Pipinas vėl nutilo. Gendalfas kažką niūniavo sau po nosimi — trumpą dainelę įvairiom kalbom. Po žirgo kojomis tirpo mylios. Burtininkas uždainavo kiek garsiau, ir kelios eilutės pasiekė hobito ausis.
— Ką tai reiškia, Gendalfai?
— Tiesiog prisimenu kai kuriuos Žynių Posmus, — atsakė burtininkas. — Turbūt hobitai jau seniai juos užmiršo, netgi tuos, kuriuos mokėjo.
— Ne, neužmiršo. Mes net sukūrėme savų, nors tavęs tai, žinoma, nedomina. Bet šitos dainelės aš negirdėjau. Kas tos septynios žvaigždės ir septyni akmenys?
— Senųjų karalių palantirai.
— O kas tai yra? — nenurimo Pipinas.
— Šitas žodis reiškia „toli matantis", Orthanko Akmuo buvo vienas iš jų.
— Tai jį pagamino... pagamino... — Pipinas ilgai nesiryžo ištarti, — ... ne Priešas?
— Ne, — papurtė galvą Gendalfas, — ir ne Sarumanas. Jie nesugebėtų padaryti tokio stebuklo. Palantirai atkeliavo iš Vakarų, iš Eldamaro. Juos pagamino Noldorai, galbūt net pats Feanoras, taip seniai, kad laikas dar net nebuvo skaičiuojamas metais. Tačiau Sauronas viską gali pasiglemžti sau. Štai tikroji Sarumano žlugimo priežastis. Daiktai, kuriuos sukūrusi jėga gilesnė ir paslaptingesnė net už mūsų sielą, yra pavojingi.
Sarumanas susilaukė pelnytos bausmės. Jis laikė Orthanko Akmenį paslaptyje, nė žodžiu neprasitardamas net Tarybai. Mes manėme, jog visi palantirai dingo per Gondoro karus. Žmonės juos beveik pamiršo. Gondore šie akmenys buvo tik keletui žinoma paslaptis, o Arnore juos prisimena nebent dunadanai Žynių Posmuose.
— O kam senovės žmonės juos naudojo? — pasiteiravo Pipinas, nudžiugintas tokio burtininko kalbumo ir bijodamas, jog tai ilgai netruks.
— Kad matytų toliau, nei siekia akis, ir galėtų mintimis kalbėtis vieni su kitais, — paaiškino Gendalfas. — Šitaip palantirai saugojo bei vienijo Gondorą. Po Akmenį buvo Minas Arnore, Minas Itilyje ir Orthanke, Izengardo žiede. Svarbiausias iš jų gulėjo Žvaigždžių Kupole Osgiliate. Kiti trys buvo toli šiaurėje, anot Elrondo pasakojimų, — Anumine ir Amon Šule, o Elendilo Akmuo buvo Bokšto Kalvose netoli Mitlondo, Mėnulio Įlankoje, kur guli pilkieji laivai.
Kiekvienas palantiras buvo susijęs su kitais, o Osgiliato Akmuo galėjo regėti visus Gondoro akmenis iš karto. Dabar mes žinome, jog Orthanko palantiras išliko, tačiau vienas galėjo rodyti tik nedidelius vaizdelius iš tolimų kraštų ir paslaptingų laikų. Be abejo, tai buvo naudinga Sarumanui, tačiau jam to buvo maža. Jis kreipė savo žvilgsnį vis tolyn, kol kartą įsidrąsinęs pažvelgė į Barad Durą. Ir buvo sugautas!
Niekas nežino, kur dabar Gondoro ir Arnoro Akmenys: nuskendo jūroje ar dingo po žeme. Tačiau Sauronas tikriausiai gavo Itilio Akmenį, nes jis paėmė tą tvirtovę ir pavertė blogio buveine — Minas Morgulu.
Dabar lengva suprasti, kaip greitai įkliuvo Sarumanas. Sauronas pasinaudojo jo godumu, nenuilsdamas jį persekiojo ir, žinoma, grasino. Šakalas susiriejo su liūtu, vanagą parbloškė erelis, voras pateko į plieno tinklą! Nuo to laiko Orthanko palantiras visada buvo nutaikytas į Barad Durą. Ten atsidurdavo kiekvienas, pažvelgęs į Akmenį. Tik tas, kuris turi kietesnę už deimantą valią, galėtų pasipriešinti. O kaip Akmuo prie savęs traukia! Net aš tai pajutau. Dar ir dabar trokštu išbandyti save tuo rutuliu — išplėšti palantirą iš Jo valdžios, o tada nukeliauti per bekraštes laiko marias į Tiriono Gražiojo laikus. Galbūt pamatyčiau patį Feanorą arba žydinčius Aukso bei Sidabro Medžius. — Jis atsiduso ir nutilo.
— O, kad būčiau visa tai žinojęs anksčiau, — tarė Pipinas, — aš nė neįtariau, ką darau.
— Įtarei, — paprieštaravo Gendalfas. — Įtarei ir žinojai, kad elgiesi neteisingai bei kvailai — pats sau taip sakei, bet pats ir neklausei. Nepasakojau tau nieko, nes aš tik dabar pradedu viską suprasti. Be to, jeigu būčiau prasitaręs anksčiau, tavo troškimas vis tiek nebūtų sumažėjęs. Atvirkščiai! Geriausiai pasimokai, kai pats nusvyli nagus. Po to ir šaltus pūti.
— Dabar nors ir visi septyni Akmenys gulėtų prieš mane — aš susikiščiau rankas į kišenes ir užsimerkčiau.
— Jau neblogai, — pasakė Gendalfas, — to ir tikėjausi.
— Bet aš norėčiau žinoti... — vėl prašneko Pipinas.
— Pasigailėk! — sušuko Gendalfas. — Aš nenoriu baigti savo dienų tenkindamas tavo beribį smalsumą. Na, ką dar nori sužinoti?
— Visų žvaigždžių ir gyvų būtybių vardus, Viduržemio kroniką nuo pačios pradžios. Dangaus ir Saulėtų Jūrų istoriją, — nusijuokė hobitas. — Ne mažiau! Bet šiąnakt aš niekur neskubu. Galvoju apie tą juodą šešėlį. Tu sušukai: „Mordoro pasiuntinys!" Kas jis toks? Ką jis darys Izengarde?
— Jis yra sparnuotas Juodasis Raitelis, nazgulas, — atsakė burtininkas, — ir jis būtų nunešęs tave į Juodąją Tvirtovę.
— Bet... bet jis skrido ne manęs? Tai yra aš nežinojau, jog turiu... — sumikčiojo Pipinas.
— Žinoma, ne, — nuramino jį Gendalfas. — Nuo Barad Duro iki Orthanko yra apie šešis šimtus mylių ir net nazgului reikia kelių valandų įveikti tokiam atstumui. Bet Sarumanas, išsiuntęs orkus pargabenti hobitų, aišku, žvelgė į Akmenį, ir Sauronas perskaitė jo slaptas mintis. Tas nazgulas turėjo išsiaiškinti, kas čia darosi. Po šios nakties, manau, bus pasiųstas dar vienas Juodasis Raitelis. Atrodo, Sarumanas priėjo liepto galą. Jis neturi belaisvių. Jis neturi Akmens ir negali atsiliepti kviečiamas. Sauronas pagalvos, kad Sarumanas jį išdavė, belaisvius pasiliko sau ir atsisako žiūrėti į Akmenį. Sarumanas išklos visą teisybę nazgului, bet tas, aišku, juo nepatikės, kadangi Izengardas sugriautas, o Sarumanas sveikas. Kad ir ką jis darytų, abi pusės laikys jį savo priešu. Orthankas yra pakankamai galingas, kad atsilaikytų prieš Devynetą nazgulų. Sarumanas gali net pabandyti įvilioti į spąstus pasiuntinį arba laimėti laiko užmušdamas jo sparnuotą arklį. Tada tegu Rohanas prižiūri savo žirgus!
Negaliu pasakyti, kaip tai atsilieps mums. Priešas gali būti sutrikęs ir įniršęs ant Sarumano. Tačiau jis sužinos, jog aš buvau ant Orthanko laiptų, ir hobitai su manimi. Kad Elendilo ainis gyvas ir kovoja ranka rankon su Rohanu, jeigu tik Šliužburnis atpažins Aragorną su šarvais ir prisimins jo titulą. Štai ko aš bijau. Todėl mes bėgame — ne nuo pavojaus, bet į dar didesnį pavojų. Juk kiekvienas Žvaigždikio šuolis mus artina prie Tamsos Šalies, Peregrinai Tukai. Lyg staiga sužvarbęs Pipinas įsisupo į apsiaustą ir nieko neatsakė. Aplink driekėsi pilkos žemės.
— Štai mes jau Vestfoldo slėniuose, — tarė Gendalfas. — Tas tamsus šešėlis tolumoje yra įėjimas į Daubą ir į Žėrinčiąsias Aglarondo Olas. Neklausk manęs apie jas. Jei dar kada susitiksite, pasiteirauk Gimlio ir pirmą sykį gausi ilgesnį atsakymą nei nori. Dabar olų nepamatysi. Jos greitai liks toli už nugaros.
— Aš maniau, jog tu ruošiesi sustoti Helmo Dauboje! — nustebo Pipinas. — Kurgi mes tada jojame?
— Į Minas Tiritą, kol jo dar neapsėmė karo jūra.
— O! Ar jis toli?
— Mylių mylios, — atsakė Gendalfas, — tris kartus toliau negu iki Karaliaus Teodeno rūmų, o nuo jų iki čia Mordoro pasiuntiniui būtų šimtas mylių. Žvaigždikiui teks ilgesnis kelias. Kuris pasirodys greitesnis?