Burbuliuojantis šnypštimas priartėjo. Buvo girdėti keistas traškesys, lyg tamsoje girgždėtų didžiulio, lėtai judančio padaro sąnariai. Dvokas slinko iš priekio.
— Šeimininke! Šeimininke! — suriko Semas vėl pagyvėjusiu balsu. — Valdovės dovana! Žvaigždžių Buteliukas! Šviesa tamsoje. Žvaigždžių Buteliukas!
— Žvaigždžių Buteliukas? — lyg išbudintas, sunkiai susivokdamas murmėjo Frodas. — Taip, taip! Kaip aš galėjau pamiršti! .Šviesa, kuri švies, kai visos kitos šviesos užges!" Dabar tik šviesa gali mums padėti.
Frodo ranka nuslinko į užantį, jis lėtai ištraukė Galadrielės Buteliuką. Akimirką stebuklingoji dovana tik blyškiai žibėjo kaip pirmoji žvaigždė, besiveržianti pro tirštas ūkanas, bet buteliuko galia stiprėjo, o Frodo širdyje augo viltis. Indas plykstelėjo sidabrine liepsna, tarsi pats Earendilas būtų palikęs saulės nutviekstus takus ir nusileidęs į požemį su paskutiniuoju Silmarilu karūnoje. Tamsa atsitraukė, spindesys tarsi pavirto skaidriu rutuliu, o ranka, laikanti buteliuką, kibirkščiavo balta ugnimi.
Frodas su nuostaba žiūrėjo į šią stebuklingą dovaną, kurią taip ilgai nešiojo, nesuprasdamas jos vertės ir galios. Iki Morgulo Slėnio hobitas retai prisimindavo Galadrielės dovaną. Jis niekada ja nepasinaudojo, bijodamas iš toli matomos šviesos.
— Aiya Earendil Elenion Ancalima! — suriko Frodas, pats nesuvokdamas, ką sako. Atrodė, kad per jį prakalbo kitas balsas, tyras ir nejaučiantis urvo dvoko.
Tačiau Viduržemyje yra ir kitų jėgų, nakties jėgų, senų bei stiprių. Ji, kuri vaikščiojo tamsoje, jau buvo girdėjusi pirmųjų elfų šauksmus. Tada ji nekreipė į juos dėmesio, ji nesuglumo ir dabar. Frodas pajuto, kaip jį užgriuvo siaubingas įtūžis ir stingdantis žvilgsnis. Visai netoli, tarp jų ir baisiosios skylės, kur pargriuvo Semas, jis išvydo ryškėjančias akis, du didžiulius daugiabriaunius rutulius: grėsmė pagaliau pasirodė. Žvaigždžių Buteliuko spinduliavimas sudužo ir užgeso, atsispindėjęs tūkstančiuose briaunų, bet dabar degė kita, blyški mirties ugnis, įsižiebusi giliausiame blogio sąmonės kamputyje. Pabaisos akys švytėjo kraugerišku džiaugsmu, matydamos savo grobį, patekusį į spąstus ir neturintį jokios vilties pabėgti.
Siaubo pakirsti Frodas su Semu lėtai ėmė trauktis, negalėdami nukreipti žvilgsnio nuo pražūtingų akių, kurios vis artėjo. Frodo ranka sudrebėjusi nuleido buteliuką. Abu hobitai staiga pasisuko ir šoko bėgti, tačiau Frodas atsigręžęs pamatė, jog akys iš karto puolė paskui. Kaip debesis juos apgaubė mirties dvokas.
— Stok! Stok! — beviltiškai sušuko jis. — Bėgti negalima. Akys lėtai šliaužė artyn.
— Galadrielė! — suriko Frodas ir sukaupęs visą drąsą vėl iškėlė buteliuką. Akys sustojo. Akimirką jų žvilgsnis lyg suabejojęs prigeso. Frodo širdyje plykstelėjo vilties liepsna. Negalvodamas ką daro, jis perėmė buteliuką į kairę ranką, o dešine išsitraukė kardą. Gylys blykstelėjo, sidabrine šviesa sužibo elfų plienas, ašmenimis perbėgo mėlyna ugnis. Laikydamas žvaigždę bei skaistų kardą, Frodas, hobitas iš Grafystės, drąsiai žengė pasitikti akių.
Šios sunerimo. Šviesai artėjant jose pasirodė abejonė. Po vieną akys pritemo ir lėtai ėmė trauktis. Dar niekada toks mirtinas skaistumas nebuvo jų skaudinęs. Nei saulė, nei mėnulis čia nepažvelgdavo, bet dabar į požemį nusileido žvaigždė. Ir ta žvaigždė artėjo. Akys užgeso, nusisuko, kažkas didelis, nematomas nuropojo atgal į tamsą. Pabaisa dingo.
— Šeimininke, šeimininke! — sušuko Semas, kuris su kardu rankoje stovėjo netoliese. — Žvaigždės ir šlovė! Jeigu elfai apie tai išgirs, jie turės sukurti dainą! O, kad aš likčiau gyvas ir galėčiau jiems visa tai papasakoti ir išgirsti tą dainą! Palaukite, šeimininke, nebesivykite, neikite į tamsos guolį. Turime vienintelę progą. Reikia sprukti iš šios dvokiančios skylės!
Jie vėl apsisuko ir iš pradžių lėtai, o vėliau bėgte ėmė kilti vis aukštyn nuo nematomo siaubo. Hobitai juto, kaip sugrįžta jėgos. Bet už nugarų jiems liko priešas — nenugalėtas, įniršęs. Išsigelbėjimas buvo čia pat, juos pasitiko plona šalta oro srovė. Sunkiai kvėpuodami ir trokšdami išeiti laukan hobitai puolė pirmyn, bet į kažką atsimušę atšoko. Kliūtis buvo ne akmeninė, minkšta, tačiau neįveikiama. Ji praleido orą, bet nepraleido šviesos. Dar kartą jie šoko pirmyn ir dar kartą krito p ar mušti.
Iškėlęs buteliuką Frodas įsižiūrėjo į tamsą. Jis išvydo kažką pilka. Šviesa neatsispindėjo nuo to daikto ir neapšvietė jo. Taip atrodo tamsos pagimdytas šešėlis, prieš kurį žvaigždžių spinduliai bejėgiai. Išėjimas iš tunelio buvo užtrauktas plačiu tinklu — milžinišku voratinkliu. Kiekviena gija buvo virvės storumo. Semas niūriai nusijuokė.
— Voratinklis! — pasakė jis. — Ir viskas? Voratinklis! Nemenkas turi būti voriukas! Voratinklis! Šalin jį!
Įniršęs jis smogė kardu, bet gija nė nesujudėjo. Tris kartus iš visų jėgų kirto Semas, kol pagaliau viena iš tūkstančio gijų nutrūko ir raitydamasi sušvilpė ore. Vienas jos galas pliaukštelėjo Seniui per ranką. Hobitas riktelėjo iš skausmo, atsitraukė, pridėjo ranką prie burnos.
— Reikėtų savaitės, kol viską iškapočiau, — tarė jis. — Ką darysime? Ar akys nepasirodė?
— Ne, nesimato, — atsakė Frodas. — Bet jaučiu, jog jos žiūri arba mąsto apie mane. Jos kuria kitą planą. Jeigu šviesa užges, jos greitai grįš.
— Vėl įkliuvom! — karčiai tarė Semas. Jo pyktis įveikė nuovargį ir neviltį. — Kaip musės voratinklyje. Tegul Faramiro prakeikimas pasiekia Golumą! Kuo greičiau, tuo geriau!
— Tai mums dabar nepadės. Geriau pažiūrėkime, ką gali Gylys. Tai elfų ginklas. Beleriando lygumoje, kur jį nukalė, irgi buvo tokių siaubingų voratinklių. Bet tu turėsi saugoti ir neprileisti akių. Štai, paimk buteliuką. Nebijok! Laikyk jį iškėlęs ir būk akylas!
Frodas žengė prie didžiulio pilko tinklo ir atsivedėjęs kirto per gijų raizgalynę, skubiai atšokdamas. Mėlynai žibantis kardas perėjo per tinklą kaip dalgis per žolę. Gijos pokštelėjo, sušvilpė ir nukaro. Atsivėrė didelis plyšys.
Frodas kirto ir kirto, kol pagaliau visos gijos, kurias jis galėjo pasiekti, bejėgiškai maskatavo, o tinklo viršus siūbavo kaip šydas. Spąstai sulūžo.
— Pirmyn! — suriko Frodas. — Greičiau, greičiau! — Jį apėmė nesutramdomas džiaugsmas pabėgus iš mirties nasrų. Lyg nuo stipraus vyno apsvaigo galva. Šaukdamas hobitas lėkė iš tunelio.
Po aklinos tamsos Bevardė Šalis jam pasirodė labai šviesi. \ viršų kilo dūmai, slinko paskutinės niūrios dienos valandos ir jau geso raudonieji Mordoro gaisai. Bet Frodui tai buvo naujos vilties rytas. Jis jau beveik pasiekė uolos viršūnę. Liko visai nedaug. Kirit Ungolo Tarpeklis žiojėjo visai šalia — danguje juodavo akmeniniai ragai. Trumpos lenktynės, sprindis — ir jis ištrūks!
— Tarpeklis, Semai! — šaukė Frodas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad po sprangaus dvoko jo balsas gryname ore skamba nepaprastai garsiai. — Tarpeklis! Greičiau! Mes ištrūksime! Ištrūksime niekam nespėjus sustabdyti!
Semas skubėjo kiek kojos neša, bet galvos nepametė ir vis žvilgčiojo į už nugaros likusią tamsią tunelio angą, bijodamas išvysti akis ar dar kokią besivejančią baisybę. Nei jis, nei jo šeimininkas nežinojo visos Šelobos galios. Iš savo guolio ji turėjo daug takų.
Amžių amžius ji čia gyveno, pabaisa-voras, panaši į senuosius monstrus, su kuriais kovėsi Berenas Siaubo Kalnuose Doriate dar anksčiau, negu žalioje pievoje tarp maudų lapų išvydo Lučieną. Iš Tamsiųjų Laikų išliko tik keletas legendų, tad niekas nežino, kaip Šeloba atsidūrė Viduržemyje. Tačiau ji gyveno dar prieš Sauroną, prieš tai, kai buvo padėtas pirmasis Barad Duro pamatų akmuo. Ji pakluso tik pačiai sau, gėrė elfų bei žmonių kraują ir tuko, ausdama šešėlių tinklus. Viskas, kas gyva, buvo jos maistas, o tamsa — jos vėmalai. Toli ir plačiai pasklido jos išperos, gimusios nuo patinų, kuriuos ji vėliau suėsdavo — nuo Šešėlio Kalnų iki Dol Gulduro ir Gūdžiosios Girios. Tačiau nė vienas jų negalėjo lygintis su ja, Šeloba Didžiąja, paskutiniu Ungoliantos vaiku, kankinančiu nelaimingą pasaulį.