Semas pabudo staiga, jam pasigirdo, jog jį šaukia šeimininkas. Vakarėjo. Frodas negalėjo šaukti, nes gulėjo užmigęs, nuslydęs beveik į patį daubos dugną. Šalia tupėjo Golumas. Iš pradžių Semui pasirodė, kad jis žadina Frodą, bet greitai hobitas suprato, kad ne. Golumas kalbėjosi pats su savimi. Smygolas ginčijosi su kažkuo kitu, kalbančiu tuo pačiu balsu, bet šnypščiančiu bei krenksinčiu. Gelsva ir žalia šviesa paeiliui žybsėjo jo akyse.
— Smygolas pažadėjo, — pasakė pirmasis balsas.
— Taip, taip, mano mielas, — pasigirdo atsakymas, — mes pažadėjome išsaugoti Mieliausiąjį ir niekada Jam neatiduoti. Bet Jis jau čia pat, taip, su kiekvienu žingsniu vis arčiau. Ką hobitas ruošiasi daryti su Mieliausiuoju? Mums įdomu, taip, mums įdomu.
— Aš nežinau. Aš negaliu padėti Mieliausiajam. Jį turi šeimininkas. Smygolas pažadėjo padėti šeimininkui.
— Taip, taip, padėti šeimininkui: Mieliausioje šeimininkui. Bet jeigu mes būtume šeimininkas, tai tada galėtume padėti patiems sau ir nesulaužyti pažado, taip, taip, nesulaužyti pažado.
— Bet Smygolas pažadėjo, kad bus labai labai geras. Puikus hobitas! Jis nuėmė žiaurią virvę Smygolui nuo kojos. Jis šneka maloniai su manimi.
— Labai labai geras, a, mano mieliausias? Būkime geri, geri kaip žuvis, bet sau patiems. Aišku, neliesime gerojo hobito, ne, ne.
— Bet mes prisiekėme šeimininkui Mieliausiuoju, — paprieštaravo Smygolo balsas.
— Tai pasiimkime jį sau. Tada mes būsime šeimininkas, golum! Tada priversime kitą hobitą, bjaurų įtarų hobitą, priversime jį šliaužioti, taip, golum!
— Bet ne gerąjį hobitą?
— O ne, jeigu mes to nenorėsim. Bet jis juk yra Beginsas, mano mieliausias, taip, Beginsas. Beginsas jį pavogė. Jis rado Mieliausiąjį ir nieko nepasakė. Mes nekenčiame Beginsų!
— Bet ne šito Beginso.
— Visų Beginsų! Visų, kurie turi Mieliausiąjį. Jis mūsų!
— Bet Jis pamatys, Jis sužinos. Jis atims Mieliausiąjį!
— Jis mato. Jis žino. Jis girdėjo, kaip mes kvailai prisiekėme — prieš Jo įsakymus. Reikia jį atsiimti. Šmėklos ieško. Reikia jį atsiimti.
— Bet ne Jam!
— Ne, brangusis. Jeigu mes turėtume Mieliausiąjį, tai galėtume pabėgti nuo Jo. Mes pasidarytume labai stiprūs, stipresni net už Šmėklas. Valdovas Smygolas? Golumas Didysis? Golumas Didysis! Valgytume žuvį kiekvieną dieną — tris kartus per dieną, šviežią žuvį iš jūros. Nuostabusis Golumas! Mieliausiasis Golumas! Mes privalome atgauti Mieliausiąjį. Mes jo norime, mes jo norime, mes jo norime!
— Bet jie dviese. Jie pabus per greitai ir užmuš mus, — iš paskutiniųjų priešindamasis suinkštė Smygolas. — Ne dabar. Dar ne dabar.
— Mes jo norime! Bet... — Stojo ilga tyla, lyg Golumui būtų šovusi nauja mintis. — Galbūt dar ne dabar. Ji gali padėti. Taip, ji gali padėti.
— Ne, ne, tik ne taip! — suvaitojo Smygolas.
— Taip! Mes jo norime! Mes jo norime!
Kiekvieną sykį, kai šnekėdavo antrasis balsas, ilga Golumo ranka imdavo tiestis prie Frodo ir trūktelėjusi grįždavo atgal, kai prabildavo Smygolas. Pagaliau abi rankos su ilgais trūkčiojančiais pirštais prišliaužė Frodui prie kaklo.
Susidomėjęs „ginču" Semas gulėjo tyliai, bet primerktomis akimis atidžiai sekė visus Golumo judesius. Jo paprastam proteliui atrodė, jog pagrindinis pavojus buvo Golumo alkis ir noras suėsti hobitus, tačiau dabar jis suprato klydęs: Golumas jautė baisią Žiedo trauką. „Jis", be abejo, buvo Tamsos Valdovas, bet Semas nesuprato, kas yra „Ji". Tikriausiai kas nors iš tų bjaurių draugų, kurių niekšelis įsigijo klajodamas, nusprendė hobitas. Bet Semas pamiršo savo svarstymus — Golumas jau nuėjo per toli ir padėtis darėsi pavojinga. Visas kūnas atrodė kaip švino pripiltas, tačiau Semas prisivertęs atsisėdo. Nenorėdamas išsiduoti, kad girdėjo ginčą, jis garsiai nusižiovavo.
— Kuri valanda? — mieguistai paklausė jis. Golumas sušnypštė. Akimirką jis grėsmingai išsitiesė, bet vėl pargriuvo ant keturių ir nušliaužė į daubos kraštą.
— Puikūs hobitai! Šaunuolis Semas! — tarė jis. — Miegaliai, taip, miegaliai! Palieka gerąjį Smygolą budėti! Bet jau vakaras. Atslenka prieblanda. Laikas keliauti.
„Ir laikas su tavimi skirtis, — pamanė Semas, čia pat jam šmėkštelėjo, kad laisvas Golumas būtų dar pavojingesnis. — Reikėjo iš pat pradžių tave užsmaugti", — širdo hobitas.
Semas nusileido žemyn žadinti šeimininko.
Kad ir kaip būtų keista, Frodas jautėsi atsigavęs. Jis sapnavo. Tamsus šešėlis nuslinko, šitoje ligotoje žemėje hobitą aplankė kažkoks malonus reginys. Atmintyje iš sapno nieko neliko, bet Frodas jautėsi džiugiai, ir nešulys nebe taip slėgė. Golumas pasitiko jj su šunišku džiaugsmu. Jis kikeno ir plepėjo, ilgais pirštais glostydamas Frodui kelius. Hobitas jam nusišypsojo.
— Eime! — pasakė Frodas. — Tu mus ištikimai ir gerai vedei. Liko nebedaug. Nuvesk mus prie Vartų, ir aš daugiau nieko iš tavęs nereikalausiu. Nuvesk mus prie Vartų, tada galėsi eiti kur nori, tik ne pas mūsų priešus.
— Prie Vartų? — sukrenkštė Golumas tartum nustebęs ar išsigandęs. — Šeimininkas sako — prie Vartų? Taip, jis taip sako. Ir gerasis Smygolas daro, ką jis liepia, o taip. Bet kai mes prieisime arčiau, tada pažiūrėsime. Ten nebus nieko malonaus, ne, ne!
— Eime, — pasakė Semas, — užteks tau pliurpti.
Prieblandoje keliautojai išsiropštė iš daubos ir lėtai nužingsniavo per negyvą kraštą. Jie nespėjo toli nueiti, kai vėl pajuto tą ledinę baimę, kuri sukaustė juos Pelkėse, praskridus sparnuotam šešėliui. Visi trys prigludo prie dvokiančios žemės ir pažvelgė viršun, bet vakarėjančiame danguje nieko nesimatė. Grėsmės šmėkla skrido, matyt, labai aukštai, lėkdama su kokia skubia Barad Duro užduotimi. Golumas atsikėlė ir drebėdamas bei murmėdamas nušliaužė tolyn.
Po vidurnakčio baimė trečią kartą krito ant jų, tačiau dabar buvo dar tolimesnė, lyg baisiu greičiu virš debesų būtų lėkusi į Vakarus. Golumą visiškai sukaustė siaubas — jis buvo įsitikinęs, kad juos jau medžioja ir kad jų sąmokslas atskleistas.
— Trys kartai! — žliumbė jis. — Trys kartai! Jie jaučia mus, jie jaučia Mieliausiąjį. Mieliausias yra jų šeimininkas. Mes negalime eiti toliau, jokiu būdu negalime!
Prašymai ir malonūs žodžiai nepadėjo, tad galiausiai Frodui trūko kantrybė ir jis, padėjęs ranką ant kardo rankenos, pareikalavo, kad Golumas tučtuojau keltųsi. Pagaliau šis suurzgęs atsistojo ir kaip primuštas šuo nusivilko į priekį.
Taip jie praklupinėjo visą naktį. Laukdami naujos baimės dienos, draugai ėjo nuleidę galvas, nieko nematydami ir nieko negirdėdami, tik vėją, švilpiantį ausyse.
3
Juodieji Vartai užverti
Prieš pat kitos dienos aušrą jie pasiekė Mordorą. Pelkės ir dykvietė liko už nugaros, o priešais savo baisias galvas į viršų kėlė didžiuliai kalnai.
Mordoro vakaruose driekėsi Efel Duotas, Šešėlio Kalnai, o šiaurėje mirtimi alsavo Ered Litujo, Pelenų Kalnų, viršūnės. Šitos dvi kalnų grandinės iš tiesų buvo vieno milžiniško kalnyno dalys. Jos supo niūrias Litlado ir Gorgoroto lygumas bei tamsiąją Narno jūrą. Šiaurėje Šešėlio ir Pelenų kalnai jungėsi savo kraštinėmis atšakomis. Tarp tų atšakų buvo gilus tarpeklis, vadinamas Kirit Gorgoru, Vaiduoklių Tarpekliu. Tai buvo įėjimas'į Priešo šalį. Iš abiejų jo pusių kilo stačios uolos, o priekyje lyg išsišovusios iltys juodavo dvi plikos kalvos, ant kurių stovėjo Mordoro Dantys — stiprūs ir aukšti bokštai. Seniai seniai, nugalėję Tamsą, juos pastatė Gondoro žmonės, kad saugotų įėjimą į Mordorą ir neleistų Sauronui grįžti. Bet Gondoro galybė sunyko, žmonės išmirė, o bokštai ilgus amžius stovėjo tušti. Tada Sauronas sugrįžo. Bokštai virto puikiai ginkluotomis Priešo tvirtovėmis, budinčiomis dieną naktį. Tai buvo gyvi akmeniniai veidai: niekad neužmiegančios jų akys žvelgė į šiaurę, vakarus ir rytus. Skersai Vaiduoklių Tarpeklį, nuo uolos iki uolos, Juodasis Valdovas pastatė akmeninį pylimą. Jame buvo geležiniai vartai, o virš jų — kuorai, kuriuose nenuilsdami žingsniavo sargybiniai. Abipus kalvų po žeme buvo išrausta šimtai urvų. Ten tūnojo orkų būriai, visada pasirengę kaip juodos skruzdės pulti į mūšį. Niekas negalėjo išvengti Mordoro Danties įkandimo, nebent būtų kviestas Saurono arba žinotų slaptažodį, atveriantį Moranoną, Juodosios Šalies Vartus.