Semas pasižiūrėjo ir vos girdimai švilptelėjo pro dantis.
— Tsss! — tarė jis. — Mat kaip. Tai Golumas! Po šimts gyvačių! O aš tikėjaus, kad mes paklaidinome jį tarp uolų. Pasižiūrėkite į jį! Lyg šlykštus voras ant sienos.
Mėnesienoje aiškiai matėsi, kaip nuo stataus, beveik lygaus skardžio leidžiasi nedidelė juoda figūra, išskėtusi rankas ir kojas. Tikriausiai jo minkšti lankstūs pirštai rado atbrailų, kurių hobitai nebūtų nė pastebėję. Iš tolo jis atrodė kaip didelis voragyvis lipniomis galūnėmis. Tas padaras leidosi galva žemyn, lyg uostydamas kelią. Retkarčiais jis lėtai pakeldavo galvą apsižvalgyti — ji sukiojosi ant ilgo kaklo tarsi šis būtų visai be kaulų. Tada hobitai išvysdavo dvi balkšvas aktų liepsneles, kurios mirkteldavo ir tuoj pat vėl užgesdavo.
— Kaip manote, ar jis mus gali pamatyti? — paklauso Somai.
— Nežinau, — tyliai atsakė Frodas, — turbūt kad no. Natgl draugams būtų sunku mus įžiūrėti su šitais elfų apsiaustais. B® to, aš girdėjau, kad jis nemėgsta nei saulės, nei mėnulio.
— Tai kodėl jis leidžiasi kaip tik čia?
— Tyliau, Semai! Galbūt jis mus užuodžia. Jo klausa jautri beveik kaip elfų. Ko gero, Golumas kažką nugirdo: mos smagiai parė-kalojome eidami palei skardį, o sutūpę už akmens kalbėjomės irgi per garsiai.
— Jis man jau įkyrėjo, — tarė Semas. — Tas padaras per dažnai painiojasi mums po kojomis. Reikia su juo vyriškai pasišnekėti, šįkart aš jam neleisiu išsprūsti. — Jis užsitraukė pilką gobtuvą ant veido ir atsargiai nutykino prie uolos.
— Būk atsargus! — šnipštelėjo Frodas, sėlindamas iš paskos. — Jis daug pavojingesnis nei atrodo.
Juodas šešėlis jau nušliaužė tris ketvirčius kelio ir Iki žemės jam liko mažiau nei penkiasdešimt pėdų. Susigūžę didžiulio akmens šešėlyje Semas su Frodu atidžiai jį stebėjo. Atrodo, Golumas pasiekė pavojingą vietą, nes hobitai išgirdo jį šnypščiant bei keikiantis. Jis pakėlė galvą, nusispjovė. Dabar jo gyvatiškas baltas gergždė ir švokštė visai aiškiai.
— Ak, s-s-s! Atsargiai, mano mieliausias! Neskubėk ir būli pirmas. Mes nenorime nusisukti sprando, ar ne, mano mieliausiai? O ne, mielasis, golum! — Jis vėl pakėlė galvą į mėnulį, sumirksėjo Ir tuoj pat užsimerkė. — Mes nekenčiame jos, — piktai sušnypštė jis, — š-šlykš-šti, š-šlykš-šti š-šviesa, ji mus s-s-seka, ji žeidžia mūs-sų akis-s-s, mieliausias.
Jis leidosi vis žemiau, šnypštimas garsėjo.
— Kur jis-s, kur jis-s, mano mieliausias, mano mieliausias? Jis mūsų, taip, mūsų, ir mes jo norime. Vagys, vagys! Šlykštūs man vagys. Kur jie su mano mieliausiuoju? Prakeikimas! Mes jų nekenčiame.
— Nepanašu, kad jis žinotų, kur mes esame, ar no? — sušnibždėjo Semas. — O kas tas jo mieliausias? Ar jis turi galvojo...
— Ša! — sušvokštė Frodas. — Jis jau pakankamai arti, kad išgirstų šnabždesį.
Iš tiesų Golumas staiga stabtelėjo, jo didolė galva ėmė sukiotis, lyg įdėmiai klausytųsi. Blyškios akys buvo pusiau primerktos. Semas valdėsi, bet jo pirštai virpėjo. Degančios pykčiu ir pasišlykštėjimu hobito akys atidžiai sekė bjaurų padarą. Golumas vėl pajudėjo vis šnypšdamas ir keikdamasis.
Pagaliau jis atsidūrė ne daugiau kaip per dvylika pėdų nuo žemės, tiesiai hobitams virš galvų. Toje vietoje skardis smigo žomyn tarsi nukirstas, net Golumas negalėjo rasti jokios atbrailos užsikabinti. Jis pabandė apsisukti kojomis žemyn, tik staiga nusprūdo ir plonai prošvilpiu suklykęs dribo žemėn. Krisdamas jis susisuko į kamuolį lyg voras, kuriam leidžiantis nutrūko gija. Tą akimirką Semas kaip žaibas šoko iš savo slėptuvės ir dviem šuoliais įveikęs juos skyrusį atstumą užgriuvo ant Golumo. Tačiau hobitas neįvertino savo priešininko, nors šis drybsojo nukritęs ir nesitikėjo puolimo. Semui dar nespėjus tvirtai įsikabinti, ji lyg virvės apsivijo ilgos, minkštos, bet nepaprastai stiprios kojos bei rankos. Šalti pirštai siekė gerklės. Aštrūs dantys susmigo hobitui t petį. Semas tegalėjo savo kieta apvalia galva trankyti priešui į veidą. Golumas šnypštė, spjaudėsi, bet nepaleido. Semui būtų pasibaigę prastai, jeigu jis būtų puolęs vienas. Tačiau į pagalbą, traukdamas Gylį iš makštų, atskubėjo Frodas. Kaire ranka jis stvėrė Golumą už gličių plaukų ir atlošė jo galvą atgal, priversdamas blyškias piktas akis žvelgti į dangų.
— Paleisk, Golumai! — tarė jis. — Štai Gylys. Tu kartą jį jau matei. Paleisk arba paragausi durklo ašmenų. Aš perpjausiu tau gerklę!
Golumas neteko jėgų ir kaip šlapia virvė susmuko ant žemės. Semas atsistojo, laikydamasis už peties. Jo akys degė pykčiu, bet jis neprisivertė pulti: apgailėtinas priešas inkšdamas raičiojosi ant akmenų.
— Nemuškite mūsų! Neleisk jiems mūsų skriausti, mieliausias! Jie juk neskriaus mūsų, puikūs hobits-sai? Mes nenorėjome nieko bloga, bet jie šoko ant mūsų kaip katinai ant pelių, taip, taip, mieliausias. O mos tokio vieniši, golum. Mes būsime jiems geri, labai gori, jeigu Jio mums irgi bus malonūs, taip, taip.
— Na, ką mes su juo darysime? — paklausė Semas. — Siūlau jį surišti ir palikti čia, kad negalėtų mūsų sekti.
— Bet juk tada mes žūsim, mes mirssim, — suverkšleno Golumas. — Žiaurūs maži hobits-sai. Surišti mus šitoje šaltoje dykynėje ir palikti, golum, golum! — kūkčiojimas išsiveržė iš jo gargaliuojančios gerklės.
— Ne! — papurtė galvą Frodas. — Jeigu apsispręstumėm jį užmušti, tai reiktų nudobti jį nekankinant. Tačiau dabar mes neturime teisės jo nužudyti. Vargšas niekšelis! Jis juk mums nieko nepadarė.
— Kaipgi nepadarė?! — net šoktelėjo Semas, trindamas petj. — Šiaip ar taip, jis norėjo mums pakenkti. Ir dabar tebenori, galiu prisiekti! Pasmaugti mus miegančius — štai jo kėslas.
— Gali būti, — sutiko Frodas. — O gal ir ne — negali žinoti, ką jis galvoja, — Hobitas nutilo ir susimąstė.
Golumas gulėjo kaip gulėjęs, bet verkšlenti nustojo. Semas stovėjo šalia piktai į jį dėbčiodamas.
Frodui atrodė, jog jis girdi kažkur iš praeities atskambančius tolimus, bet aiškius balsus:
— Kaip gaila, kad Bilbas nepribaigė to šlykštaus padaro, kai turėjo tokią galimybę!
— Kaip gaila? O juk gailestis ir sulaikė jo ranką. Gailestis Ir kilniaširdiškumas: be būtinos priežasties žudyti negalima.
— Aš nejaučiu jokio gailesčio Golumui. Jis nusipelnė mirties.
— Nusipelnė mirties! Be abejo, daugelis gyvųjų yra nusipelnę mirti. Ir nemažai yra mirusių, kurie nusipelnė gyventi. Ar tu gali grąžinti jiems gyvenimą? Jei ne, tai neskubėk smerkti kitų. prisidengęs teisingumo vardu, kai iš tiesų drebi dėl savęs. Net Išminčių Išminčiai negali visko numatyti.
— Tebūnie taip, — garsiai tarė Frodas, nuleisdamas kardą. — Nors vis dar jo bijau, aš nežudysiu šito padaro. Nes dabar jis vertas tik gailesčio.
Semas pasižiūrėjo į savo šeimininką nesuprasdamas, su kuo jis šnekasi. Golumas pakėlė galvą.
— Taip, mes-s esame pasigailėtini, mieliausias, — suinkštė Golumas. — Vargas, vargas! Hobitai mūsų neužmuš, gerieji hobitai.
— Neužmušime, bet ir nepaleisime, — pasakė Frodas. — Tu klastingas ir suktas, Golumai, todėl eisi su mumis, o mes nenulei-sime nuo tavęs akių. Kur galėdamas turėsi mums padėti. Už gera atsilyginama geru.
— S-sutinku, žinoma, s-sutinku! — ėmė linkčioti Golumas atsisėsdamas. — Gerieji hobitai! Mes eisime su jais. Eisime ir rodysime jiems saugius takus tamsoje, taip, taip, rodysime. Bet mums įdomu, kurgi jie keliauja per šitas šaltas žemes, taip, mums įdomu.