Semas taip pat to nesuprato ir senu įpročiu murmėjo sau po nosimi, vildamasis, kad jį išgirs tik šeimininkas.
— Be abejo, puikus vaizdas, pone Frodai, bet širdis tiesiog stingsta, jau nekalbant apie kaulus. Kas čia dedasi? Tačiau Semą išgirdo ir Faramiras, kuris atsakė:
— Virš Gondoro leidžiasi mėnulis. Nuostabusis Itilis, palikdamas Viduržemį, paskutinį kartą nužvelgia Mindoluino Kalną. Šitas vaizdas vertas kelių šiurpulių. Tačiau aš ne tam jus čia atvedžiau. Tiesą sakant, tavęs niekas nežadino, Semiumai, tad pats save nubaudei už per didelį budrumą. Gurkšnis vyno tai išgydys. O dabar eime!
Jis nužingsniavo prie tyliojo sargybinio, stovinčio ant skardžio, Frodas nuskubėjo paskui.
Semas pasiliko kur buvęs — jis ir taip jautėsi nesaugiai ant šitos aukštos drėgnos uolos. Faramiras su Frodu pažvelgė žemyn. Toli apačioje balta srovė putodama smigo į apvalią kalnų ežero taurę ir sūkuriavo bei šėlo palei jos krantus. Staiga, užtikusi siaurą plyšį, ji lauždavosi lauk, purslota, pikta, kad nurimtų lėkštesniuose krantuose. Mėnulis vis dar apšvietė krioklio papėdę bei ežero raibulius. Staiga Frodas pastebėjo kažkokį tamsų padarą artimajame krante. Jam bežiūrint, šis nėrė į vandenį po pat kunkuliuojančiu kriokliu ir kaip strėlė ar plokščias akmuo perskrodė tamsią srovę.
Faramiras pasisuko į sargybinį.
— Na, ką apie tai pasakysi, Anbornai? — paklausė jis. — Vovorė ar tulžys? Ar Gūdžiosios Girios tamsybėse veisiasi juodų tulžių?
— Tai, be abejo, ne paukštis, — tvirtai pasakė Anbornas. — Jis turi keturias galūnes ir nardo kaip žmogus, įgudęs plaukikas. Ką jis daro? Ko gero, mus vis dėlto aptiko, ir jis ieško kelio pro Užuolaidą. Aš turiu lanką, be to, abiejuose krantuose pasislėpė prityrę mūsų šauliai. Mes tik laukiame įsakymo, kapitone.
— Ar šauti? — paklausė Faramiras staiga atsisukdamas į Frodą. Frodas patylėjo ir tarė:
— Ne! Aš prašau jūsų to nedaryti.
Semas mielai būtų surikęs: „Taip!" — garsiai ir drąsiai. Jis nematė, bet atspėjo, apie ką kalbama.
— Vadinasi, tu žinai, kas yra tas padaras? — paklausė Faramiras. — Tada pasakyk, kodėl turėčiau jo pasigailėti. Kalbėdami jūs nė žodžiu neprasitarėte apie savo keliondraugį, o aš juo per daug nė nesidomėjau. Tiesiog pasiunčiau akyliausius medžiotojus surasti jo ir atvesti pas mane. Jam pavyko išsprūsti. Tik vakar vakare Anbornas jį vėl pastebėjo. Tačiau šis nusižengimas gali kainuoti jam gyvybę: maudymasis Henet Anuine — tai ne triušių gaudymas miške. Aš stebiuosi tuo padaru — jis puikiai slepiasi, yra gudrus, tačiau ramiausiai plaukioja ir nardo, lyg manytų, kad žmonės miega nepalikę sargybinių. Kodėl jis taip daro, Frodai?
— Galiu pasakyti dvi priežastis. Visų pirma, jis menkai pažįsta žmones ir slepiasi tik tada, kai juos pamato. Jūsų slėptuvė yra taip gerai įrengta, kad jis nė nenutuokia apie jus. O antra, aš manau, jog jį čia traukia stipresnis už atsargumą troškimas.
— Sakai, troškimas? — apsiniaukė Faramiras. — Vadinasi, jis žino, ką tu neši?
— Taip, Jis daug metų turėjo tą daiktą.
— Jis jį turėjo? — sunkiai atsikvėpė apstulbęs Faramiras. — Viona mįslė po kitos. Ar jis jo ieško?
— Galbūt. Tas daiktas yra jam mielas. Tačiau kažin ar jis dabar apie tai galvoja.
— Tai ko jis ieško?
— Žuvies, — atsakė Frodas. — Žiūrėk!
Jie įsižiūrėjo į tamsų ežeriuką. Tolimajame gale pasirodė nedidelė juoda galva. Tada blykstelėjo kažkas sidabriška, pažiro smulkučiai ratilai. Mikliai lyg driežas padaras išsiropštė ant kranto ir tuoj pat ėmėsi kramtyti sidabrinį daiktą, spurdantį mėnulio spinduliuose.
— Žuvis, — tyliai nusijuokė Faramiras. — Ne toks jau pavojingas troškimas! Nors gal ir ne: žvejyba Henet Anuino ežere gali jam brangiai atsieiti.
— Mano strėlė nutaikyta tiesiai į jį, — įsiterpė Anbornas. — Ar šauti, kapitone? Mirtis laukia tų, kurie nekviesti ateina į šią vietą.
— Palauk, Anbornai. Šįkart reikalas yra svarbesnis, nei atrodo. Ką pasakysi, Frodai? Kodėl mes turėtume jo pasigailėti?
— Jis labai alkanas, — tarė Frodas, — ir net neįtaria pavojaus. Gendalfas, jūsiškai Mitrandiras, prašytų jo nežudyti jau vien dėl šitos ir dėl kitų priežasčių. Jis uždraudė tai padaryti elfams, nors aš tiksliai nežinau kodėl, ar bent nenoriu apie tai atvirai šnekėti. Bet šitas padaras yra susijęs su mano užduotimi. Iki mus suradote, jis buvo mūsų vedlys.
— Vedlys? Dar keisčiau! Aš dėl tavęs daug ką padaryčiau, Frodai, bet negaliu leisti jam iš čia pasprukti, nes abejoju, ar jis besugrįš pas jus. Greičiau jau paklius orkams ir labai greitai viską išklos. Jis turi būti nušautas arba paimtas nelaisvėn. Tačiau kaip mes galime pagauti tokį slidų padarą, neįsegę jam sparnuotos strėlės?
— Leiskite man prie jo nueiti, — paprašė Frodas, — galite laikyti įtempę lankus ir bet kuriuo momentu šauti, bet nei jis, nei aš nepabėgsime.
— Gerai. Eik ir greitai grįžk, — pasakė Faramiras. — Jeigu jis išliks gyvas, turės tau ištikimai tarnauti iki mirties. Anbornai, tyliai nuvesk Frodą prie kranto. Duok man savo lanką. Nepamiršk, kad tas padaras puikiai uodžia ir girdi.
Anbornas kažką suniurnėjo ir nuvedė hobitą vingiuojančiais laiptais žemyn, tada kitais laiptais aukštyn, kol jie atsidūrė prie siauro tako tankiuose krūmuose.
Tyliai pro juos prasibrovęs Frodas pamatė, jog yra pietiniame ežero krante. Buvo tamsu, pilkas krioklys vos spindėjo vakarinio dangaus mėnesienoje. Golumo nesimatė. Hobitas atsargiai nuėjo pirmyn, o jam iš paskos— Anbornas.
— Eikite! — šnipštelėjo žmogus. — Atsargiai iš dešinės. Jei Įkrisite į ežerą, tai tik jūsų žuvaujantis draugas galės padėti. Nepamirškite, kad aplinkui pilna lankininkų, nors jų ir nematyti.
Frodas golumiškai nuropojo pirmyn, rankomis atsargiai čiupinėdamas žemę. Uolos buvo plokščios, lygios, slidžios. Hobitas stabtelėjo jsiklausyti. Iš pradžių viską užgožė krioklio ūžimas, bet vėliau netoliese pasigirdo gerai pažįstamas šnypštimas ir murmesys:
— Žuvis-s, puiki žuvis-s. Baltasis Veidas dingo, mano mieliausias, pagaliau dingo, taip. Dabar galime ramiai valgyti žuvį. No, neramiai, mieliausias. Mieliausiasis dingo, taip, taip, Mieliausiasis dingo. Niekingi hobitai, šlykštūs hobitai. Nuėjo ir paliko mus, go-lum, ir Mieliausiasis dingo. Liko tik vargšas vienišas Smygolas. Nėra Mieliausioje. Šlykštūs žmonės, jie paims jį, jie pavogs mano Mie-liausiąjį. Vagys! Mes jų nekenčiame. Žuvis-s, puiki žuvis-s mus sustiprins. Padarys akis šviesias, pirštus stiprius, taip, taip, stiprius. Pasmaugsim juos, mieliausias. Pasmaugsim juos visus, taip, jei tik pasitaikys proga. Puiki žuvis-s, puiki žuvis-s!
Žodžiai liejosi taip pat nenutrūkstamai kaip krioklio ūžimas, tik kartais įsiterpdavo gurgsėjimas ar šniurkštimas. Frodas sudrebėjo, pajutęs gailestį ir pasibjaurėjimą. Jis panoro, kad niekada daugiau nebegirdėtų to balso. Anbornas buvo netoliese. Frodas galėjo nuropoti atgal ir pasakyti, kad jie šautų. Vienas taiklus šūvis, ir Frodas būtų išvaduotas nuo šito niekingo padaro... Bet ne, Golumas turėjo teisę į Frodą. Kaip kiekvienas tarnas turi teisę tarnauti. Be Golumo jie būtų pražuvę Mirusiose Pelkėse, Be to, Frodas žinojo, kad Gendalfas nenorėtų Golumo mirties.
— Smygolai! — tyliai pašaukė jis.
— Žuvis-s, puiki žuvis-s, — pasakė balsas.
— Smygolai! — garsiau pakartojo Frodas. Balsas nutilo. — Smygolai, šeimininkas atėjo tavęs ieškoti. Ateik, Smygolai! Jokio atsakymo, tik tylus šnypštimas.
— Sugrįžk, Smygolai! — dar kartą pasakė Frodas. — Mums gresia pavojus. Žmonės tave užmuš, jei suras čia. Eime greitai, jei nori išvengti mirties. Ateik pas šeimininką!