Šalta ir drėgna žiema vis dar laikėsi įsikibusi šito pamiršto krašto. Vienintelė žaluma buvo piktžolių maurai, plūduriuojantys tamsaus riebaus vandens paviršiuje. Nudžiūvusios žolės ir supuvusios nendrės dūlavo rūke kaip seniai pamirštų vasarų šešėliai.
Įdienojus šiek tiek prašviesėjo, ūkai ėmė skysti, tapo permatomi. Aukštai virš puvėsių ir dvoko kilo skaisti auksinė saulė, nors apačioje matėsi tik varganas blyškus jos atspindys, kuris nei švietė, nei šildė. Tačiau netgi to pakako, kad Golumas pultų raukytis bei slėptis. Jie sustojo ir kaip maži persekiojami žvėrys sugulė didelių rudų nendrių tankumyne. Tylą trikdė tik vos girdimas migdantis vėjo dūzgimas tarp siūbuojančių tuščių nendrių bei drebančių nulaužtų žolės stiebelių.
— Net paukščių nėra! — niūriai tarė Semas.
— Ne, nėra paukščių, — patvirtino Golumas ir apsilaižė. — Puikūs paukščiai! Bet čia veisiasi tik gyvat-s-ės, kirmin-s-ai ir padarai liūnuose. Pilna šlykščių padarų liūnuose. Nėra paukščių! — liūdnai baigė jis. Semas pasižiūrėjo į jį su neslepiamu pasišlykštėjimu.
Taip praėjo trečioji jų kelionės su Golumu diena. Kai laimingesniuo-se kraštuose vakaro šešėliai pradėjo ilgėti, jie vėl pajudėjo, tik retkarčiais trumpam sustodami. Hobitai stabčiojo ne tiek pailsėti, kiek pagelbėti Golumui, kuris labai atsargiai slinko į priekį ir kartais pa-siklysdavo. Sutemus keleiviai pasiekė patį Mirusių Pelkių vidurį.
Hobitai ėjo lėtai, susikūprinę, atidžiai sekdami kiekvieną Golumo judesį. Pelkės darėsi vis klampesnės, vis daugiau pasitaikydavo plačių užakusių ežerėlių, tarp kurių sunkiai berasdavai kupstą, ant kurio pastatyta koja negrimztų į burbuliuojantį purvą. Laimė, keleiviai buvo lengvi, kitaip niekas iš jų nebūtų suradęs kelio.
Visiškai sutemo: rodėsi, kad pats oras tapo juodas ir tirštas kaip derva. Semas staiga pasitrynė akis: tamsoje sužėrėjo šviesos. Iš pradžių kairės akies kampučiu jis išvydo blyškų švytėjimą, kuris tuoj išnyko, tačiau greitai pasirodė ir daugiau švieselių: vienos panašios į blausiai spindinčius dūmus, kitos — į ūkanotas liepsneles, mirgančias virš nematomų žvakių. Šen ir ten šmėkšojo ši vaiduokliška šviesa, lyg jas visas būtų degiojusios nematomos rankos.
Nei Frodas, nei Smygolas nepratarė nė žodžio. Pagaliau Semas neištvėrė:
— Ką tai reiškia, Golumai? — baimingai paklausė jis. — Šitos šviesos? Jos aplinkui mus. Ar mes spąstuose? Kas tai yra?
Golumas pasižiūrėjo į viršų. Nebūdamas tikras dėl kelio, jis dabar ropinėjo po žemę: priešais gliugėjo vanduo.
— Taip, jos aplink mus, — sukuždėjo jis. — Klastingos šviesos. Numirėlių žvakės, taip, taip. Nekreipk j jas dėmesio! Nežiūrėk! Nesek paskui jas! Kur šeimininkas?
Semas atsisuko ir išvydo, jog Frodas vėl atsilikęs. Jo nebesimatė. Semas grįžo keletą žingsnių atgal, nedrįsdamas nutolti ar garsiai pašaukti šeimininką. Netikėtai jis atsitrenkė į Frodą, kuris stovėjo paskendęs mintyse, žiūrėdamas į blyškias šviesas. Hobitui nuo rankų lašėjo purvas ir vanduo.
— Eime, pone Frodai! — tarė Semas. — Nežiūrėk į jas. Golumas sako, kad mes neturime į jas žiūrėti. Reikia kuo greičiau dingti iš šitos prakeiktos vietos.
— Gerai, — lyg grįždamas iš sapno atsiliepė Frodas. — Eik į priekį, aš ateinu.
Skubėdamas pirmyn Semas užkliuvo už senos šaknies. Jis griuvo kiek ilgas, atsiremdamas sulenktomis rankomis, kurios iki pat alkūnių susmigo į minkštą ir lipnų dumblą. Hobito veidas atsidūrė prie pat juodo akivaro. Pasigirdo tylus šnypštimas, išsiveržė troškus dvokas, šviesos sumirksėjo ir ėmė šokti bei suktis. Akimirką, lyg pro aprasojusį stiklą, Semas žiūrėjo į vandenį. Jis išplėšė rankas iš pelkės ir rėkdamas pašoko.
— Ten numirėliai! Negyvi veidai vandenyje! — su siaubu sušuko jis. — Negyvi veidai! Golumas nusijuokė:
— Mirusios Pelkės. Taip, taip, toks jų vardas, — kikeno jis. — Jums nereikėtų žiūrėti gelmėn, kai dega žvakutės.
— Kas tai? Kas jie tokie? — drebėdamas paklausė Semas, pasisukęs į Frodą, kuris buvo jam už nugaros.
— Nežinau, — tyliai, lyg sapnuodamas, atsakė šis. — Bet aš irgi juos mačiau. Po vandeniu, kai užsidegė žvakutės. Jie guli visuose ežerėliuose, išblyškę veidai giliai po tamsiu vandeniu. Aš juos mačiau: niūrūs ir pikti, kilnūs ir liūdni veidai. Daug išdidžių, gražių veidų su maurais sidabriniuose plaukuose. Bet visi dumblini, visi mirę, visi supuvę. Baisi šviesa dega juose. — Frodas užsidengė veidą rankomis. — Aš nežinau, kas jie tokie, bet mačiau žmones, elfus, orkus.
— Taip, taip, — pritarė Golumas. — Visi mirę, visi supuvę. Elfai, žmonės ir orkai. Mirusios Pelkės. Seniai seniai buvo didelis mūšis, taip jie pasakojo, kai Smygolas dar buvo jaunas, taip, taip, jaunas, jis dar neturėjo Mieliausiojo. Buvo didelis mūšis. Aukšti žmonės su ilgais kardais, baisūs elfai ir klykiantys ork-s-s-ai. Dienų dienas, mėnesių mėnesius jie kovojo lygumoje prie Juodųjų Vartų. Bet nuo to laiko Pelkės išaugo, prarijo kapus ir šliaužia vis tolyn.
— Bet tai buvo tikriausiai prieš šimtus metų! — šūktelėjo Semas. — Mirusieji negalėjo išsilaikyti taip ilgai. Ar tik čia ne kokia Tamsiosios Šalies magija?
— Kas žino? Smygolas nežino, — atsakė Golumas. — Tu negali jų pasiekti, tu negali jų paliesti. Mes kartą bandėme taip, mano mieliausias. Aš kartelį bandžiau, bet jų negalima pasiekti. Tiktai veidai matosi, o paliesti negali. Ne, mieliausias, negali! Visi negyvi.
Semas niūriai pasižiūrėjo į jį ir sudrebėjo pagalvojęs, kodėl Smygolui prireikė pasiekti veidus.
— Aš nebenoriu jų matyti, — pasakė jis. — Daugiau niekada! Ar mes galime iš čia ištrūkti?
— Taip, taip, — tarė Golumas, — bet lėtai, labai lėtai. Labai atsargiai! Arba hobitai irgi prisidės prie mirusiųjų ir uždegs mažas žvakutes. Sekite paskui Smygolą! Nežiūrėkite į šviesas!
Jis nušliaužė į dešinę, ieškodamas tako aplink ežerėlį. Hobitai pasilenkę sekė paskui, retkarčiais irgi darbuodamiesi rankomis, kaip tai darė Golumas.
„Jeigu šitai tęsis dar ilgiau, mes visi pavirsime trimis mielais Golumais", — pamanė Semas.
Pagaliau jie pasiekė tamsaus ežerėlio pabaigą ir perbrido jį pavojingai šliauždami bei šokinėdami nuo vieno klastingo kupsto prie kito. Hobitai dažnai paslysdavo, krisdavo ištiestomis rankomis į dvokiantį kaip pamazgų duobė vandenį, tad greitai visi trys buvo iki kaklų gleivėti, purvini ir siaubingai dvokė.
Gilią naktį jie pagaliau pasiekė tvirtesnę žemę. Golumas šnypštė, šnabždėjosi pats su savimi, tačiau atrodė patenkintas: kažkokiu paslaptingu būdu, galbūt iš kvapų, o gal pažinęs šešėlius, jis žinojo, kur dabar esąs, ir buvo tikras dėl tolimesnio kelio.
— Dabar pirmyn! — šūktelėjo jis. — Puikūs hobitai! Drąsūs hobitai! Labai, labai pavargę, be abejo, kaip ir mes visi, mieliausias. Visi mes pavargę. Tačiau reikia nuvesti šeimininką toliau nuo prakeiktųjų šviesų, taip, taip, būtinai reikia.
Su tais žodžiais Golumas beveik risčia nuskubėjo žemyn taku, panašiu į ilgą alėją tarp aukštų nendrių. Hobitai stengėsi neatsilikti. Staiga Golumas sustojo, abejodamas trūktelėjo nosimi ir ėmė šnypšti, lyg pajutęs ką nemalonaus.