— Iš pradžių tu pasakyk, kam tarnauji, — pasiūlė Aragornas, — ar tu Juodojo Valdovo Saurono, Mordoro karaliaus, draugas ar priešas?
— Aš tarnauju tik Marko Valdovui Teodenui, Tengelio sūnui, — atsiliepė Eomeras. — Mes nepaklūstame tolimų Juodųjų Žemių Jėgai, bet ir atvirai su ja nekariaujame. Jeigu tu bėgi nuo jos, geriau palik šį kraštą. Prie visų sienų neramu, mums grasina, o šiais neramiais laikais mes trokštame tik išlikti laisvi, gyventi kaip gyvenome ir netarnauti jokiam valdovui, ar jis būtų geras, ar piktadarys. Mes visada džiaugdavomės svečiais, bet dabar nekviesti keleiviai temato, jog esame greiti ir stiprūs kariai. Taigi kas jūs tokie? Kieno įsakymu medžiojate orkus mūsų šalyje?
— Aš netarnauju niekam, — atsakė Aragornas, — bet Saurono tarnus persekioju, kur jie bebūtų. Tik keletas mirtingųjų žmonių nusimano apie orkus daugiau už mane, todėl aš paprastai nepersekioju orkų būrio tokiu būdu. Bet šitie orkai pagrobė du mūsų draugus. Tokiomis aplinkybėmis žmogus, neturėdamas žirgo, eis pėsčias ir neprašys leidimo sekti pėdsaką, o priešų galvas jis skaičiuos tik kardu. Aš nesu beginklis.
Aragornas atmetė atgal apsiaustą. Sublizgėjo elfiškos makštys, ir kario rankose kaip netikėta liepsna sužibo skaistus Andrilas.
— Elendilas! — sušuko jis. — Aš esu Aragornas, Aratorno sūnus, Elendilo Gondoriečio sūnaus Izilduro palikuonis, vadinamas Elesaru, Elfų Berilu ir Dunadanu. Štai Lūžęs Kardas, kuris vėl perkaldintas! Padėsite man ar trukdysite? Rinkitės greitai!
Gimlis ir Legolasas su nuostaba žvelgė į savo draugą, tokio jie dar nebuvo jo matę. Eomeras tarsi sumažėjo, o Aragornas išaugo, jo veidas švietė akmeninių karalių galia ir didybe. Akimirką Legolasui pasirodė, jog virš jo galvos kaip karūna žybtelėjo balta liepsna.
Eomeras atsitraukė, ir jo veide pasirodė pagarbi baimė. Jis nuleido išdidžias akis.
— Keisti dalykai dedasi, — sumurmėjo raitelis, — sapnai ir senovės legendos iš žolės dygsta. Pasakyk, valdove, kas atvedė tave čia ir kokia tavo žodžių prasmė? Ieškodamas atsakymo jau seniai iškeliavo Boromiras, Denetoro sūnus, bet jam skolintas žirgas grįžo be raitelio. Kokią lemtį neši mums iš šiaurės?
— Pasirinkimą, — atsakė Aragornas. — Perduokite Teodenui, Tengelio sūnui, jog karas jau atviras — už arba prieš Sauroną. Nuo šiol niekas nebegyvens taip, kaip gyveno, ir nedaug kas išsaugos tai, kas jiems priklausė. Bet apie šituos didžius dalykus pašnekėsime vėliau. Jeigu bus lemta, aš pats nuvyksiu pas karalių. Dabar man labai reikia pagalbos ar bent žinių. Tu girdėjai, jog mes persekiojame orkų būrį, pagrobus į mūsų draugus. Ką gali mums papasakoti?
— Jums nebėra reikalo juos vytis, — tarė Eomeras, — orkai sunaikinti.
— O mūsų draugai?
— Mes radome tik orkus.
— Iš tiesų keista, — tarė Aragornas. — Ar jūs apieškojote užmuštuosius? Ar, be orkų, neradote kitokių kūnų? Jie turėjo būti basi, su pilkais apsiaustais ir nedidelio ūgio, jūsų akimis — lyg vaikai.
— Mes neradome nei nykštukų, nei vaikų,— tvirtai pasakė Homeras. — Suskaičiavę ir apieškoję žuvusius, savo papročiu juos sudeginome. Dūmai dar teberūksta.
— Mes šnekame ne apie nykštukus ar vaikus, — paaiškino Gimlis, — mūsų draugai buvo hobitai.
— Hobitai? — paklausė Homeras. — Kas jie galėtų būti? Tai keistas vardas.
— Keistos tautos keistas vardas, — tarė nykštukas, — bet jie buvo brangūs mums. Atrodo, Rohane jūs girdėjote žodžius, privertusius sunerimti Minas Tiritą. Ten buvo kalbama apie miškavaikį. Hobitai yra miškavaikiai.
— Miškavaikiai! — nusijuokė raitelis, stovėjęs šalia Homero. — Miškavaikiai! Juk jie gyvena tik senose dainose ir vaikų pasakose apie šiaurę. Ar mes gyvename legendose, ar žalioje žemėje po saule?
— Legendos ir gyvenimas susipina, — pasakė Aragornas. — Juk ne mes, o tie, kurie ateis vėliau, kurs sakmes apie mūsų laikus. Sakai, žalia žemė? Iš jos gali gimti daug padavimų, nors tu ja ir vaikštai šviečiant saulei.
— Negaiškime laiko, — tarė raitelis, nekreipdamas dėmesio į Aragorno žodžius, — reikia skubėti į pietus, valdove. Palikime šiuos svetimšalius kartu su jų fantazijomis. Ar surišime juos ir nugabensime karaliui?
— Palauk, Eotainai! — savo kalba pasakė Homeras. — Palik mane. Pasakyk, tegu Eoredas susirenka ir pasiruošia kelionei prie Entų Brastos.
Murmėdamas Eotainas nuėjo ir ėmė šnekėti su kitais. Greitai jie atsitraukė, palikę Homerą vieną su trimis draugais.
— Viskas, ką sakai, skamba keistai, Aragornai, — tarė jis, — bet aišku, jog šneki tiesą. Marko žmonės nemeluoja, todėl ir juos sunku apgauti! Bet tu pasakei ne viską. Ar nepapasakotum daugiau apie savo užduotį, kad galėčiau nuspręsti, ką daryti?
— Kaip minėta ketureilyje, aš išvykau iš Imladriso prieš daug savaičių, — pradėjo Aragornas, — kartu su Boromiru iš Minas Tirito. Mano užduotis buvo su Denetoro sūnumi vykti j šį miestą padėti jo žmonėms kovoje prieš Sauroną. Tačiau Būrys, su kuriuo aš keliavau, turėjo dar ir kitų tikslų. Apie juos dabar negaliu pasakoti. Mūsų vadas buvo Gendalfas Pilkasis.
— Gendalfas! — sušuko Homeras. — Gendalfas Pilkasis yra žinomas Rohane, bet jo vardas, įspėju tave, jau nėra Teodeno malonės slaptažodis. Vyrų atmintyje burtininkas išliko kaip dažnas svečias, atvykdavęs ir išvykdavęs kada panorėjęs. Jis visada buvo keistų įvykių šauklys, o dabar kai kurie mano, kad blogio nešėjas. Iš tiesų po paskutinio jo vizito atsitiko daug blogo. Tuo laiku prasidėjo nesutarimai su Sarumanu. Mes laikėme Sarumaną savo draugu, bet atėjęs Gendalfas įspėjo, jog Izengardas ruošiasi staigiam karui. Jis sakė, jog pats buvo paimtas į nelaisvę Orthanke, vos pabėgo, ir prašė pagalbos. Teodenas nepaklausė jo, ir Gendalfas išvyko. Netarkite Gendalfo vardo Teodenui girdint. Karalius įpykęs! Gendalfas pasiėmė žirgą, vadinamą Žvaigždikiu, nuostabiausią karaliaus ristūną, mearasų vedlį, o jais gali jodinėti tik Marko valdovai. Jų veislės pradininkas buvo didysis Eorlo žirgas, supratęs žmonių kalbą. Prieš septynias dienas Žvaigždikis grįžo, bet karaliaus pyktis nesumažėjo, nes žirgas sulaukėjo ir nieko neprisileidžia.
— Žvaigždikis rado kelią iš tolimos šiaurės, — tarė Aragornas, — nes ten jis išsiskyrė su Gendalfu. Deja, Gendalfas juo daugiau nejodinės. Jis pražuvo Morajos Kasyklų tamsoje ir daugiau negrįš.
— Tikrai liūdnos naujienos, — susirūpinęs tarė Homeras, — man ir daugeliui kitų, nors ne visiems, kaip pamatytum susitikęs su karaliumi.
— Mūsų naujienos yra liūdnesnės, nei šiame krašte kas nors gali suprasti, bet dar nepasibaigus metams jūs tai skaudžiai pajusite, — pasakė Aragornas. — Tačiau kai krinta didis, turi vesti mažesnis. Aš vedžiau Būrį visą kelią nuo Morajos. Mes perėjome Lorieną — būtų gerai, kad prieš šnekėdamas sužinotum apie jį daugiau, — po to keliavome žemyn Didžiąja Upe iki Rauroso Krioklių. Čia jūsų sunaikintieji orkai užmušė Boromirą.
— Jūsų naujienos neša vien sielvartą! — beviltiškai sušuko Eomeras. — Kokia netektis Minas Tiritui ir mums visiems! Tai buvo didis žmogus. Visi jį gerbė. Jis retai atvykdavo į Marką, nes nuolat kariavo prie Rytinių Sienų, bet aš jį mačiau. Man Boromiras pasirodė labiau panašus į greitą Eorlo sūnų, negu į niūrų gondorietį, ir kada nors jis būtų tapęs didžiu vadu. Tačiau iš Gondoro mes nieko apie tai negirdėjome. Kada jis žuvo?
— Šiandien ketvirtoji diena, — atsakė Aragornas. — Tą patį vakarą mes iškeliavome iš Tol Brandiro šešėlio.
— Pėsčiomis?! — riktelėjo Eomeras.
— Taip, kaip matai.
Rohaniečio akys išsiplėtė iš nuostabos.