— Trisdešimt elų, — svarstė Frodas, — turėtų pakakti. Jeigu prieš naktį audra nurims, aš vėl bandysiu leistis.
— Lietus jau rimsta, — pasakė Semas, — bet tokioje prieblandoje leistis yra labai pavojinga, pone Frodai. Aš dar neatsigavau nuo to klyksmo. Labai panašu į Juodąjį Raitelį, jeigu tik jis gali skraidyti. Aš manau — verčiau pasilikime šitame plyšyje ir palaukime ryto.
— O aš manau, jog neverta stirksoti tiesiai prieš Juodąją Šalį, akylai stebinčią pelkes.
Tai pasakęs Frodas atsistojo ir vėl nuėjo į tarpeklio galą. Jis apsidairė. Rytuose dangus jau pragiedrėjo, o didžioji audra kildama išskleidė sparnus virš Emyn Mulo, kur Sauronas, matyt, trumpam sulaikė savo tamsias mintis. Po to ji pasisuko ir pažėrė krušą bei žaibus virš Anduino slėnio, kaip karo šauklys užtemdydama Minas Tiritą. Neskubėdama audra persirito per Gondorą, Rohano pakraščius, jos juodus debesų bokštus, užstojusius saulę, išvydo rohirimų kariai, šuoliuojantys į vakarus. Tačiau čia, virš plikų kalvų ir dvokiančių pelkių, dar kartą atsivėrė gilus, mėlynas vakarinis dangus. Lyg mažyčiai langeliai dangaus kupole prie mėnulio pjautuvo įsižiebė pirmosios žvaigždės.
— Kaip gera vėl matyti, — giliai įkvėpęs tarė Frodas. — Žinai, Seniai, aš jau maniau, kad apakau — nuo žaibo ar kokios kitos baisybės. Nieko, visai nieko nemačiau, kol nusileido pilka tavo virvė. Man net pasirodė, kad ji švyti.
— Ji iš tikrųjų švyti tamsoje, — patvirtino Semas, — tačiau aš tik šiandien tai pastebėjau. Jeigu jau užsispyrėte leistis — kaip mes ją panaudosime, pone Frodai? Trisdešimt elų — tai beveik aštuoniolika sieksnių, tiek, kiek yra iki žemės.
Frodas trumpai pagalvojo.
— Pririšk ją prie šito strampo, Semai, — paliepė jis. — Keliausi žemyn pirmas, kaip ir norėjai. Aš tave lėtai leisiu, o tau tereiks kojomis ir rankomis spirtis nuo uolų. Žinoma, jeigu pamatytum kokią iškyšą ir duotum man pailsėti, būtų neblogai. Kai būsi apačioje, nusileisiu aš. Dabar jaučiuosi jau neblogai.
— Šaunu, — visai nenudžiugęs pasakė Semas. — Bet jei reikia, tai reikia!
Jis pasiėmė virvę, pririšo ją prie artimiausio strampo, kitą galą apsijuosę aplink liemenį. Paskui nenoriai apsisuko ir pasiruošė leistis.
Ant skardžio nebuvo nei perpus taip baisu, kaip tikėjosi Semas. Virvė suteikė pasitikėjimo, nors hobitas kiekvieną kartą užsimerkdavo, pasižiūrėjęs į apačią. Leidžiantis pasitaikė viena bjauri vieta, kur uola buvo lygut lygutėlė, ir Semas nuslydęs pakibo ant sidabrinės virvės. Bet Frodas ramiai leido jį žemyn, tad viskas baigėsi laimingai. Semas labiausiai bijojo, jog virvė baigsis, kai jis dar bus aukštai ore, tačiau Frodas tebelaikė rankose gerą galą, o jis jau atsistojo ant žemės ir šūktelėjo: „Aš nusileidau!" Nors su pilku elfų apsiaustu Semas ištirpo prieblandoje, Frodas jį puikiai girdėjo. Jis pasiruošė leistis pats.
Frodas užtruko kur kas ilgiau, nes viršuje nebuvo kam padėti. Iš pradžių hobitas nelabai pasitikėjo virve, tačiau du kartus nuslydęs ir įsitikinęs jos tvirtumu jis nusiramino ir sėkmingai pasiekė apačią.
— Valio! — šūktelėjo jis. — Mums pavyko! Pasprukome iš Emyn Mulo! Tik kas toliau? Galbūt greitai vėl ilgėsimės tvirto akmens po kojomis?
Semas neatsakė, jis žvelgė į viršų.
— Mulkiai! — pareiškė jis. — Kvėšos! Mano puikioji virvė! Ji pririšta viršuje, o mes apačioje. Mes paliekame Golumui puikiausius laiptus. Dar galėjome jam palikti raštelį su smulkiais nurodymais, kur pasukome! Taip ir maniau, jog viskas per daug gerai.
— Jeigu žinai kitą būdą nusileisti, tai lipk į viršų, atsirišk ją ir nusikabarok atgal! — nusijuokė Frodas. — Tada tikrai galėsi mane vadinti mulkiu, kvėša ar kitais maloniais vardais.
Semas pasikrapštė pakaušį.
— Prašom atleisti, bet nieko nesugalvoju, — pasakė jis. — Tiesiog man labai sunku skirtis su kokiu nors daiktu iš elfų šalies. Galbūt ją suvijo pati Galadrielė. Galadrielė!.. — sumurmėjo jis liūdnai nuleidęs galvą ir, lyg atsisveikindamas, paskutinį kartą timptelėjo virvės galą.
Tačiau, neapsakomai abiejų hobitų nuostabai, virvė pasileido. Semas pargriuvo, o minkštos pilkos kilpos šiugždėdamos krito jam ant galvos. Frodas nusijuokė.
— Kas rišo virvę? — paklausė jis. — Keista, kaip ji iki šiol nenukrito! O aš patikėjau savo svorį tavo surištam mazgui! Seniui visai nebuvo juokinga.
— Galbūt aš ne per geriausiai laipioju, pone Frodai, — įsižeidęs pasakė jis, — tačiau apie virves ir mazgus šį tą išmanau! Ne veltui mano giminės vyrai, pradedant nuo senelio ir baigiant dėde Endžiu, o jis yra vyresnysis Gafero brolis, buvo puikūs lyno akrobatai. Aš pririšau virvę taip tvirtai, kad tvirčiau nepririštų niekas — nei Grafystėje, nei kur kitur.
— Vadinasi, virvė trūko. Galbūt ji nusipjovė į uolos kraštą? — svarstė Frodas.
— Bet juk ne! — dar labiau įsižeidęs sušuko Semas. Jis pasilenkė ir apžiūrėjo galus. — Nenutrūko nė viena gijelė!
— Tada atsirišo mazgas, — nenusileido Frodas. Semas tik palingavo galva ir nieko neatsakė. Jis mąsliai leido virvę per pirštus.
— Sakykite ką norite, pone Frodai, — galop tarė jis, — bet, mano manymu, virvė grįžo pati, — kai aš pašaukiau.
Jis suvyniojo elfų dovaną ir meiliai įdėjo ją į ryšulį.
— Svarbiausia, kad ji vėl tavo krepšyje, — pasakė Frodas. — O dabar reikia apsvarstyti kitą mūsų žingsnį. Naktis jau čia pat. Ak, kokios nuostabios žvaigždės ir mėnulis!
— Tik pagalvokite — Lotlorierio elfai dabar irgi žvelgia į jas, — atsiduso Semas. — Širdis džiaugiasi matant. Žiū, mėnulis paaugo — šviečia visai padoriai. Mes jo jau pora naktų nematėme.
— Taip, bet iki pilnaties dar keletas dienų. Nemanau, kad mums verta lįsti į pelkes su priešpilnio šviesa.
Palaukę pirmųjų nakties šešėlių, jie pradėjo kitą kelionės atkarpą. Po kiek laiko Semas atsigręžė ir pasižiūrėjo atgal. Pilkoje uoloje juodavo tarpeklio žiotys.
— Kaip gerai, kad mes susigrąžinome virvę, — tarė Semas. — Neblogą mįslę užminėme tam niekšui. Tegu pabando nusileisti nuo tokio skardžio savo šlepsinčiomis kojomis!
Šlaitas vis dar stačiai leidosi žemyn. Jie pasuko per šlapius ak-monis ir aštria uolų atplaiša. Tačiau netoliese hobitams kelią pastojo plyšys, staiga išsižiojęs tamsoje prieš pat keliauninkų kojas. Plyšys nebuvo itin didelis, bet vis dėlto per platus, kad prieblandoje hobitai išdrįstų per jį šokti. Jiems pasigirdo, tarsi apačioje gurgėtų vanduo. Plyšys sukosi į šiaurę, atgal prie kalvų, todėl bent iki ryto kelias hobitams buvo užkirstas.
' — Ar mums nevertėtų grįžti ir paėjėti į pietus palei skardį? — pasiūlė Semas. — Gal ten rastume kokį nuošalų kampelį, o jei pasisektų — net olą.
— Ko gero, — sutiko Frodas. — Aš pavargau ir manau, jog šiai nakčiai pakaks klupinėti tarp akmenų. Bet man apmaudu gaišti — jeigu čia būtų lygus takas, tai žingsniuočiau juo, kol kojos laikytų.
Palei akmenuotas Emyn Mulo papėdes eiti buvo ne ką lengviau. Semas taip ir nerado nei kampelio, nei urvo: vien tiktai pliki akmenuoti šlaitai, prigludę prie niūraus skardžio, kuris vis aukščiau kilo virš galvų. Pagaliau netekę jėgų hobitai paprasčiausiai sukrito ant žemės pavėjinėje didelio akmens pusėje. Ten jie ir sėdėjo susiglaudę, kol, kad ir kaip jie stengėsi neprarasti budrumo, atslinko snaudulys. Aukštai pakilo mėnulis. Jo balta šviesa užliejo plikas uolas ir kiek toliau šmėksantį skardį, paversdama niūrią juodumą šalta pilkuma, išpinta šešėlių voratinklio.
— Semai, pasiimk mano antklodę, nusnūsk, o aš pabudėsiu, — pasakė Frodas atsistodamas bei šilčiau įsisupdamas į apsiaustą. Staiga jis sustingo ir skubiai pasilenkęs griebė Semą už rankos. — Kas ten? — sušnibždėjo jis. — Ten, ant uolos!