— Nurišk virvę, Semai, — paprašė Frodas.
Be didelio džiaugsmo Semas pakluso. Golumas iš karto pašoko ir pradėjo šokinėti aplinkui, kaip priluptas šunytis, kurio šeimininkas jau .nebepyksta. Jis kuriam laikui visiškai pasikeitė: ėmė mažiau šnypšti ir kalbėjosi nebe su mieliausiuoju savimi, bet su naujaisiais draugais. Hobitams prisiartinus jis vis dar atsitraukdavo ir stengėsi jokiu būdu nesiliesti prie elfų apsiaustų, tačiau buvo tikrai draugiškas, o jo pastangos įtikti galėjo tiesiog sujaudinti. Golumas springo juoku iš kiekvieno hobitų pokšto ar gesto, džiaugėsi, kai Frodas su juo kalbėdavo švelniai, ir šniurkščiojo Frodo pabartas. Semas vengė su juo šnekėtis. Jis buvo labai įtarus, ir naujasis Golumas-Smygolas jam patiko dar mažiau už senąjį.
— Na, Golumai, ar kaip tu ten vadiniesi, — tarė jis, — mėnulis nusileido. Mes jau galime keliauti.
— Taip, taip, — sutiko aplinkui šokinėdamas Golumas. — Pirmyn! Yra tik vienas kelias per Mirusias Pelkes. Aš jį radau, taip. Orkai juo nevaikšto. Orkai jo nežino. Orkai neina per Pelkes, jie suka mylių mylias aplinkui. Gerai, kad jūs susitikote Smygolą, taip. Sekite paskui Smygolą.
Jis žengė keletą žingsnių ir laukdamas atsisuko kaip šuniukas, kviečiąs juos pasivaikščioti.
— Palauk, Golumai! — šūktelėjo Semas. — Neskubėk! Aš eisiu iš paskos ir turėsiu paruošęs virvę.
— Ne, ne! — nusišypsojo Golumas. — Smygolas pažadėjo.
Jie iškeliavo vidury nakties po šaltomis šviesiomis žvaigždėmis. Golumas pavedėjo juos atgal į šiaurę, po to pasuko į dešinę nuo Emyn Mulo pakraščių ir akmenuotais šlaitais ėmė leistis neaprėpiamų pelkių link. Greitai ir tyliai jie išnyko tamsoje. Mylių mylias iki pat Mordoro vartų niekas netrikdė juodos tylos.
2
Per Mirusias Pelkes
Golumas ėjo greitai, galvą ir kaklą ištiesęs į priekį, retkarčiais liuoksėdamas keturiomis. Frodas su Semu vos spėjo paskui jį, tačiau Golumas, rodėsi, nė nemanė sprukti ir, hobitams atsilikus, jis sustodavo palaukti. Gana greitai jie priėjo griovį, anąkart užkirtusį jiems kelią.
— Štai! — šūktelėjo Golumas. — Štai kelias žemyn, taip! Dabar eisime juo — toli toli, va ten. — Jis parodė į pietryčius, į Pelkes. Net vėsiame vakaro ore sunkus ir šleikštus pelkių dvokas nemaloniai erzino nosis. Golumas pabėgiojo palei kraštą pirmyn atgal, tada vėl šūktelėjo:
— Leiskitės žemyn! Smygolas jau kartą čia buvo, kai slėpėsi nuo orkų.
Jis lipo pirmas, iš paskos į tamsą leidosi hobitai. Tai nebuvo sunku, kadangi toje vietoje griovys tebuvo apie penkiolikos pėdų gilumo ir gal dvylikos platumo. Dugne čiurleno vanduo: matyt, vienas iš daugybės upelių, kurie, atitekėję iš kalnų, girdė užakusius ežeriukus bei liūnus. Golumas pasuko į dešinę, laikydamasis pietų krypties, ir nubrido seklia srove. Jam, atrodo, labai patiko šlepsėti vandenyje, Smygolas netgi ėmė kvarksėti kažkokią dainelę:
— Cha, cha! Ko gi aš norėčiau? — paklausė jis, žiūrėdamas į hobitus. — Mes jums pasakysime. Jis atspėjo seniai seniai — Beginsas atspėjo! — Semas tamsoje pagavo anaiptol ne draugišką Golumo akių blykstelėjimą, o šis kvarkė toliau:
Šitie žodžiai Semui priminė dar vieną rūpestį, kuris nedavė jam ramybės nuo tos akimirkos, kai Frodas nusprendė imtis Golumą kartu: maistas. Galbūt šeimininkas tai užmiršo, bet Golumui valgyti irgi reikia. Kaip jis maitinosi, klaidžiodamas vienas? „Ne per sočiausiai, — pagalvojo Semas, — jam, matyt, teko pabadauti. Jeigu negaus žuvies, Golumas gali susigundyti ir hobitų mėsele, ims ir užklups mus snaudžiančius. Na jau ne, Semo Gemdžio jis taip lengvai nepaims".
Jie dar ilgai ilgai klupinėjo po tamsią vingiuotą vagą, bent jau taip rodėsi pavargusioms Frodo ir Senio kojoms. Griovys pasisuko į rytus ir po truputį ėmė platėti bei seklėti. Pagaliau dangus viršuje nusidažė pilka artėjančio ryto spalva. Golumas, atrodė, nė kiek nepavargo, tačiau jis pasižiūrėjo į dangų ir sustojo.
— Artėja diena, — sušnibždėjo jis, lyg diena būtų galėjusi tai nugirsti ir pulti ant jo. — Smygolas pasiliks čia: aš pasiliksiu čia ir Geltonasis Veidas manęs nematys.
— Aš norėčiau išvysti saulę, — tarė Frodas, — bet sustosime čia: mes per daug pavargę, kad galėtume eiti toliau.
— Išvysti Geltonąjį Veidą nėra gerai, — paprieštaravo Golumas. — Jis išduoda. Mielieji, gerieji hobitai pasiliks su Smygolu. Aplinkui pilna orkų ir kitokių bjaurių padarų. Jų akys aštrios. Pasilikite ir slėpkitės su manimi!
Trijulė susėdo ant žemės, atsirėmusi į uolėtą griovio kraštą. Jis dabar buvo tik žmogaus ūgio, o dugne baltavo daug sausų plokščių akmenų. Vanduo vinguriavo tik kaire griovio puse. Hobitai įsitaisė ant vieno tokio akmens, o Golumas patenkintas pliuškenosi srovėje.
— Reikia užkąsti, — pasiūlė Frodas. — Smygolai, ar tu išalkęs? Mes turime nedaug maisto, bet pasidalinsime su tavimi.
Nuo žodžio „išalkęs" blyškios Golumo akys suliepsnojo žalia šviesa. Jos tiesiog išsivertė lauk. Akimirkai jis vėl tapo senuoju Golumu.
— Mes esame iš-šbadėję, taip, taip, iš-šbadėję, mieliausias, — tarė jis. — Ką jie valgo? Ar jie turi gardžiujų žuvų? — Golumas iškišo liežuvį tarp geltonų dantų ir apsilaižė bespalves lūpas.
— Ne, mes neturime žuvų, — atsakė Frodas, — mes turime tik šito, — jis iškėlė lembaso paplotėlį, — ir vandens, jeigu jis čia yra tinkamas gerti.
— Taip, taip, puikus-s-s vanduo, — sulinksėjo Golumas. — Gerkime, gerkime, kol dar galime! O ką jie ten turi, mieliausias? Ar tai valgoma? Ar skanu?
Frodas atlaužė gabaliuką paplotėlio ir įvyniojęs į lapą padavė Golumui. Šis apuostė lapą, jo veidą iškreipė pasišlykštėjimas — tikrosios prigimties užuomina.
— Smygolas užuodžia! Lapai iš elfų šalies, gach! Jie dvokia! Smygolas lipo į jų medžius ir po to ilgai negalėjo nuplauti dvoko nuo savo puikiųjų rankų.
Numetęs lapą, jis atsignybo lembaso gabalėlį ir įsidėjo į burną. Staiga Golumas pradėjo spjaudytis bei kosėti.
— Ak, ne! — taškėsi seilėmis jis. — Jūs norite nunuodyti vargšą Smygolą! Dulkės ir pelenai, jis negali to valgyti. Smygolas badaus. Bet mes nepykstame. Gerieji hobitai. Smygolas pažadėjo. Jis badaus. Jis negali valgyti hobitų maisto. Jis badaus. Vargšas liesas Smygolas!
— Atleisk, — pasakė Frodas, — bijau, kad niekuo negaliu padėti. Maniau, jog tau patiks šitas maistas, jei jo paragausi. Galbūt tu kol kas negali net ragauti.
Hobitai tylėdami kramsnojo lembasą. Semas pamanė, jog šalia išbadėjusio Golumo lembasas jam pasidarė kur kas skanesnis. Tačiau buvo nejauku. Golumas sekė kiekvieno kąsnelio kelionę iš rankos į burną lyg šuo, tupintis šalia pietaujančio šeimininko. Bet kai hobitai pasistiprinę pradėjo ruoštis poilsiui, jis suprato, jog jie tikrai neturi jokių skanėstų, kuriais galėtų pasidalinti. Golumas atsitraukė per keletą žingsnių, atsisėdo ir šiek tiek paverkšleno.