Švito. Keliautojai išvydo, jog kalnai šioje vietoje darė plačią kilpą ir gerokai nutolo į rytus. Prieš juos, vakaruose, į blankius rūkus leidosi banguoti šlaitai. Visur augo nedidelės eglių, kedrų, kiparisų ir kitų, Grafystėje nežinomų medžių giraitės. Tarp jų žaliavo plačios kalnų pievos. Svaiginamai saldžiai kvepėjo žolynai bei krūmai. Nuo Rivendeilo jie nukeliavo šimtus mylių į pietus, tačiau tik čia, prie kalnų, hobitai pajuto keičiantis gamtą. Aplink audringai putojo pavasaris: samanose čiurleno upeliukai, pirmąja žaluma pasidabino maumedžiai ir pievose skleidėsi gėlės. Visur čiulbėjo paukščiai. Itilienas, Gondoro Sodas, nors ir apleistas, tačiau vis tiek išlaikė ankstesnį paslaptingą grožį.
Vakaruose ir pietuose jis leidosi į šiltus Anduino slėnius, rytuose Itilieną saugojo (bet savo šešėliu negožė) aukštieji Šešėlio Kalnai, o nuo šiaurės vėjų gynė Emyn Mulo kalvos. Bet Itilienas buvo atviras pietų šilumai ir drėgniems, nuo Jūros atskriejantiems vėjams. Čia augo daug kadaise pasodintų medžių, kurie, atgyvenę savo amžių, tyliai gulė ant žemės. Giraitėse ir tankumynuose stiepėsi tamariskai bei kvapiosios pistacijos, tarp alyvų ir laurų, kadagių ir mirtų krūmų skleidėsi čiobreliai, o aplink medžių kamienus bei didelius akmenis vyniojosi vijokliai. Daugybės rūšių šalavijai žydėjo mėlynai, raudonai ar blyškiai žaliai. Senio akį džiugino mairūnai, petražolės ir kiti jam nepažįstami augalai. Olos ir uolų sienos jau pasipuošė uolaskėlėmis bei aitriaisiais šilokais. Lazdynų krūmynuose budo primulės ir anemonės, žolėje pusiau praskleistais žiedais lingavo asfodelės ir geltonieji narcizai. Sodriai žalią žolę raižė upeliukai, savo kelionėje į Anduiną sustodami pailsėti nedidukuose ežerėliuose.
Keliautojai nusisuko nuo kelio ir palypėjo žemyn. Pro krūmus bei žoles besibraunančius hobitus apgaubė saldžių kvapų debesis. Golumas žiaukčiodamas kosėjo, o hobitai kvėpavo giliai ir lengvai. Iš to lengvumo Semas net ėmė juoktis. Jie ėjo palei sraunų gurgantį upeliuką, kuris atvedė prie nedidelio tyro ežero jaukiame slėnyje. Ežerėlis pasirodė besąs kadaise pastatytas akmeninis tvenkinys. Nuirusius jo kraštus visiškai apaugo žolės bei gervuogės. Aplinkui eilėmis žydėjo vilkdalgiai, o tamsiame vandens paviršiuje plūduriavo lelijų lapai. Gilus ir tyras, sklidinas kaip akis ežerėlis švelniai čiurleno akmeniniu lataku žemyn, į Didžiąją Upę.
Čia hobitai nusiprausė ir iki valios atsigėrę ėmė ieškotis saugios vietelės pasislėpti bei pailsėti. Ši nuostabioji šalis dabar priklausė Priešui. Kiekviename žingsnyje žiojėjo senų karų randai ir naujos žaizdos, kurias paliko orkai ar kiti Juodojo Valdovo tarnai: dvokiančios atmatų bei šiukšlių duobės, savo malonumui nukirsti medžiai su išpjaustytomis šlykščiomis runomis ar Akies ženklu.
Semas vaikštinėjo palei ežeriuką, uostė ir lietė nepažįstamus augalus bei medžius — jis trumpam visai pamiršo Mordorą. Bet pavojus staiga pats priminė apie save: hobitas pataikė į laužavietę, kurios viduryje rado apdegintų pajuodusių kaukolių bei kaulų. Viržiai su erškėčiais jau dengė šią baisingos puotos vietą, nors ji buvo dar visai nesena. Semas nuskubėjo atgal pas savo bendražygius, tačiau nieko nepasakė. Jis nenorėjo, kad mirusiųjų kaulus dar išniekintų ir apterštų Golumas.
— Reikia ieškotis vietos nakvynei, — tepratarė jis. — Man atrodo, geriau būtų paėjėti toliau.
Visai netoli ežero jų laukė patys tikriausi minkšti, gilūs pernykščių paparčių patalai. Už jų, skardyje, šnarėjo tamsialapių laurų tankumynas, o dar aukščiau ošė kedrai. Čia hobitai nusprendė pailsėti ir praleisti dieną, kuri žadėjo būti skaisti ir šilta. Būtų buvę puiku tokią dieną žingsniuoti per Itilieno pievutes ir giraites, tačiau, nors orkai ir vengia saulės šviesos, čia buvo daug užkampių, kur jie galėjo tūnoti pasislėpę, be to, Sauronas turėjo begales šnipų. Hobitai nepamiršo ir Golumo, kuris jokiais būdais nesutiko keliauti po Geltonuoju Veidu. O šis jau taikėsi pažvelgti pro tamsias Efel Duoto viršūnes.
Dabar, kai Juodieji Vartai liko už nugaros, Semą vėl ėmė kankinti mintys apie maistą. Jam niekaip nepavyko išmesti iš galvos svarstymų, ką reiks valgyti įvykdžius užduotį. Bet kuriuo atveju būtų išmintingiau pataupyti kelioninę elfų duoną alkanesnei valandai. Jau praėjo šešios dienos nuo to laiko, kai Semas apskaičiavo, jog lembaso liko tik trims varganoms savaitėms.
„Mums pasiseks, jeigu per tą laiką pasieksime Ugnį, — pagalvojo Semas. — O jei pasisektų dar labiau, mums gali prireikti grįžti namo. Kas tada?"
Beje, po ilgos kelionės ir maudynių jis jautėsi dar alkanesnis nei visada. Viskas, ko Semas dabar troško, buvo vakarienė ar pusryčiai senoje Kalvės virtuvėje. Staiga jam šovė į galvą mintis. Hobitas pasisuko į Golumą, kuris jau ruošėsi ropoti šalin savais reikalais.
— Ei, Golumai! — pašaukė Semas. — Kur eini? Medžioti? Klausyk, tau juk mūsų maistas nepatinka, ar ne? O aš irgi norėčiau paragauti ko nors naujo. Jeigu jau tavo šūkis yra „visad pasiryžęs padėti", ar nesurastum ko nors valgomo alkanam hobitui?
— Taip, galbūt taip, — atsakė Golumas. — Smygolas visada padeda, kai jo paprašo. Jeigu paprašo gražiai.
— Teisingai, — linktelėjo Semas. — Štai aš ir prašau. Tiesiog maldauju.
Golumas išnyko. Frodas atsikando truputį lembaso ir, įsitaisęs ant rudų paparčių, užmigo. Ankstyvo ryto šviesa dar tik skverbėsi pro medžius, bet Semas aiškiai matė savo šeimininko veidą ir pavargusias rankas. Jis staiga prisiminė Elrondo namus ir mirtinai išblyškusį sužeistą Frodą. Tada Semui kartais pasirodydavo, jog Frodo viduje dega kažkokia blanki šviesa. Dabar ta šviesa ryškesnė ir skaistesnė. Miegančio Frodo veidas buvo ramus, neturėjo nei rūpesčio, nei baimės ženklų. Jis atrodė senas, gražiai senas, lyg praėję metai staiga būtų išsiskleidę daugybe smulkių, anksčiau nepastebėtų raukšlelių. Frodo veidas stebuklingai mainėsi, nors visą laiką išliko tas pats. Galbūt Semas Gemdžis viso to nesuprato, bet jis palingavo galvą ir sumurmėjo: „Aš myliu jį. Šviečia jis ar ne, man vis tiek, aš jį myliu".
Partykinęs Golumas pažvelgė per Semo petį į Frodą, bet tuoj pat užsimerkė ir be garso atsitraukė. Po akimirkos atsigręžęs Semas jau pamatė jį kažką graužiantį bei murmantį panosėje. Šalia ant žemės gulėjo du nedideli triušiai, kuriuos Golumas varstė godžiais žvilgsniais.
— Smygolas visada padeda, — pasakė jis. — Jis atnešė triušius, puikius triušius. Bet šeimininkas užmigo, ir Semas tikriausiai nori miego. Tai jūs nevalgysite triušių? Smygolas nori padėti, bet negali sugaudyti triušių per minutę.
Semas atsakė nematąs prasmės atsisakyti triušių. Ypač troškintų. Visi hobitai, žinia, skaniai gamina valgį. Šito meno jie išmoksta dar prieš pažindami raides (tiesą sakant, skaitymas daugeliui lieka neįmenama mįslė). O Semas buvo geras virėjas, net tarp hobitų, todėl, progai pasitaikius, kelionėse mielai rodydavo savo sugebėjimus. Jis vis dar viltingai nešiojosi kai kuriuos reikmenis savo ryšulėlyje: nedidelę dėžutę su titnagu ir pintimi, du prikaistuvius, kurių mažesnis tilpo į didesnį, taip pat medinį šaukštą, trumpą dvidantę šakutę, o pačiame ryšulio dugne, plokščioje medinėje dėžėje — vis mažėjantį lobį: žiupsnį druskos. Dabar Semui reikėjo ugnies bei kitų dalykų. Jis valandėlę mąstė, tada išsitraukė peilį ir, nuvalęs jį, ėmėsi dirti triušiams odą. Hobitas nenorėjo net porai minučių palikti Frodo vieno.
— Dabar, Golumai, — tarė jis, — turiu tau kitą užduotį. Paimk šituos prikaistuvius, nuėjęs prisemk vandens ir atnešk atgal.