— Ne! — tarė balsas. — Visai negeras šeimininkas. Palieka vargšą Smygolą vieną ir nueina su naujais draugais. Šeimininkas palauks. Smygolas dar nebaigė.
— Nėra laiko! Pasiimk žuvį ir eime!
— Ne! Reikia pabaigti žuvį!
— Smygolai! — prarado kantrybę Frodas. — Mieliausiasis supyks. Aš paimsiu Mieliausiajį ir pasakysiu: tegu Smygolas paspringsta ašaka, tegu miršta. Tada tu niekada neberagausi žuvies. Mieliausiasis laukia!
Pasigirdo garsus šnypštimas, iš tamsos visomis keturiomis kaip subartas šuo išropojo Golumas. Vieną žuvį jis laikė rankoje, o kita, apkramtyta, styrojo iš burnos. Prisiartinęs prie Frodo jis atidžiai jį apuostė, blyškios akys sužėrėjo. Golumas išsiėmė žuvį iš burnos ir atsistojo.
— Puikus šeimininkas! — sušnibždėjo jis. — Gerasis hobitas grįžta pas vargšą Smygolą. Gerasis Smygolas eis. Eikime dabar, eikime greitai, taip. Pro medžius, kol Veidai nežiūri.
Taip, taip, eikime.
— Taip, mes greitai eisime, — tarė Frodas, — bet ne iš karto. Aš eisiu su tavimi, nes pažadėjau, ir dar kartą pažadu. Bet ne dabar. Tu dar nesaugus. Aš tave išgelbėsiu, bet turi manimi tikėti.
— Mes turime pasitikėti šeimininku? — abejodamas paklausė Golumas. — Kodėl? Kodėl nekeliaujame iš karto? O kur tas kitas, negeras, bjaurus hobitas? Kur jis?
— Ten, viršuje, — mostelėjo Frodas į krioklį. — Aš be jo nekeliausiu. Mes turime pas jį grįžti. — Frodo širdis nupuolė. Tai buvo panašu į išdavystę. Žinoma, Faramiras neleis nužudyti Golumo, bet paims į nelaisvę ir suriš, o tai, ką darė Frodas, atrodys išdavikiška šitam nelaimingam padarui. Jis nė už ką nepatikės, kad Frodas šitaip jam išgelbėjo gyvybę. Bet ką dar Frodas galėjo padaryti, nenorėdamas prarasti nei vienos, nei kitos pusės pasitikėjimo? — Eime! Arba Mieliausiasis supyks. Mes grįžtame atgal, į viršų. Na, eik, eik pirmas!
Golumas kažką įtardamas paropojo prie skardžio ir ėmė uosti orą. Jis sustojo ir pakėlė galvą:
— Kažkas ten yra, — tarė jis. — Ne hobitas! — Staiga jis atsisuko ir žalia ugnis užsidegė jo akyse: — Š-šeimininke, š-šeimininke! — sušnypštė jis. — Meluoji, apgaudinėji, š-šeimininke! — Jis nusispjovė ir ištiesė į priekį ilgas rankas su pabalusiais pirštais.
Tačiau tuo metu už jo iš tamsos išniro pilkas Anborno siluetas. Didelė stipri ranka sugriebė Golumą už pakarpos ir suspaudė. Jis žaibiškai atsisuko, visas šlapias bei slidus lyg ungurys ėmė raitytis, kandžiotis ir draskytis kaip katė, bet iš šešėlių išniro dar du žmonės.
— Stovėk ramiai! — įsakė vienas. — Arba prismaigstysime strėlių kaip dygliakiaulę. Ramiai!
Golumas susmuko ir ėmė žliumbti bei šniurkščioti. Žmonės nesigailėdami jį surišo.
— Atsargiai, atsargiai! — prašė Frodas. — Jis nebesipriešins. Nesužeiskite jo, jei galima, ir tada jis elgsis ramiau. Smygolai! Jie tavęs neskriaus. Aš eisiu kartu ir žiūrėsiu, kad tau nieko neatsitiktų. Arba jie turės mane irgi užmušti. Tikėk šeimininku.
Golumas pasisuko į Frodą ir nusispjovė. Žmonės jį pakėlė, užsmaukė gobtuvą ir nunešė.
Frodas nusivilko paskui, jausdamasis labai bjauriai. Jie pralindo pro krūmus ir laiptais bei koridoriais grįžo atgal į olą. Ten jau degė keli deglai, vaikštinėjo žmonės. Semas metė keistą žvilgsnį į atneštą ryšulį ir tepaklausė:
— Sugavot?
— Taip. Na, ne, aš jo nesugavau. Jis pats atėjo pas mane, visiškai pasitikėdamas ir nieko neįtardamas. Aš nenorėjau, kad jį taip surištų. Reikia tikėtis, jog viskas bus gerai, bet man visa tai labai nepatinka.
— Ir man, — pritarė Semas. — Niekas negali būti gerai, jei tik pasimaišo šitas gyvis.
Vyrai šūktelėjo hobitus į olos gilumą, kur savo krėsle sėdėjo Faramiras, virš jo galvos, nišoje, degė lempa. Jis mostelėjo hobi-tams sėstis šalia jo.
— Atneškite vyno svečiams ir atveskite belaisvį! — paliepė jis.
Atnešė vyno. Tada pasirodė Anbornas, vedinas Golumu. Jis nuėmė dangalą belaisviui nuo galvos ir pastatė jį ant žemės, o pats atsistojo už nugaros. Golumas sumirksėjo, slėpdamas įniršį akyse po ilgais, drėgnais vokais. Jis atrodė iš tiesų labai apgailėtinai: šlapias, nudriskęs, dvokiantis žuvimi (vieną tebelaikė rankoje), skystos plaukų sruogos kybojo ant kaulėtos kaktos, varvėjo nosis.
— Paleiskite mus! Paleiskite mus! — suinkštė jis. — Virvė mums skauda, taip, taip, ji skauda, o mes nieko nepadarėme.
— Nieko? — paklausė Faramiras, atidžiai jį nužvelgęs. Žmogaus veidas nerodė nei pykčio, nei pasigailėjimo, nei nuostabos. — Nieko? Negi niekada nesi nieko padaręs, už ką turėtum būti surištas ir nubaustas? Laimė, ne aš apie tai sprendžiu. Tačiau šiąnakt tu įžengei ten, kur įžengti draudžiama. Žuvis iš šito ežero gali kainuoti tau gyvybę.
Golumas išmetė žuvį iš rankos.
— Nenorime jos, — greitai pasakė jis.
— Žuvis — dar ne viskas. Vien tik už žvilgsnį į šį ežerą gresia mirtis. Aš tavęs laikinai pasigailėjau tik dėl Frodo, kuris yra tau už kažką dėkingas. Bet aš dėkingas nesu. Kuo tu vardu? Iš kur atėjai ir kur keliauji? Kokiu reikalu?
— Mes žuvę, žuvę! — suvaitojo Golumas. — Nėra vardo, nėra reikalo, nėra Mieliausioj o, nėra nieko. Tik tuštuma. Tik alkis, taip, mes esame alkani. Už keletą mažų žuvyčių, bjaurių, kaulėtų žuvyčių jie kalba apie mirtį. Kokie jie išmintingi, taip, taip, ir labai teisingi.
— Mes ne išminčiai, — šyptelėjo Faramiras, — bet laikomės savo įstatymų ir teisiame savo galva. Atrišk jį, Frodai!
Faramiras išsitraukė nedidelį durklą ir padavė hobitui. Golumas, klaidingai supratęs žmogaus gestą, suklikęs puolė ant žemės.
— Smygolai! — tarė Frodas. — Tu turi manimi tikėti, aš tavęs nepaliksiu. Atsakinėk sąžiningai, jei gali, tau neatsitiks nieko bloga. — Jis perpjovė virves, veržusias kulkšnis bei riešus, ir pastatė Golumą ant kojų.
— Prieik arčiau! — liepė Faramiras. — Pažiūrėk į mane! Ar žinai, kaip vadinasi ši vieta? Ar esi buvęs čia anksčiau?
Lėtai Golumas pakėlė bet kokią spalvą praradusias akis ir pažvelgė į gondorietį. Stojo tyla. Smygolas nunarino galvą ir vėl susmuko ant grindų drebėdamas.
— Mes nežinome. Mes nežinome ir nenorime žinoti, — ėmė žliumbti jis. — Niekada čia nebuvome, niekada daugiau neateisime.
— Aš matau, jog tavo mintyse yra daug užrakintų durų ir tamsių kambarių, — susimąstęs tarė Faramiras. — Bet tikiu, kad dabar sakai tiesą. Tai gerai. Kuo gali prisiekti, kad niekada čia nebegrįši ir neparodysi kelio jokiai gyvai būtybei?
— Šeimininkas žino, — pasakė Golumas, metęs žvilgsnį į Frodą. — Taip, jis žino. Mes prisieksime šeimininkui, jeigu jis mus išgelbės. Mes prisieksime Juo, taip, — jis prišliaužė prie Frodo kojų ir suverkšleno: — Išgelbėk mus, gerasis šeimininke. Smygolas prisieks Mieliausiuoju, tvirtai prisieks. Niekada negrįš, niekada nekalbės, niekada nieko nedarys! Ne, mieliausias, ne!
— Ar to pakanka, Frodai? — pasiteiravo Faramiras.
— Taip. Jūs turite arba patikėti juo, arba vykdyti savo nuosprendį. Daugiau iš jo nebeįmanoma išpešti. Tačiau aš pažadėjau, kad jam nieko neatsitiks, ir nenorėčiau sulaužyti žodžio.
Faramiras sėdėjo susimąstęs.
— Ką gi, Smygolai, — pagaliau pasakė jis, — aš atiduodu tave tavo šeimininkui, Frodui, Drogo sūnui. Tegu jis sprendžia, ką su tavimi daryti.
— Bet, kapitone Faramirai, — nusilenkdamas tarė Frodas, — drįstu priminti, jog jūs dar nepranešėte, kaip pasielgsite su pačiu minėtuoju Frodu. To nežinodamas aš negaliu nieko spręsti. Jūs žadėjote pasakyti savo sprendimą rytą, bet, manau, dabar yra pats tinkamiausias laikas.
— Gerai, aš pasakysiu savo valią, — sutiko Faramiras. — Tau, Frodai, naudodamasis man suteikta valdžia, leidžiu laisvai keliauti visomis Gondoro žemėmis, išskyrus šitą vietą, kur negali ateiti nekviestas nei tu, nei tavo draugai. Ši teisė galios vienerius metus ir vieną dieną. Iki to laiko turėtum atvykti į Minas Tiritą ir stoti prieš Miesto Valdovą bei Valdytoją. Tada aš prašysiu jo suteikti tau šią teisę iki gyvos galvos. O dabar kiekvienas, kurį tu imiesi globoti, bus globojamas mano galios ir Gondoro skydo. Ar tu patenkintas sprendimu?