Tada už nugarų pasigirdo Faramiro balsas:
— Atriškite akis!
Raiščiai buvo nuimti, gobtuvai atsmaukti, hobitai sumirksėjo ir atsikvėpė.
Jie stovėjo ant drėgnų gludinto akmens grindų, už nugarų į tamsą vėrėsi uoloje iškirsti vartai. O priešais šiugždėjo plona vandens užuolaida — taip arti, kad ištiesęs ranką Frodas galėjo ją pasiekti. Iš kitos pusės į ją plieskė besileidžianti saulė, jos raudonis skilo į daugybę įvairiaspalvių spindulių. Atrodė, kad jie stovi prie kokios elfų pilies lango, išpuošto auksu, sidabru, rubinais, safyrais, ametistais — brangiausiais pasaulio akmenimis, žėrinčiais negęstančia liepsna.
— Pagaliau mes jums galime atlyginti už kantrybę, — nusišypsojo Faramiras. — Tai yra Saulėlydžio Langas, Henet Anuinas, nuostabiausias iš visų Itilieno krioklių. Tik keletas svetimšalių yra jį matę. Gaila, bet čia nėra krioklio vertos karališkos salės. Įeikite ir pasižiūrėkite!
Jam bekalbant saulė nusileido, liepsna užgeso krintančiame vandenyje. Jie pasisuko, praėjo pro vartus ir atsidūrė plačioje akmeninėje salėje su dantytais skliautais. Čia degė keletas deglų, ap-šviesdami besiilsinčius žmones. Kiti dar rinkosi, po du ir tris įeidami pro siaurą šoninį įėjimą. Kai akys priprato prie tamsos, hobitai išvydo, jog salė yra daug didesnė, nei jie manė, ir pilna ginklų bei maisto atsargų.
— Štai mūsų prieglobstis, — mostelėjo Faramiras. — Neprašmat-ni vieta, tačiau bent galėsite ramiai praleisti naktį. Čia sausa, turime ko užkąsti, nors nėra ugnies. Kadaise vanduo tekėjo šia sale ir liejosi pro vartų angą, tačiau senieji meistrai užtvenkė upės srovę ir nukreipė vagą kiek aukščiau, tad krioklys padidėjo dvigubai. Visi įėjimai į olą, išskyrus vieną, buvo uždaryti bei apsaugoti nuo vandens ar svetimų akių. Iš čia veda tik du keliai: tunelis, kuriuo jūs perėjote užrištomis akimis, ir Lango užuolaida, už kurios pilna smailių akmenų. Dabar ilsėkitės, kol bus paruoštas valgis.
Hobitus nuvedė į kampą prie neaukštos lovos. Žmonės tyliai ir greitai triūsė po salę. Sudedami stalai buvo nuimti nuo sienų, ištiesti ir nukrauti indais: apvaliais glazūruoto molio ąsočiais, dubenimis, medinėmis taurėmis. Šen bei ten pasitaikydavo lėkštė ar dubuo iš svi-dinto žalvario, o kapitonui buvo pastatyta gryno sidabro taurė.
Faramiras vaikščiojo kalbėdamasis su savo žmonėmis, kurie vis dar ėjo į salę. Vieni grįžo persekioję pietiečius, kiti— žvalgę kelius, treti — iš sargybos. Šie parėjo vėliausiai. Visi pietiečiai buvo išmušti, išskyrus didįjį Mumaką. Niekas nežinojo, kas jam atsitiko. Anot žvalgų, netoliese priešų nebuvo, nesimatė netgi orkų šnipų.
— Ką nors matei ar girdėjai, Anbornai? — paklausė Faramiras vėliausiai parėjusio kario.
— Mačiau, vade, — atsakė šis. — Bet ne orką, o kažkokį keistą padarą. Prieblandoje visi dalykai atrodo didesni, tad ten galėjo būti paprasčiausia voverė. — Semas tuoj pat pastatė ausis. — Bet ta voverė buvo juoda ir be uodegos. Ji atrodė kaip šešėlis ant žemės, o man praėjus nuskuodė taip greitai, kad net sumirksėti nespėjau. Jūs liepėte nežudyti žvėrių be reikalo, buvo jau sutemę, tad aš į tą padarą nešoviau. Tuo labiau kad jis akimirksniu dingo tarp lapų. Kiek pastovėjęs susiruošiau grįžti. Bet man pasirodė, jog girdžiu to padaro šnypštimą virš galvos. Galbūt tai buvo didelė voverė, nes Bevardžio šešėlyje kai kurie Gūdžiosios Girios padarai persikraustė čia. Sakoma, jog ten veisiasi juodų voverių.
— Nieko gero, — susiraukė Faramiras.— Itiliene mums visai nereikia būtybių iš Gūdžiosios Girios.
Semui pasirodė, jog tai sakydamas gondorietis slapčia žvilgtelėjo į juos, bet hobitas tylėjo. Kurį laiką jis su Frodu gulėjo, žiūrėdami į deglų šviesą ir vaikštinėjančius vyrus. Tada Frodas ūmai užsnūdo.
Semas kovojo pats su savimi.
„Jis gali būti sąžiningas, — svarstė hobitas, — bet gali būti ir nesąžiningas. O kas, jei gražūs žodžiai slepia klastingą širdį? — jis nusižiovavo. — Galėčiau miegoti savaitę, bet nevalia. Nors, kita vertus, ką galėtum vienas padaryti prieš tiek galingų vyrų, Semai Gemdži? Nieko, bet vis tiek privalai budėti!"
Kurį laiką jam tai sekėsi. Olos duryse užgeso šviesa, pilką vandens užuolaidą paslėpė nakties prieblanda, tačiau krioklys vienodai tebemurmėjo, lyg kviesdamas snūstelti, ir Senio akys užsimerkė.
Įsižiebė daugiau deglų. Buvo atkimšta statinaitė vyno. Šalia jau laukė kitos. Vyrai sėmė iš krioklio vandenį, prausėsi. Faramirui buvo paduotas platus varinis dubuo ir baltas rankšluostis. Nusiprausęs jis tarė:
— Pažadinkite mūsų svečius ir duokite jiems vandens. Laikas vakarieniauti.
Frodas atsisėdo, pasirąžė, nusižiovavo. Semas, nepratęs, kad kas jam patarnautų, sutrikęs pasižiūrėjo į aukštą žmogų, kuris nusilenkė, prieš save laikydamas dubenį su vandeniu.
— Būkite geras, pone, padėkite jį ant žemės, — paprašė Semas, — bus lengviau ir jums, ir man.
Tada, visų susirinkusių žmonių nuostabai, jis įmerkė galvą į šaltą vandenį ir nusiplovė kaklą bei ausis.
— Ar jūsų šalyje įprasta prieš vakarienę prausti galvą? — pasiteiravo žmogus, patarnavęs hobitams.
— Ne, prieš pusryčius, — atsakė Semas, — bet jei neišsimiegojai, šaltas vanduo puikiai išbudina. Štai, dabar galėsiu užkąsti nesnūduriuodamas.
Jiems buvo paskirtos vietos šalia Faramiro: ant statinių, užklotų kailiais taip, kad hobitai neatrodytų žemesni už žmones, sėdinčius suoluose. Prieš valgį Faramiras ir jo vyrai pasisuko bei akimirką tylėdami žvelgė į vakarus. Faramiras mostelėjo hobitams, kad jie pasisuktų taip pat.
— Taip darome visada, — atsisėdęs paaiškino jis. — Mes žvelgiame į prarastojo Numenoro pusę, į skaisčiąją elfų gimtinę už jo, ir dar toliau — į amžinybę. Ar jūs neturite tokio papročio?
— Ne, — jausdamasis neišauklėtas ir netašytas atsakė Frodas. — Bet jeigu mes esame svečiuose, tai lenkiamės šeimininkams, o pavalgę — pakylame ir dėkojame.
— Mes irgi taip elgiamės, — tarė Faramiras.
Po ilgų kelionių per pelkes bei dykynes ir vargano maisto, vakarienė pasirodė hobitams tikra puota: švariomis rankomis su švariais įrankiais jie valgė duoną ir sviestą, rūkytą mėsą ir džiovintus vaisius, gardų raudoną sūrį užsigerdami vėsiu kvapniu geltonu vynu. Nei Frodas, nei Semas neatsisakė nė vieno jiems pasiūlyto valgio. Vynas atgaivino pavargusias kojas ir širdis, hobitai pasijuto taip smagiai, kaip kadaise Loriene.
Po vakarienės Faramiras nusivedė juos į nuošalesnį kampelį, atitvertą užuolaidomis, kur jau stovėjo krėslas ir dvi kėdės. Nišoje degė molinė lempelė.
— Spėju, kad dabar trokštate išsimiegoti, — tarė Faramiras, — ypač gerasis Semiumas, kuris visai nesumerkė akių, — nežinau, ar bijodamas manęs, ar praleisti vakarienę. Tačiau pavalgius iš karto gultis nesveika, tad dar truputį pašnekėkime. Manau, kad kelionėje iš Rivendeilo Būriui nutiko daug įdomių dalykų, vertų papasakoti, o jums turbūt irgi bus naudinga šį tą sužinoti apie mus bei žemes, kuriose atsidūrėte. Papasakokite man apie mano brolį Boromirą, senąjį Mitrandirą ir nuostabųjį Lotlorieną.
Frodas nebesijautė mieguistas ir mielai sutiko pasišnekučiuoti. Tačiau, nors vynas ir maistas maloniai jį nuteikė, hobitas neprarado budrumo. Semas džiugiai šypsojosi, kažką niūniavo po nosimi ir Frodo klausėsi nelabai atidžiai, tik retkarčiais įterpdamas mandagų pritarimo šūksnį.
Frodas papasakojo daug nuotykių, bet saugojosi net užsiminti apie Būrio užduotį ar Žiedą. Jis aukštino Boromiro narsą ir jo nuopelnus Būrio išbandymuose: su vilkais, po Karadraso sniegynais bei Morajoje, kur žuvo Gendalfas. Faramirą labiausiai sujaudino pasakojimas apie kovą ant Tilto.
— Boromirui turėjo būti bjauru bėgti nuo orkų, — pasakė gondorietis, — ar netgi nuo tos pabaisos, kurią minėjai — Balrogo.