Josime iki aušros. Tada net ir Žvaigždikis turės pailsėti: apie tą laiką turėtume būti Edorase. Dabar miegok, jei gali. Brėkštant išvysi auksinį Eorlo rūmų stogą, nurausvintą pirmųjų aušros spindulių. O po dviejų dienų tu jau žiūrėsi į purpurinį Mindoluino kalno šešėlį ir į baltas Denetoro tvirtovės sienas.
Dabar pirmyn, Žvaigždiki! Skubėk, šaunusis žirge, kaip dar nesi skubėjęs! Mes jau žemėse, kur tu pažįsti kiekvieną akmenėlį. Skubėk, skubėk! Visa viltis — tavo greitumas!
Žvaigždikis atmetė galvą ir garsiai sužvingo, lyg puldamas į kovą. Jis šovė pirmyn. Kibirkštys lėkė žirgui iš po kanopų, jis skrodė naktį lyg baltas žaibas.
Grimzdamas į sapną, Pipinas pasijuto, tarsi jie su Gendalfu sėdėtų ant akmeninio žirgo, o pro šalį, švilpiant vėjui, lėktų visas pasaulis.
Ketvirtoji knyga
1
Smygolo prisijaukinimas
— Na, pone, įstrigome, ir baigta, — tarė Semas Gemdžis, nuleidęs pečius stovėdamas šalia Frodo ir išplėstomis akimis žvelgdamas į prieblandą.
Tai buvo trečias vakaras nuo jų atsiskyrimo, bet hobitai visiškai prarado laiko nuovoką šituose plikuose, akmenuotuose Emyn Mulo šlaituose. Jie ropštėsi aukštyn ir leidosi, brovėsi tolyn, keikė aklavietes, grįždavo, o kartais su siaubu suprasdavo keliaują ratu. Tačiau keleiviai atkakliai veržėsi į rytus, ieškodami perėjų paskutiniuosiuose kalvų šlaituose. Bet jie visur buvo labai statūs ir neprieinami. Skardžiai smigo į lygumą apačioje, kur driekėsi baisios negyvos pelkės: ten nesimatė net paukščio.
Dabar hobitai stovėjo ant aukštos pilkos uolos, kurios papėdę gaubė rūkas. Už jų stūksančias kalvas siautė slenkantys debesys. Iš rytų patraukė šaltas vėjas. Ant klampių žemių priekyje leidosi naktis ir jų šleikščiai žalią spalvą pakeitė niūriai ruda. Toli dešinėje šešėliai prarijo Anduiną, kuris dieną nors retkarčiais blyksteldavo, suteikdamas hobitams naują viltį. Tačiau dabar jie žiūrėjo ne į Upę, Gondorą, ne ten, kur liko draugai, bet į pietryčius, kur atslenkančios nakties gelmėje lyg juoda linija brėžėsi tolimi migloti kalnai. Pačioje žemės ir dangaus sankirtoje mirksėjo mažytė rausva liepsnelė.
— Puiku! — pasakė Semas. — Tikriausiai visame pasaulyje nėra vietos, kurios vengčiau labiau, ir štai — mes įnirtingai stengiamės į ją prasibrauti. Kaip tyčia, mums nieko neišeina! Be reikalo pasirinkome šitą kelią— nusileisti negalime, o jei ir nusileistume, garantuoju, kad patektume į dvokiantį liūną. Fu! Ar užuodžiate tą kvapą? — Semas suraukė nosį.
— Taip, užuodžiu, — atsakė Frodas, nejudėdamas ir nenuleisdamas akių nuo tamsios linijos su mirgančia liepsnele. — Mordoras! — tyliai sušnabždėjo jis. — Jeigu aš privalau ten patekti, norėčiau, kad tai atsitiktų kuo greičiau, ir pagaliau būtų padėtas taškas, — jis sudrebėjo. Šaltas vėjas atnešė troškų puvėsių kvapą. — Ką gi, mes negalime čia nakvoti, kad ir kaip būtume įstrigę, — tarė jis, pagaliau apsižvalgydamas. — Reikia susirasti kokią uzuolandą ir pernakvoti, galbūt rytoj rasime taką.
— Arba poryt, ar dar kitą dieną, — suburbėjo Semas. — O gal ir niekada nerasime! Mes pasukome ne tuo keliu.
— Jeigu man lemta pasiekti Šešėlį, tai ir kelias atsiras, — tarė Frodas. — Tačiau kas jį mums parodys: draugas ar priešas? Visa viltis buvo skubėti, o štai dabar gaištame — tik to ir reikia Priešui. Galbūt mus valdo Juodosios Tvirtovės valia? Visi mano sprendimai pasirodė klastingi. Man juk reikėjo seniau atsiskirti nuo Būrio ir keliauti iš šiaurės ryčiau nuo Upės bei Emyn Mulo, o tada per Mūšio Lauką pasiekti Mordoro perėjas. Dabar grįžti jau neįmanoma: rytiniame krante pilna orkų. Mes gaištame brangų laiką. Aš pavargau, Semai. Aš nežinau, ką daryti. Kiek dar mums liko maisto?
— Tik to, kaip jūs sakote, lembaso, užtat pakankamai, pone Frodai, — atsakė Semas. — Pirmą kartą jo paragavęs pamaniau, kad niekad nebeprašysiu ko nors kito. Tarkim, riekės paprastos duonos ar kaušo alaus, et, pakaktų netgi pusės kaušiuko. Visą kelią tampau virtuvės reikmenis ir jokios naudos. Akmenų neužkursi, o užkūręs — žolės juk nekepsi!
Jie nusisuko ir ėmė leistis į akmenuotą daubą. Vakaro saulę uždengė debesys, tamsa kriste nukrito ant žemės. Susiradę kampą tarp uolų, hobitai praleido naktį drebėdami iš šalčio ir vartydamiesi nuo šono ant šono, bet apginti nuo rytinio vėjo.
— Ar matėte jas, pone Frodai? — paklausė Semas, kai pilką rytą jie sėdėjo sustingę po nakties, kramsnodami lembaso paplotėlius.
— Ne. Jau antrą naktį nieko nemačiau ir nieko negirdėjau.
— Aš taip pat, — tarė Semas, — bet tos akys neduoda man ramybės. Galbūt mes pagaliau atsikratėme šito apgailėtino prielipo. Golumas! Oi, pacyptų jis man pakliuvęs į rankas!
— Tikiuosi, jog to neprireiks, — pasakė Frodas. — Aš nežinau, kaip jis mus sekė, bet, atrodo, bus atsilikęs. Šituose plikuose akmenynuose netgi jo nosiai nelieka nei pėdsakų, nei kvapo. Dabar ne jis man rūpi, o šitos prakeiktos kalvos. Kaip mums iš čia ištrūkti? Aš jų nekenčiu. Neabejoju, jog Akis stebi lygumas priešais, o aš stypsau ant šitų akmenų lyg nuogas. Nagi, pirmyn! Šiandien mes privalome nusileisti.
Popietę jau ėmė keisti vakaras, o jie vis dar repečkojo palei gūbrį, nerasdami vietos nusileisti.
Kartais hobitams atrodydavo, jog visiškoje tyloje jie girdi vos juntamų žingsnių aidą. Bet kai sustodavo įsiklausyti, viskas nutildavo, tik vėjas sūkuriavo uolų plyšiuose. Netgi jo švilpimas hobitus gąsdino, tarsi kas tyliai būtų šnopavęs pro aštrius sukąstus dantis.
Visą dieną kraštinis Emyn Mulo gūbrys juos vedė į šiaurę. Visur stūksojo plokščios dūlančios uolos, išvagotos griovių bei plyšių. Šie smigdavo žemyn, uolų papėdėje pavirsdami aštriabriauniais tarpekliais. Ieškodami tako tarp vis gilėjančių plyšių, Semas su Frodu nuklydo gerokai į kairę nuo gūbrio krašto ir net patys nepastebėjo, jog jau keletą mylių lėtai, bet nuolat leidžiasi — uolos šauniai šoktelėjo žemyn, žemumos link.
Tačiau jie gavo sustoti. Gūbrys staigiai suko į šiaurę ir baigėsi giliu siauru tarpekliu. Kitoje jo pusėje vėl kilo neįveikiama siena. Tarsi kas būtų prariekęs uolas milžinišku peiliu: šimtai sieksnių lygaus lyg stiklas skardžio. Hobitams kelias pirmyn buvo užkirstas, jie turėjo sukti arba į vakarus, arba į rytus. Vakarinis kelias reiškė nesibaigiančias klajones ir gaišatį kalvų širdyje, o rytinis, matyt, vedė prie neįveikiamų Emyn Mulo kraštų.
— Mums nieko nelieka, kaip tik bandyti nusileisti į šitą tarpeklį, Semai, — nusprendė Frodas. — Pasižiūrėsime, kur jis mus nuves.
— Į nusuktų sprandų slėnį, galiu lažintis, — niūriai pareiškė Semas.
Tarpeklis pasirodė esąs kur kas gilesnis ir ilgesnis nei atrodė. Šiek tiek nusileidę hobitai pirmą sykį surado keletą susisukusių medžių: porą neūžaugų berželių ir sukrypusių eglių. Dauguma medžių buvo negyvi, iki šerdies perpūsti rytinių vėjų. Matyt, geresniais laikais čia vešėta giraitės, nes seni kelmai styrojo net ant skardžio kraštų. Tarpeklio dugnas, suspaustas uolų ir priverstas akmenų, palengva leidosi žemyn. Kai jie šiuo plyšiu vėl priėjo kalnagūbrio kraštą, Frodas atsargiai pasilenkė ir pažvelgė žemyn.
— Pažiūrėk, Semai! — pasakė jis. — Arba mes nemažai nusileidome, arba skardis nebe toks aukštas. Slėnis visai negiliai, o ir nusileisti bus lengviau.
Semas taip pat priklaupė ir nenoriai pažvelgė žemyn. Tada pasižiūrėjo į didžiulę uolą, stūksančią kairėje.
— Lengviau! — suniurnėjo jis. — Žemyn visada lengviau negu aukštyn. Kas nemoka skraidyti, gali šokti!