— Paklausykite, šeimininke, — tarė Semas Frodui, visai nesirūpindamas, kad Golumas gali nugirsti. — Mums būtina nusnūsti, tačiau abu miegoti negalime, nes čia sėdi šitas alkanas nenaudėlis. Prisiekęs ar neprisiekęs, Golumas-Smygolas senų įpročių taip greitai nepamirš. Jūs, pone Frodai, eikite miegoti, o kai man akys jau pačios merksis, aš jus pažadinsiu.
— Ko gero, tu teisus, Semai, — garsiai pasakė Frodas. — Jis pasikeitė, bet aš nesu tikras, ar ilgam. Nors nemanau, jog dabar reikėtų Golumo bijoti, tu pabudėk. Pažadink mane po dviejų valandų — ne vėliau!
Frodas buvo taip pavargęs, kad jo galva nusviro ant krūtinės vos ištarus paskutinius žodžius. Golumas irgi pamiršo savo baimes, susirangė ir greitai užmigo. Jis tyliai šnopavo pro sukąstus dantis, bet gulėjo nejudėdamas kaip akmuo. Po kurio laiko, bijodamas, kad pats neužmigtų nuo ramaus bendražygių kvėpavimo, Semas atsistojo ir švelniai bakstelėjo Golumą. Šis trūktelėjo rankomis, bet neatsibudo. Semas pasilenkė ir jam į ausį sukuždėjo: „Žuvis-s", tačiau nesulaukė jokio atsakymo — Smygolas ramiai šnarpštė toliau.
Semas pasikasė pakaušį.
— Tikriausiai iš tiesų miega, — sumurmėjo jis, — ir jei aš būčiau Golumas, jis niekada nebeatsibustų.
Semas nuginė mintis apie kardą bei virvę ir atsisėdo prie savo šeimininko.
Kai jis pabudo, dangus viršuje jau buvo tamsesnis negu jiems pusryčiaujant. Semas pašoko ant kojų. Staiga suprato, jog išmiegojo ištisą dieną, mažiausiai devynias valandas, ir dabar yra žvalus bei alkanas. Šalia vis dar kietai miegojo Frodas. Golumo niekur nesimatė. Daugybė labai teisingų žodžių apie save, pasiskolintų iš tėtušio Gafero, šmėkštelėjo Semo galvoje, bet jam taip pat toptelėjo, kad šeimininkas buvo teisus: jiems nereikėjo nieko saugotis. Abu hobitai gulėjo gyvi ir nepasmaugti.
— Nelaimingasis, — pusiau gailėdamas tarė jis. — Įdomu, kur jis dabar?
— Netoli, netoli! — pasakė balsas virš jo. Semas pažvelgė aukštyn ir vakaro danguje išvydo didelę Golumo galvą bei ausis.
— Ką ten darai? — šūktelėjo Semas, kurio įtarimai atgimė vos pamačius galvą.
— Smygolas alkanas, — pasakė Golumas. — Tuoj grįš.
— Grįžk atgal! — suriko Semas. — Ei! Grįžk atgal! Bet Golunlas dingo. Nuo Semo riksmų pabudęs Frodas atsisėdo trindamasis akis.
— Labas, — tarė jis. — Kas atsitiko? Kuri valanda?
— Bala žino, — atsakė Semas. — Saulė jau nusileido. O jis dingo. Pasakė, kad yra alkanas.
— Nesijaudink! — nuramino jį Frodas. — Šaukštai po pietų. Bet jis grįš, pamatysi. Pažadas dar kurį laiką jį laikys. Be to, jis niekada nepaliktų savo Mieliausioj o.
Frodas nė kiek nesusijaudino išgirdęs, jog juodu visą dieną pramiegojo šalia laisvo ir labai alkano Golumo.
— Pamiršk tuos vardus, kuriais tave barė Gaferas, — paguodė jis Semą. — Buvai mirtinai pavargęs, o dabar abu esame pailsėję. Šiąnakt mūsų laukia bjaurus kelias. Bjauresnio nesugalvosi.
— Maistas, šeimininke, — pasakė Semas. — Kiek laiko reikės, kad atliktume tą darbą? O ką darysime tada? Kelionės duona nuostabiai laiko ant kojų, bet dorai nepasotina, nors aš tuo nenoriu įžeisti jos kepėjų. Ją reikės valgyti kiekvieną dieną, o paplotėliai ryšuliuose neauga. Atsargų mums dar pakaks kokioms trims savaitėms, ir tai tik suveržus diržus. Iki šiol lembaso netaupėme.
— Aš nežinau, kiek laiko užtruksime, kol... kol baigsime, — atsakė Frodas. — Mes labai sugaišome kalvose. Bet, Semai Gemdži, brangusis hobite. Esi pats geriausias mano draugas ir artimiausias, todėl sakau tau atvirai: aš nežinau, ar verta mąstyti, kas bus vėliau. Kiek yra vilties, jog mums pavyks „atlikti darbą", kaip tu pasakei? Kas bus, jeigu Visagalis Žiedas pateks į Ugnį, o mes būsime šalia? Aš klausiu tavęs, Semai, ar mums tada dar reikės duonos? Turbūt ne. Viskas, ką mes galime padaryti — tai maldauti kojų, kad jos nuneštų mus iki Lemties Kalno. Aš pradedu justi, jog ir to gali būti per daug.
Semas tyliai linktelėjo. Jis paėmė šeimininko ranką ir priglaudė sau prie skruosto. Jis jos nepabučiavo, nors ant delno nukrito keletas ašarų. Po to Semas nusisuko, perbraukė rankove per nosį, atsistojo ir, apsimesdamas kažką švilpaująs, neva piktai apsidairė:
— Kur tas prakeiktas padaras?
Golumas netrukus grįžo, bet taip tyliai, jog hobitai jį išgirdo tik tada, kai šis pasirodė prieš juos. Jo pirštai ir veidas buvo išterlioti juodu purvu. Golumas seilėdamasis dar kažką tebekramtė. Hobitai neklausė ir nenorėjo net spėti, ką.
„Kirmėlės, vabalai ar kas nors gleivėto iš žemės, — pagalvojo Semas. — Brr, šlykštus padaras. Vargšas nenaudėlis..."
Golumas nieko nesakė, kol neatsigėrė ir nenusiprausė. Tada laižydamasis priėjo prie hobitų.
— Dabar geriau, — tarė jis. — Ar mes pailsėjome? Pasiruošę keliauti toliau? Puikūs hobitai, jie gražiai miega. Dabar pasitikite Smygolu? Labai, labai gerai.
Jie toliau keliavo vis seklėjančiu daubos dugnu, kuris ilgainiui tapo mažiau akmenuotas. Po truputį daubos kraštai susilygino su žeme. Darėsi vis troškiau. Artėjo rytas, bet apie tai keleiviai sprendė tik iš vos matomos pilkos šviesos, nes mėnulį su žvaigždėmis dengė debesys. Sužvarbę jie priėjo tą vietą, kur upelis baigėsi. Krantai virto samanotais pylimais. Vanduo gurgėjo per paskutinį pūvantį akmenį ir dingo rudoje baloje. Aplinkui šnarėjo ir šnypštė sausos nendrės, tačiau jie nejuto nė mažiausio vėjo.
Visur aplinkui dabar gliurgėjo akivarai bei liūnai. Kiek tik akys aprėpė, niūksojo Mirusių Pelkių migla. Iš dvokiančių balų kilo šleikštus rūkas. Ore tvyrojo troški smarvė. Toli pietuose dunksojo Mordoro kalnai — kaip niūri debesų juosta, plaukianti virš pavojingos miglotos jūros.
Dabar hobitai visiškai priklausė nuo Golumo. Jie nežinojo, tokioje migloje net negalėjo numanyti, jog priėjo tik šiaurinį pelkių pakraštį: mylių mylios jų dabar driekėsi į pietus. Hobitai galėjo pasirinkti kitą kelią: truputį grįžę atgal ir padarę didelį lanką į rytus, jie būtų atsidūrę plikoje Dagorlado lygumoje, senovės mūšio lauke, esančiame prieš Mordoro vartus. Bet vargu ar tai būtų geresnė išeitis. Akmenuotoje lygumoje nebuvo jokios priedangos, o per ją vedė orkų bei kitų Priešo kareivių keliai. Šičia nebūtų padėję net Lorieno apsiaustai.
— Kur dabar, Smygolai? — paklausė Frodas. — Ar mums reikės eiti per šitas dvokiančias pelkes?
— O ne, visiškai ne, — pasakė Golumas, — nereikės, jeigu hobitai nori pasiekti tamsiuosius kalnus ir kuo greičiau susitikti su Juo. Šiek tiek atgal, šiek tiek į rytus ir jūs išeisite į tvirtus kelius prieš pat Jo šalies vartus. Ten jūsų lauks galybė tarnų, kurie mielai nuves hobitus tiesiai pas Jį, o taip. Jo Akis stebi tą kelią visą laiką. Kažkada ji ten pagavo Smygolą, — jis sudrebėjo. — Nuo to laiko Smygolas niekada nepamiršta savo akių. Taip, taip, akių, kojų ir nosies. Aš žinau kitą kelią. Sunkesnį ir lėtesnį, bet Jis mūsų nepamatys. Sekite paskui Smygolą! Jis perves jus per pelkes, per ūkanas, per puikias, tirštas ūkanas. Labai atsargiai sekite paskui Smygolą ir galbūt jūs toli nukeliausite, kol Jis jus sugaus, taip, tikriausiai.
Išaušo bevėjis niūrus rytas, pradvisęs pelkių tvaiku. Nė vienas saulės spindulėlis neprasibrovė pro storą debesų paklodę, tad Golumas nekantravo keliauti toliau. Truputį atsipūtę, jie pakilo ir iš karto ištirpo šešėliuotame tyliame pasaulyje, nematydami nei paliktų kalvų, nei kalnų, kuriuos norėjo pasiekti. Pirmas ėjo Golumas, po jo — Semas ir paskutinis — Frodas.
Frodas atrodė labiausiai pavargęs iš visų trijų. Nors jie ėjo lėtai, hobitas dažnai atsilikdavo. Keleiviai greitai pastebėjo, jog tai, kas iš toli rodėsi viena milžiniška pelkė, iš tiesų buvo begalinis akivarų, klampių liūnų bei vingiuojančių pusiau užakusių upeliūkščių tinklas. Tarp jų tik labai akyla akis ir koja galėjo nepamesti takelio. Golumui akylumo užteko, bet net jam buvo nelengva. Jo ilgakaklė galva be perstojo sukiojosi, o jis pats visą laiką šniukštinėjo ir kažką murmėjo sau po nosimi. Retkarčiais jis iškėlęs ranką sustabdydavo hobitus, pabėgėdavo į priekį ir kojų bei rankų pirštais ištyrinėdavo kelią arba imdavo klausytis prie žemės prikišęs vieną ausį.