— Smygolai, — tarė Frodas, — aš dar kartą tavimi patikėsiu. Matyt, taip jau man lemta: gauti pagalbos iš tavęs. O tau skirta man padėti, nors ilgai persekiojai mane turėdamas blogų ketinimų. Tu šauniai mums pagelbėja! ir išlaikei savo pažadą, nors...— Frodas žvilgtelėjo į Semą. — Nors du kartus mes buvome tavo valdžioje, bet tu nepadarei mums žalos ir nebandei iš manęs atimti to, ko ilgai ieškojai. Tačiau dabar aš tave įspėju, Smygolai, — esi pavojuje.
— Taip, taip, šeimininke, — sulinkčiojo Golumas, — siaubingame pavojuje! Smygolas dreba vien tik pagalvojęs, bet jis nepabėga. Smygolas turi padėti gerajam šeimininkui.
— Aš turėjau galvoje ne tą pavojų, kuris grės mums visiems, bet tą, kuris gresia tau vienam, Smygolai, — patikslino Frodas. — Tu prisiekei tuo, ką vadini Mieliausiuoju. Prisimink tai! Šitas pažadas tvirtas, bet jis bandys iškreipti tavo mintis. Jau iškreipia! Tu ką tik kvailai išsidavei ištardamas: „Atiduok jį Smygolui". Niekada daugiau to nesakyk! Neleisk šiai minčiai tavyje apsigyventi! Tu niekada jo nebeatgaus!, o jo troškimas gali tave išduoti ir pražudyti. Tu niekada jo nebeatgausi. Blogiausiu atveju aš jį užsimausiu ir tu, Mieliausioj o vergas, turėsi paklusti kiekvienam mano įsakymui, net jei liepčiau šokti į bedugnę ar pulti į ugnį. Tad saugokis, Smygolai!
Semas pritardamas, bet kartu ir nustebęs pasižiūrėjo į šeimininką: tokio valdingo balso jis dar nebuvo girdėjęs. Kartais Semas pagalvodavo, jog ponas Frodas yra toks geras, kad tas gerumas kartais jį apakina. Nors jis tvirtai laikėsi nuomonės, kad ponas Frodas yra išmintingiausias pasaulio asmuo, na, galbūt išskyrus Gendalfą ar senąjį poną Bilbą. Golumas irgi panašiai apsiriko, supainiodamas Frodo švelnumą su patiklumu. Bet kuriuo atveju Frodo žodžiai pritrenkė ir išgąsdino jį. Golumas krito ant žemės ir kurį laiką nieko negalėjo pasakyti, tik: „Šeimininkas geras".
Frodas kantriai palaukė, tada vėl prabilo, bet jau nebe taip rūsčiai:
— O dabar, Smygolai ar Golumai, kaip pats nori, papasakok apie tą kitą kelią ir įrodyk, jog ten būtų daugiau vilties patekti vidun, negu einant šituo keliu. Paskubėk, aš neturiu laiko.
Tačiau Golumą taip pribloškė Frodo grasinimas, kad buvo sunku ką nors iš jo išpešti. Jis šniurkščiojo, žliumbė ir puldinėjo ant žemės, prašydamas jų abiejų „pasigailėti vargšo mažo Smygolo". Pagaliau jis truputį apsiramino, ir Frodas žodis po žodžio suprato, jog jei keliautojas eitų keliu, sukančiu į vakarus nuo Šešėlio Kalnų, jis ateitų prie kryžkelės, esančios juodų medžių rate. Pasukęs dešinėn, nueitų į Osgiliatą ir prie Anduino tiltų, o vidurinysis kelias nuvestų į pietus.
— Tolyn, tolyn, tolyn, — pasakojo Golumas, — mes niekada nėjome tuo keliu, bet jie sako, jog jis eina šimtus mylių, kol pamato Didįjį Vandenį, kuris niekada nebūna ramus. Ten yra daugybė žuvų ir didelių paukščių, kurie lesa žuvis: puikių paukščių. Bet mes ten niekada nebuvome, deja, ne! Niekada neturėjome progos. Toliau yra daug kitų žemių, bet Geltonasis Veidas ten yra labai karštas, o debesų iš viso nėra. Ten gyvena tamsiaveidžiai žiaurūs žmonės. Mes nenorime pamatyti tų kraštų.
— Nenuklysk į šalį, — pratarė Frodas. — Sakyk, kur veda trečiasis kelias?
— O taip, o taip, dar yra trečias kelias — į kairę. Jis iš karto ima vingiuoti ir kilti vis aukštyn, aukštyn, pas aukštus šešėlius. O kai jis pasuka už juodos uolos, tu pamatai. Tu pamatai virš savęs ir nori slėptis.
— Pamatai? Ką pamatai?
— Seną tvirtovę. Labai seną, labai baisią. Kai Smygolas dar buvo jaunas, mes girdėdavome daug pasakų iš pietų. Taip, taip, mes vakarais klausydavomės pasakų, sėdėdami ant Didžiosios Upės krantų, po gluosniais, kai Upė dar buvo jaunesnė, golum, golum. — jis pradėjo tyliai verkšlenti. Hobitai kantriai laukė.
— Pasakos iš pietų, — kalbėjo nusiraminęs Golumas, — buvo apie aukštus žmones žibančiomis akimis, apie jų namus, panašius į akmenų kalvas, apie sidabrinę Karaliaus Karūną ir jo Baltąjį Medį: nuostabios pasakos. Jie statydavo labai aukštus bokštus. Vieną bokštą pastatė sidabro spalvos, su baltomis sienomis aplinkui. Jame buvo Mėnulio Akmuo. Taip, taip, mes girdėjome daug sakmių apie Mėnulio Tvirtovę.
— Tai tikriausiai buvo Minas Itilis, kurį pastatė Izilduras. Elondilo sūnus, — tarė Frodas. — I/ilduras, kuris nukirto Priešui pirštą.
— Taip. Jis turi tik keturis pirštus ant Juodosios Rankos, bet to pakanka, — sudrebėjęs patvirtino Golumas. — Jis neapkentė Izilduro miesto.
— O ką jis gali pakęsti? — šyptelėjo Frodas. — Tačiau kuo čia dėta Mėnulio Tvirtovė?
— Na, šeimininke, ji ir dabar dar tebestovi: galingi bokštai Ir aukštos sienos. Tačiau dabar tai klaiki vieta, nes Jis ją užkariavo. Labai seniai užkariavo. Keliautojai virpa ją išvydę, jie slepiasi už uolų ir keliauja mylių mylias, kad išvengtų jos šešėlio. Tačiau šeimininkui teks pasukti tuo keliu. Tai yra vienintelis kitas kelias. Kalnai ten yra žemesni, o senasis kelias vis kyla ir kyla, kol pasiekia tamsią perėją viršūnėje, tada jis vėl leidžiasi žemyn — iki pat Gorgoroto, — tyliai užbaigė Golumas.
— Kokia nauda iš viso šito? — nesuprato Semas. — Juk Priešas, aišku, žino viską apie savo kalnus, tas kelias bus taip pat atidžiai saugomas kaip ir šitas. Tvirtovė juk nėra tuščia, ar ne?
— O ne, netuščia, — sukuždėjo Golumas. — Ji tik atrodo tuščia! Ten gyvena siaubingi padarai. Orkai, taip, visur orkai, bet yra Ir blogesnių gyvių. Kelias eina šešėliuose ir baigiasi prie vartų, o ton yra Bebalsiai Sargai, nuo kurių nieko negalima nuslėpti.
— Taip, taip, taip, — sucaksėjo liežuviu Semas. — Vadinasi, tu mums siūlai keliauti į pietus, kad vėl atsidurtumėme panašiojo ar dar blogesnėje padėtyje, ką?
— Ne, ne! — sumojavo rankom Golumas. — Hobitai turi suprasti. Jis nesitiki puolimo iš tos pusės. Jo Akis visur, bot ji skiria vionoms vietoms daugiau dėmesio negu kitoms. Jis dar negali matyti visko vienu metu. Jis nukariavo visą šalį į vakarus nuo Šešėlio Kalnų iki Upės ir Jis valdo tiltus. Jis galvoja, kad niekas negali patekti į Mėnulio Tvirtovę, nesikovęs prie tiltų ar neatsigabenęs daugybės laivų, kuriuos tuoj pat pamatytų sargyba.
— Tu, atrodo, nemažai žinai apie tai, ką Jis daro ir galvoja, — sukluso Semas. — Gal tu šnekėjaisi su Juo, kai mes nematėme? O gal dalijaisi įspūdžiais su orkais?
— Negeras hobitas, visai neprotingas, — atrėžė Golumas, piktai pažvelgęs į Semą, ir nusisuko į Frodą. — Smygolas kalbėjo su orkais, taip, žinoma, prieš susitikdamas šeimininką, ir Smygolas daug žino — jis toli keliavo. Tai, ką jis šneka, jam papasakojo kiti. Čia, šiaurėje, yra pavojinga ir Jam, ir mums. Vieną dieną, greitai, Jis išeis pro Juoduosius Vartus, nes tik pro ten gali išeiti didelė kariuomenė. Tačiau vakaruose Jis nejaučia pavojaus, nes ten yra Bebalsiai Sargai.
— Taigi, taigi, — nenurimo Semas, — o mes užlipsime, pasibel-sime ir paklausime, ar šitas kelias tikrai veda į Mordorą? Jie, žinoma, mus maloniai praleis. Jau geriau tą patį padaryti čia ir sutaupyti laiko.
— Nesišaipyk! — sušnypštė Golumas. — Visai nejuokinga! Jums iš viso neverta eiti į Mordorą. O ne, neverta. Bet jei šeimininkas sako, jog verta, tai jis turi išbandyti kitą kelią.
Šeimininkui nereikės eiti į tą baisų miestą, ne, ne, žinoma, nereikės. Juk Smygolas visada padeda, gerasis Smygolas, nors jam niekas nieko nepasakoja. Smygolas ir dabar pagelbės, nes jis rado ir prisimena jį.