Sutrikdyta riksmo Šeloba lėtai atsisuko ir įsmeigė baisiąsias akis į Semą. Tokio įtūžio ji nebuvo mačiusi jau tūkstančius metų. Pabaisa nespėjo net mirktelėti, o žėrintis kardas jau įsirėžė jai į koją ir nukirto nagą. Semas šmurkštelėjo po jos pilvu ir žaibiškai smeigė kardą į išplėstas akis nuleistoje galvoje. Viena didelė akis užgeso.
Dabar tas niekingas neūžauga buvo tiesiai po ja, nepasiekiamas nei geluonių, nei nagais. Troškus dvokas, sklindantis iš milžiniško pilvo, vos neatėmė Semui sąmonės, bet jam vis tiek užteko drąsos smogti paskutinį smūgį, — kol pabaisa dar jo nesutraiškė, hobitas iš visų jėgų rėžė skersai pilvą.
Deja, Šeloba nebuvo kilusi iš drakonų giminės, vienintelė pažeidžiama jos vieta buvo akys. Per amžius vorės oda darėsi vis storesnė. Kardas paliko ruožą, bet siaubingų raukšlių nebūtų perkirtęs net nykštukų ar elfų kaldintas ginklas, laikomas Bereno ar Turino rankoje. Pabaisa sustugo iš skausmo ir kilstelėjo aukštyn. Iš žaizdos gliugėjo nuodai. Vore nutarė pribaigti priešą ir susiūbavusi ėmė leisti pilvą ant Semo. Hobitas dar tebestovėjo po ja. Jis metė savo kardą šalin ir dabar, įrėmęs į žemę, abiem rankomis tvirtai laikė elfų Gylį smaigaliu aukštyn. Šeloba pati savo nežmoniška jėga stūmė ašmenis sau į vidurius. Semas vis labiau buvo spaudžiamas prie žemės, bet jis tvirtai laikė kardą ir ginklas lindo vis gilyn.
Per visą savo šlykštų gyvenimą Šeloba dar nebuvo patyrusi tokio skausmo. Netgi šauniausias senojo Gondoro karys, net į spąstus pakliuvęs žiaurus orkas niekada nedrįso {smeigti kardo į jos numylėtą kūną. Ji sudrebėjo. Šeloba pakilo ir raitydamasi iš skausmo visomis kojomis šoko šalin.
Apsvaigęs nuo smarvės, bet abiem rankomis tebespausdamas kardo rankeną, Semas suklupo prie Frodo. Lyg pro miglą jis išvydo draugo veidą. Tai grąžino Semui jėgas ir padėjo atsistoti. Jis lėtai pakėlė galvą ir vos už kelių žingsnių pamatė ją: šlykšti naguota burna putojo nuodais, žali pūliai kapsėjo iš sužeistos akies. Ji pritūpė, priplojo liulantį pilvą prie žemės ir pasiruošė kitam šuoliui — šį kartą triuškinančiam ir lemiamam. Dabar jau ji nesiruošė leisti nuodų mėsytei pagardinti, dabar ji norėjo žudyti ir draskyti.
Išvydęs jos akyse savo mirtį, Semas susigūžė, tačiau tą pačią akimirką jam į galvą atėjo netikėta mintis — prakalbo kažkoks tolimas, tylus balsas. Hobitas sugriebė tvirtą šaltą daiktą, glūdėjusį jam prie krūtinės — Galadrielės Buteliuką.
— Galadrielė! — tyliai pasakė jis ir išgirdo silpną, bet aiškų aidą: eidami numylėtos Grafystės takeliais po žvaigždėmis skambiai dainavo elfai, Elrondo Židinių Salėje liejosi muzika.
Liežuvis lyg atgavo laisvę, ir kalnais nuaidėjo keista daina. Semas nesuprato jos žodžių:
Jis atsistojo ant kojų ir vėl tapo hobitu Semiumu, sodininko Hemfasto sūnumi.
— Na, eikš čia, tu, smarve! — iškošė jis. — Tu sužeidei mano šeimininką, pabaisa, ir už tai užmokėsi. Mes vis tiek keliausime toliau, tik iš pradžių aš susitvarkysiu su tavimi. Ateik ir vėl paragauk mano kardo!
Lyg semdamasis galios iš nenugalimos hobito dvasios, buteliukas rankoje plykstelėjo kaip baltas deglas. Jis tvykstelėjo akinančia liepsna tarsi žvaigždė, krintanti iš dangaus. Niekada toks siaubas dar nedegino Šelobos. Spinduliai susmigo į jos sužeistą galvą ir draskė ją neapsakomu skausmu. Akis skrodė akinantys liepsnų liežuviai. Ji kaip pamišusi pradėjo spardytis priekinėmis kojomis: galvoje šėlo šviesos žaibai, smegenys skilo į gabalus. Šeloba nusuko sužalotą makaulę į šoną ir kaip neregė pradėjo trauktis tamsios skylės uoloje link. Semas nusekė paskui. Jis svirduliavo lyg girtas, bet vis tiek atkakliai spaudė Šeloba, kol toji, pripažinusi pralaimėjimą, trūkčiodama spruko nuo jo. Palikusi šleikščiai žalią pūlių pėdsaką ji drebėdama įsispraudė į skylę. Semas dar spėjo kirsti jai per kojas ir krito ant žemės.
Šeloba pabėgo. Ar ji nugaišo, ar išsilaižė savo žaizdas ir vėl nurez-gė siaubingus tinklus kokiame niūriame Šešėlio Kalnų kampe, šitoje istorijoje apie tai nepasakojama.
Semas liko vienas. Virš Bevardės Šalies leidžiantis vakarui jis atšliaužė pas savo šeimininką.
— Šeimininke, brangus šeimininke, — prakalbino jį Semas, bet Frodas neatsakė. Kai pakvaišęs iš džiaugsmo jis bėgo pirmyn, Šeloba pasivijo ir įkando į kaklą. Dabar Frodas gulėjo išblyškęs, nieko negirdėjo ir nejudėjo.
— Šeimininke, brangus šeimininke! — dar kartą pašaukė Semas ir ilgai laukė atsakymo. Veltui.
Kaip galėdamas greičiau jis nukirto veržiančias gijas, pridėjo galvą prie Frodo krūtinės, tada prie burnos, tačiau neaptiko nė menkiausios gyvybės kibirkštėlės, širdis neplakė. Šeimininko rankos ir kakta buvo šaltos kaip ledas.
— Frodai, ak pone Frodai! — suaimanavo Semas. — Tai jūsų Semas. Nepalikite manęs vieno! Neikite ten, kur aš negaliu sekti iš paskos. Pabuskite, pone Frodai! O, Frodai, brangusis, mielasis, pabusk! Pabusk!
Tada hobitą apėmė beprotiškas pyktis. Jis ėmė lakstyti aplink šeimininko kūną mosuodamas kardu ir klykdamas, bet jėgos greitai išseko. Jis atsipeikėjo. Semas vėl pasilenkė virš blyškaus Frodo veido ir staiga pamatė tai, ką buvo matęs Loriene, Galadrielės veidrodyje: išblyškęs Frodas giliai miega, atsirėmęs į kažkokią tamsią uolą. Tada Semas galvojo, jog jis tiktai kietai miega...
— Jis nemiega, ne, jis negyvas! — pasakė Semas. — Taip, negyvas!
Šitie žodžiai tarsi sustiprino nuodų veikimą. Semui pasirodė, jog draugo veidas įgijo žalsvą atspalvį. Juodas nevilties debesis apgaubė Semą, į širdį įslinko naktis, hobitas susmuko ant žemės.
Kai tamsa atsitraukė, Semas vėl išvydo šešėlius aplinkui. Jis nežinojo, kiek minučių ar valandų praėjo. Jis tebegulėjo toje pačioje vietoje, o šeimininkas neatsigavo. Nieko neįvyko: nei kalnai subyrėjo, nei žemė prasiskyrė.
— Ką dabar daryti? Ką dabar daryti? — klausė jis pats savęs. — Negi viskas buvo veltui? — Staiga Semas prisiminė savo žodžius, pasakytus kelionės pradžioje. Tada jis nė pats nesuprato jų reikšmės: „Prieš pabaigą aš dar turėsiu ši tą padaryti".
— Ką aš galiu padaryti? Palikti poną Frodą kalnuose nepalaidotą ir grįžti namo? Ar eiti toliau? Toliau? — pakartojo jis ir net sudrebėjo iš baimės. — Eiti toliau? Ar tai aš turėsiu padaryti? Palikti jį?
Tada Semas pagaliau prapliupo raudoti. Ašarodamas jis sukryžiavo šaltas Frodo rankas ant krūtinės, užmetė apsiaustą ir šalia padėjo savo kardą bei Faramiro lazdą.
— Aš privalau keliauti toliau, todėl, jei leisite, pone Frodai, paimsiu jūsų kardą, — tyliai tarė Semas. — Bet paliksiu jums savąjį. Jums liks ir pono Bilbo dovanoti mitriliniai šarvai. Pone Frodai, jūs paskolinote man Žvaigždžių Buteliuką. Man jo dabar labai reikės, nes keliausiu į Tamsą. Aš suprantu, kad Valdovė dovanojo jį jums, bet galbūt ji supras? Ar jūs suprantate, pone Frodai? Aš privalau keliauti toliau.
Jis negalėjo palikti Frodo, dar negalėjo. Semas atsiklaupė ir suspaudė draugo ranką. Laikas slinko, o hobitas tebeklūpėjo, laikydamas šeimininko ranką ir negalėjo pasiryžti.
Semas sukaupė visas jėgas, kad sugebėtų atsiplėšti nuo Frodo ir tęsti vienišą keršto kelionę. Pyktis padės jam išvaikščioti visus pasaulio kelius ir iškęsti visus sunkumus, kol jis suras niekšą Golumą. O tada Golumas mirs. Bet juk ne dėl to jie iškeliavo. Dėl keršto neverta palikti šeimininko. Tai jo nesugrąžins. Niekas nesugrąžins. Geriau jau jie abu būtų žuvę. Tai irgi būtų vieniša kelionė.