavojus ateina, kai jo mažiausiai tikiesi, — tarė jis. — Vos pavyko išsigelbėti.
— Kaip Pipinas? — paklausė Aragornas.
— Viskas bus gerai. Jo ilgai nelaikė, o hobitai labai lengvai atsigauna. Prisiminimų siaubas turėtų greitai pranykti. Galbūt net per greitai. Aragornai, gal pasaugotum Orthanko Akmenį? Nepamiršk, tai pavojingas daiktas ir reikia būti atsargiam.
— Pavojingas, bet ne visiems, — tarė Aragornas. — Tuo labiau kad aš turiu į jį paveldėtojo teisę. Tai juk Orthanko palantiras iš Elendilo lobyno, kurį Izengardui padovanojo Gondoro karaliai. Mano valanda artėja. Aš jį paimsiu.
Gendalfas pažiūrėjo į Aragorną ir tada, visų nuostabai, paėmė suvyniotą Akmenį ir nusilenkęs įteikė jį Elendilo ainiui.
— Priimk jį, valdove! — tarė burtininkas. — Tai pirmas iš lobių, kurie grįžta į gėrio rankas. Bet leisk tau patarti: kol kas jo nenaudok. Būk atsargus!
— Ar aš kada buvau neatsargus, laukdamas ir ruošdamasis daugybę ilgų metų? — paklausė Aragornas.
— Niekada, — sutiko Gendalfas, — todėl nesuklupk kelio gale. Ir laikyk Akmenį paslaptyje. Tu bei visi kiti, kurie stovite čia! Svarbiausia, kad hobitas Peregrinas nežinotų, kur slepiamas rutulys. Blogis dar gali pagauti mūsų draugą, nes Pipinas, deja, žvelgė į pragaištingąjį kristalą. Tai labai pavojinga. Jam nereikėjo liesti jo Izengarde, tačiau aš galvojau apie Sarumaną ir ne iš karto perpratau Akmens prigimtį. O vėliau pavargau ir užsnūdau. Bet dabar aš viską supratau.
— Taip, be jokios abejonės, — pritarė Aragornas, — dabar mes žinome, koks ryšys buvo tarp Izengardo bei Mordoro ir kaip jis veikė. Daug kas paaiškėjo.
— Keistų galių turi mūsų priešai ir keistų silpnybių, — prabilo Teodenas. — Tačiau yra pasakyta: blogis dažnai pražudo blogį.
— Tai pasitvirtino daug kartų, — atsiduso Gendalfas, — tačiau šįsyk mums ypač pasisekė. Ko gero, šitas hobitas išgelbėjo mane nuo nepataisomos klaidos. Aš svarsčiau, ar galima man pačiam išbandyti Akmenį. Nedaug trūko, kad būčiau išsidavęs Priešui, o tokiam susidūrimui dar nesu pasirengęs, jeigu apskritai kada nors būsiu. Tačiau, man atrodo, išmuš valanda, kai aš nebegalėsiu slėptis ir stosiu į atvirą kovą.
— Tokia valanda jau arti, — tarė Aragornas.
— Bet dar ne dabar. Sauronas dar nėra viskuo tikras — mes turime tuo pasinaudoti. Priešas mano, kad Akmuo yra Orthanke — kodėl gi jis turėtų manyti kitaip? Vadinasi, jis yra įsitikinęs, jog hobitas yra Sarumano nelaisvėje ir buvo priverstas žiūrėti į rutulį. Jo tamsus protas dabar galvoja apie hobito veidą ir balsą, jis laukia, todėl praeis kiek laiko, kol jis supras klydęs. Mes turime žūtbūt pasinaudoti tokia proga. Dabar reikia skubėti. Prie Izengardo negalima pasilikti. Aš išjoju tuoj pat ir pasiimu su savimi Peregriną Tuką. Jam taip bus geriau, negu gulėti tamsoje kitiems miegant.
— Aš pasilieku Eomerą ir dešimt raitelių, — pasakė karalius. — Išjosime auštant. Kiti gali joti su Aragornu kada panorėję.
— Kaip norite, — pasakė Gendalfas, — tačiau kuo greičiau skubėkite į kalvas, į Helmo Daubą.
Staiga mėnulį užklojo kažkoks didelis šešėlis. Keletas raitelių suriko ir užsidengė galvas rankomis, lyg gindamiesi nuo nematomo smūgio: juos apėmė akla, nepaaiškinama baimė ir mirtinas šaltis. Drebėdami jie pažvelgė aukštyn. Kaip juodas debesis pro mėnulį prašvilpė didžiulė sparnuota figūra. Vaiduoklis pasisuko ir greičiau už Viduržemio vėją nulėkė į šiaurę. Žvaigždės nublyško. Šešėlis dingo.
Visi stovėjo suakmenėję. Gendalfas žiūrėjo į viršų, nuleidęs rankas, suspaudęs kumščius.
— Nazgulas! — suriko burtininkas. — Mordoro pasiuntinys. Audra artėja. Jie perėjo Upę! Jokite, jokite! Nelaukite aušros! Jokite! Tegu greitieji nelaukia atsiliekančiųjų.
Gendalfas nubėgo šalin šaukdamas Žvaigždikį. Aragornas nuskubėjo paskui. Burtininkas paėmė Pipiną ant rankų.
— Šį kartą tu josi su manimi, — tarė jis, — pamatysi Žvaigždikio greitumą.
Burtininkas užsimetė maišelį su savo daiktais ant pečių ir užšoko ant laukiančio žirgo. Aragornas pakėlė į apsiaustą bei antklodę įvyniotą Pipiną ir padavė Gendalfui.
— Likite sveiki! Skubėkite! — riktelėjo Gendalfas. — Pirmyn, Žvaigždiki!
Žirgas suprunkštė, išrietė kaklą. Jo uodega sužvilgo mėnulio šviesoje. Jis šoko į priekį ir kaip šiaurės vėjas dingo tamsoje.
— Kokia puiki, rami naktelė, ar ne? — kreipėsi Meris į Pėdsekį. — Kai kuriems labai sekasi: jie traukia Akmenis burtininkams iš pašonių, o tie dar ima juos į kelionę, užuot pavertę stulpais, kad stovėtų kaip amžinas įspėjimas!
— Nesu tikras, ar būtų buvę geriau, jeigu į Akmenį būtum pažvelgęs tu, Meriadokai. Kas žino? — palingavo galvą Aragornas. — Na, ką padarysi, tau teko laimė joti su manimi. Tuoj pat. Susirink daiktus ir paimk, ką paliko Pipinas. Paskubėk!
Per lygumas niekieno neraginamas ir netramdomas skriejo Žvaigždikis. Praėjo vos valanda, o jis jau pralėkė Izeno Brastas. Už nugarų pasiliko Raitelių Pilkapis su įsmeigtom vienišom ietim.
Pipinas pradėjo atsigauti. Jam buvo šilta ir patogu, vėjas švelniai kuteno veidą. Jis buvo su Gendalfu. Akmens ir kraupaus šešėlio sukeltas siaubas ėmė nykti, likdamas kalnų miglose. Hobitas giliai įkvėpė.
— Aš nežinojau, kad tu jodinėji be balno ir kamanų, Gendalfai, — tarė jis.
— Šitaip, elflškai, joju tiktai Žvaigždikiu, — atsakė burtininkas. — Žvaigždikis nekenčia kamanų. Šis žirgas pats sprendžia, nešti tave ar ne. Jeigu neša, tada nieko daugiau nereikia. Jis pasirūpins, kad tvirtai sėdėtum jam ant nugaros.
— Jis turbūt greitas lyg vėjas. Kaip minkštai taukši kanopos! — stebėjosi Pipinas.
— Jau dabar Žvaigždikio zovados pavydėtų bet kuris Viduržemio žirgas, — atsakė Gendalfas. — O jis galėtų lėkti dar greičiau. Žemė čia kalvota ir nelygi. Tačiau ar matai, kaip priartėjo Baltieji Kalnai? Ana ten lyg juodos ietys sminga į žvaigždes Trihyrno viršūnės. Greitai prijosime kryžkelę ir slėnį, kur prieš dvi dienas vyko mūšis.