— Jis atsitraukė paskutinis, — prisiminė Frodas. — Mus teko vesti Aragornui, kadangi jis vienintelis žinojo kelią žuvus Gendalfui. Tačiau jeigu ten nebūtų buvę mūsų, Mažosios Tautos, kurią reikėjo apginti, abejoju, ar Aragornas su Boromiru būtų traukęsi.
— Gal būtų buvę geriau, jei Boromiras būtų žuvęs kartu su Mitrandiru, o ne sutikęs savo likimą prie Rauroso Krioklių, — tyliai pasakė Faramiras.
— Galbūt... Bet dabar tu papasakok apie save, — paprašė Frodas, vėl nusukdamas pokalbį į šalį. — Aš norėčiau sužinoti daugiau apie Minas Itilį, Osgiliatą bei jūsų senąjį Minas Tiritą. Kas palaiko jums viltį sekinančiame jėgas kare?
— Viltį? Mes jau seniai nebeturime vilties. Ją galbūt galėtų sugrąžinti atkeliavęs Elendilo Kardas, bet tikriausiai jis tik atitolintų juodąją dieną, jeigu iš elfų ar žmonių negausime kokios netikėtos pagalbos. Priešas stiprėja, o mes silpnėjame. Mes pasmerkti, mes — ruduo, po kurio neišauš pavasaris...
Numenoro žmonės gyveno beveik visoje Didžiosios Jūros pakrantėje. Bet daugelį jų prarijo Blogis. Kai kurie pamilo Tamsą ir burtus, kiti pasidavė tinginystei ir ištvirkimui, o tretieji ėmė kariauti tarpusavyje, kol juos pačius nugalėjo laukiniai žmonės. Aš, žinoma, nesakau, kad Gondoras buvo juodosios magijos šalis ar kad Jo vardas čia buvo tariamas su pagarba. Žinoma, ne. Elendilo Garbingojo sūnų karalystėje dar ir dabar spindi senovinė išmintis ir senovinis grožis, atsinešti iš Vakarų. Tačiau Gondoras pats save sužlugdė, manydamas, kad Priešas sutriuškintas, kai šis tik pasislėpė.
Gondoriečiams nedavė ramybės Mirtis. Matyt, mes iš numenoriečių perėmėme amžinojo gyvenimo troškimą. Karalių kapai buvo gražesni nei gyvųjų namai, valdovai praeities vardus vertino labiau nei sūnų žygius. Bevaikiai didikai sėdėjo senosiose salėse, laukdami, kol slaptuose kambariuose išsekę mokslinčiai sukurs gyvybės eliksyrą ar aukštuose bokštuose išpeš nemirtingumą iš žvaigždžių. Taip mirė paskutinysis karalius iš Anariono giminės, nepalikęs nei vieno įpėdinio.
Tačiau valdytojai buvo išmintingesni už karalius. Jie pajungė Gondoro pakrančių gyventojus ir kalniečius iš Baltųjų Kalnų, sudarė taiką su žmonėmis iš Šiaurės, kurie, nors ir puldinėjo mus, bet buvo giminingo kraujo garbinga tauta, ne taip, kaip laukiniai isterlingai ar žiaurieji haradrimai.
Taip jau atsitiko, kad Kiriono Dvyliktojo valdymo laikais (mano tėvas yra Dvidešimt Šeštasis Valdytojas) šiauriečiai atėjo Gondorui į pagalbą ir Kelebranto Lauke sutriuškino mūsų priešus, užgrobusius šiaurines žemes. Savo sąjungininkus mes pavadinome rohirimais, žirgų valdovais, ir kaip dovaną atidavėme iki tol menkai gyvenamus Kalenardono laukus, kurie nuo tada ėmė vadintis Rohanu, o rohirimai tapo ištikimais draugais, padedančiais sunkią valandą ir ginančiais mūsų šiaurines žemes bei Rohano Tarpeklį. Jie daug ko iš mūsų išmoko, jų valdovai suprato gondoriečių kalbą, bet jie išliko nepriklausomi, saugojo savo šiaurietišką tarmę, tėvų papročius ir atminimą. Mes juos mylime: aukštus, auksaplaukius vyrus ir gražias išdidžias moteris. Rohirimai primena mums žmonių jaunystę Senaisiais Laikais. Iš tikrųjų bardų ir menestrelių dainose sakoma, jog rohirimai yra kilę iš tų pačių Trijų Žmonių Giminių, kaip ir numenoriečiai. Ne iš paties Hadoro Auksaplaukio, Elfų Draugo, bet tikriausiai iš jo sūnų bei žmonių, kurie neiškeliavo per jūrą į Vakarus.
Mes numenoriečius vadiname Aukštaisiais, arba Žmonėmis iš Vakarų, rohirimus — Viduriniaisiais, arba Prieblandos Žmonėmis, o laukinius žmones — Tamsos Žmonėmis.
Tačiau dabar rohirimai labai supanašėjo su mumis, o galbūt mes su jais, ir jau vargiai galime vadintis Aukštaisiais. Mes tapome Viduriniaisiais, Prieblandos Žmonėmis, nors didžiuojamės prisiminę Senuosius Laikus. Dabar, kaip ir rohirimai, mėgstame karą bei karo šlovę — tai lavina kūną, gydo nuo baimės. Nors manome, kad karys turi būti doras ir išmintingas, o ne vien aklas žudikas, tačiau šis amatas dabar vertinamas labiausiai. To reikalauja mūsų gyvenimas. Toks buvo ir mano brolis Boromiras — narsuolis karys ir šauniausias Gondoro vyras. Iš tikrųjų, jis buvo labai šaunus, seniai jau Minas Tiritas neturėjo tokio įpėdinio — puikiai valdančio ginklą, besiveržiančio į kovą ir galingai pučiančio Didįjį Ragą, — Faramiras atsiduso.
— O kodėl jūs savo istorijoje beveik neminite elfų, pone? — staiga įsidrąsinęs pasidomėjo Semas. Hobitams rodoma pagarba, Faramiro mandagumas ir vynas smarkiai apmalšino Semo nepatiklumą.
— Aš nedaug žinau apie elfus, pone Semiumai, — atsakė Faramiras. — Bet čia tu paminėjai kitą dalyką, kuriuo mes, viduržemiečiai, skiriamės nuo Numenoro. Mitrandiras buvo jūsų draugas ir jūs, be abejo, šnekėjotės su Elrondu, tad žinote, jog edanai, Žmonių Tėvai, grūmėsi petys į petį su elfais pirmuosiuose karuose ir už tai gavo karalystę Jūros viduryje, iš kurios matėsi elfų tėvynė. Tamsiaisiais laikais Viduržemio žmonės ir elfai atitolo vienas nuo kito. Čia savo nagus, žinoma, prikišo Priešas. Bet daugiausia lėmė pats gyvenimas, kiekvieną šių tautų stumtelėjęs skirtingu keliu. Dabar žmonės bijo elfų ir nepasitiki jais, nors nedaug apie juos žino. Rohirimai ir mes, gondoriečiai, vengiame elfų. Apie Auksinį Mišką sklando daug baisių legendų, nors ten ir gyvena Juodojo Valdovo priešai. Tačiau tarp mūsų dar liko tokių, kurie bendrauja su elfais, netgi slapta keliauja į Lorieną, tik beveik niekada negrįžta. Aš manau, kad šiais laikais mirtingiesiems nebegalima brautis pas Senąją Tautą. Ir vis dėlto pavydžiu jums, kalbėjusiems su Baltąja Valdove.
— Lorieno Valdovė! Galadrielė! — sušuko Semas. — Jūs turėtumėte ją pamatyti, pone. Aš esu tik hobitas, kuklus Hobitono sodininkas, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti, ir poezijos neišmanau, tai yra nemoku jos kurti — na, gal kokį juokingą posmelį, bet nieko rimta, — todėl negaliu apsakyti, ką apie ją galvoju. Tai reikia išdainuoti! Jums vertėtų susitikti Platžengį, tai yra Aragorną, arba senąjį poną Bilbą, štai tada suprastumėte. Ak, kaip aš norėčiau sukurti dainą apie Galadrielę! Ji nuostabi, pone! Nuostabi! Kartais kaip didelis žydintis medis, kartais kaip baltas narcizas, mažas ir liaunas. Kieta kaip deimantas, švelni kaip mėnulio šviesa. Šilta kaip saulė, šalta kaip speigo žvaigždės. Išdidi kaip tolimieji kalnai ir linksma kaip mergaitė pavasarį, į plaukus įsipynusi saulučių. Bet viskas, ką šneku — tik žvirblio čirškimas apie puikiąją lakštingalą.
— Matau, kad ji iš tikrųjų nuostabi, tačiau pavojingai nuostabi, — šyptelėjo Faramiras.
— Aš nežinau, pone, ką jūs vadinate „pavojinga". Žmonės yra keisti: negi nesuprantate, kad baimė slypi ne Loriene, o jūsų širdyse ir akyse? Kita vertus, Galadrielę galima vadinti pavojinga, nes Miško Mergelės valia nepalenkiama. Jūs, jūs irgi į ją sudužtumėte kaip laivas į uolą ar nuskęstumėte kaip hobitas upėje. Tačiau dėl to juk negalima kaltinti nei uolos, nei upės. Štai ir Boro...
Semas užsikirto, paraudo.
— Na? Tu pasakei „štai ir Boromiras"? — paklausė Faramiras. — Tęsk. Jis atsinešė blogį savo širdyje?
— Taip, pone, prašau atleisti, pone, jūsų brolis buvo šaunus vyras, jeigu taip galima pasakyti. Jūs visą laiką spėliojote beveik tiksliai. Nuo pat Rivendeilo aš stebėjau Boromirą ir jo klausiausi — žinoma, nenorėdamas nieko bloga, tik saugodamas savo šeimininką. Tai va, aš manau, jog Loriene jis aiškiai suprato tai, ką aš jau anksčiau įtariau: savo karščiausią norą. Nuo pat pirmos akimirkos, kai jį pamatė, Boromiras troško Priešo Žiedo!
— Semai! — persigandęs suriko Frodas. Jis buvo nugrimzdęs į savas mintis, o kai atsitokėjo, jau buvo per vėlu.
— Siaube! — aiktelėjo Semas išbaldamas, o paskui užsiliejo purpuriniu raudoniu. — Štai ir vėl! Ne veltui Gaferas man sakydavo: „Semai, kai tik pražioji savo didelę burną, tuoj pat grūsk į ją koją". O varge, varge!