Trisdešimt minučių kiek kojos neša skuodžiau per gilų labirintą, nesutikdama jokios kliūties ar trukdžio. Norint praurbinti tokį tunelį, reikėtų iki baltumo įkaitusio grąžto, kuris virtuliuodamas perskrostų kalną ir lygiose sienose nepaliktų nė mažiausios išgraužos. Nors tokiame gylyje turėjo tvyroti visiška tamsa, mano neįprastos raudonos akys kuo puikiausiai viską matė. Tiesą sakant, kuo giliau leidausi, tuo geriau mačiau, panašiai, kaip tai nutikdavo ir Vandenų pasaulyje.
Liuoksėjau ir striuoksėjau, negalėdama atsigėrėti savo nuostabaus kūno nuostabiomis galimybėmis. Net ir visą laiką prisimindama, kokia žmogiška esu savo vidumi, galėjau nesunkiai įvertinti žiedo ar paties matmens, ar dar galai žino kieno man suteiktą formą. Gotiškoji egzistencija daugiau nei vienu atžvilgiu buvo mano antroji prigimtis.
Aplink žiojėjo daugybė milžiniškų urvų, juose styrojo stalagmitai, panašūs į akmeninius medžių kamienus, tuo tarpu stalaktitai priminė baltas bangas. Palenktyniavusi su išsilydžiusios lavos srautu, ėmiau turkštis karštame šaltinyje, kuris išplovė mane iš labirinto ir išmetė amfiteatrą primenančioje patalpoje. Ji buvo tokia aukšta, jog vos įstengiau pakankamai užversti galvą, kad pasigrožėčiau kvapą gniaužiančiu vaizdu. Iš sienų kyšančios uolinės ataugos priminė kėdes, laukiančias, kol jas užsės pabaisos.
M-2 netrūko ir gryno vandens, kuris srovėmis tryško iš kalnų plyšių ir liejosi putotais kriokliais, įnirtingai atakuodamas planetos išorę bei gaivindamas savo šviežumu.
Šitaip pražaidžiau ištisas valandas, po to, nė kiek nenuilsusi, sugrįžau ten, kur įžengiau į matmenį. Per tą laiką čia sukiojęsi žiedai nuplūduriavo tolyn, o juos pakeitė kiti. Tarp jų pasitaikė keli pakankamai dideli, kad pro juos galėtų pralįsti suaugę žmonės, ir būtent iš jų pasirodė Patė su Mike, nešinos vijokliais bei tikrais iš šaknų supintais tinklais.
Pašaipiai riaumodama, nukūriau į amfiteatrą, įsitaisiau vienoje iš didžiulių akmeninių kėdžių ir ėmiau laukti, kol prisistatys mano busimosios grobėjos. Paaiškėjo, kad dėl nepakankamai tvirto stuburo sėdima poza nėra pati patogiausia. Viršutinė mano kūno dalis palinko į priekį, pernelyg dideliu svoriu užguldama pilvą. Urgzdama iš nepasitenkinimo, liuoktelėjau trisdešimt pėdų aukščiau ir išsidrėbiau ant gulsčios sijos, įsispraudusios tarp dviejų stalaktitų.
Netgi dabar Patė su Mike buvo stulbinančiai panašios — mažutės gotės, sveriančios apytikriai po penkiasdešimt penkis kilus. Neįsivaizdavau, iš kur jos iškapstė tuos vijoklius bei tinklus. Ko gero, laikė juos kažkur lede. Gorvynas buvo tikras transmutacijų ir žiedų srities genijus. Neabejojau, jog jis tiksliai žinojo, ką reikia prakišti pro mėlyną žiedą, norint gauti vijoklį ar gabalą tinklo; ko gero, tam tiko koks nors lapas, morka ar visžalės sekvojos sėkla.
Jeigu ne mano dydis bei prasta iš šaknų nupintų tinklų kokybė, Patė su Mike tikrai būtų mane pričiupusios. Iš pradžių jos ėmė metodiškai kabarotis pas mane, o kai stryktelėjau žemyn ir įpuoliau į didelį vingiuotą labirintą, patraukė man iš paskos. Visa tai darė gana atsainiai, tarytum joks mano veiksmas nė truputėlio jų nestebintų, ir tai mane sunervino bei privertė dar didesniu greičiu pulti į jų parengtus spąstus.
Paaiškėjo, kad tunelyje yra daugybė jų tinklų. Kai, pasukusi už kampo, įsirėžiau į vieną iš jų, tuoj pat man už nugaros nusileido kitas ir atkirto kelią atgal. Abu juos tvirtai laikė į uolą įkalti kabliai. Baubdama iš pykčio ėmiau blaškytis nuo vieno prie kito, trenkdamas! įjuos tarsi mūrdaužys. Užčiuopusi užnugariniame tinkle silpnesnę vietą užgriuvau ją visomis savo išgalėmis ir plėšte išsiplėšiau lauk. Matyt, šis vaizdas taip pritrenkė Patę su Mike, kad jos net pamiršo panaudoti ant krūtinių pritvirtintus anestezuojančius ginklus. Tereikėjo švelniai liežuviais spustelėti gaidukus, ir man į užpakalį būtų susmigusios dvi raketos. Visu greičiu pasileidau jų pusėn, tad tuo metu joms turėjo pasirodyti, jog tunelis staiga grėsmingai sumažėjo. Ko gero, jos pamanė, kad, virtusi gote, aš tapau tikra pamišėle ir dabar taikiausi prabėgdama nušnioti jų galvas.
Greitai įsitikinau, kad Patė su Mike taip pat turėjo klastingus protus ir pažengė taip toli, jog vieną tinklą sugebėjo paslėpti mano mėgstamame telkinyje. Kai, leisdamasi karštu kriokliu žemyn, tėškiausi į vandenį keliskart susukta į tą daiktą, aš taip įniršau, jog užšuoliavau atgal ir nemažindama žingsnio pasitraukiau toliau nuo tos vietos. Ištaikiusi laisvesnę akimirką, sukramčiau tą tinklą į smulkius šipuliukus, tačiau netrukus suvokiau, jog į jį prikišta anestetikų. Skubiai susiradau apgaulingai mažą įtrūkį, vargais negalais į jį įsispraudžiau ir tučtuojau užmigau. Joms taip ir nepavyko manęs aptikti, tuo tarpu aš kelias valandas saldžiai pamiegojau.
Kai galiausiai pabudau ir išsvirduliavau iš savo slaptavietės, dvynės vis dar tebeieškojo manęs. Slapčia vyliausi, kad gal palaikys mane nuskendusią. Netrukus supratau, jog jos siekė mane atkirsti nuo bet kokių žiedų, o ypač nuo žaliųjų. Tuščiai stengėsi. Galėjau kada panorėjusi nukeliauti į bet kurį pageidaujamą matmenį, ir jos ničniekaip manęs nesustabdytų. Na, nebent sugebėtų mane sučiupti.
Iki tol buvau spėjusi ištyrinėti tik mažytę šios planetos dalelę, jeigu iš tikrųjų ją galima vadinti planeta. Įtariau, kad ji turi ir savo dangų, nors niekada — nei dieną, nei naktį — neteko pastebėti jokių žvaigždžių. Kol kas galėjau pasakyti tiktai tiek, kad matmuo susidėjo iš labirintų bei urvų ir beveik nieko daugiau. Šįkart Patė su Mike pamėgino mane apsiausti, priraizgydamos tinklų ant visų aplinkui esančių tunelių landų. Pritykinusi virš urvo, nustebinau vieną iš jų, suvarydama kablį į uolą jos pačios prašieptais dantimis, o po to arklišku užpakalinių kojų spyriu kūlvirsčiais pasiunčiau į apačioje telkšančią putotą balą.
Kol kas vienintelė priežastis, privertusi mane laikinai nuo jų pasprukti, buvo pradėjęs urgzti pilvas. Nepaisydama savo neigiamos nuomonės apie maitinimąsi šiame matmenyje, negaišuodama pasileidau prie ledo kišenių, kur laikiau užslėpusi keletą užkandžių. Net keista, kaip greitai alkis gali pakeisti tavo pažiūras. Paaiškėjo, kad ant karštų anglių palaikytas dri yra visai skanus. Tuo metu, kai jį spraginau, buvojau seniai negyvas, tad jo aušinimo sistema nebesaugojo nuo liepsnų poveikio, ir aš net nusideginau sau gerklę, kai nugurkiau visą čirškantį bei varvantį taukais. Dar septyniais ar aštuoniais apmalšinusi apetitą, neskubėdama nutrenkiau žiojinčion duobėn juodą gotę, kuri užsiropštė pernelyg arti manęs ir jau ruošėsi liežuviu paliesti ant krūtinės pritvirtinto ginklo gaiduką.
Vienintelė mano kol kas neaplankyta vieta buvo juodosios šlapdribos slėnis, tačiau dabar, persekiojama Gorvyno sargūnių, pasukau būtent tenai. Vos kirtusios drimbančios dervos uždangą, mes iki pečių panirome į sraunią tėkmę. Tiksliau, aš tiek panirau. Būdamos kur kas žemesnės, Patė su Mike tikriausiai murktelėjo visu ūgiu, ir jas nusinešė srovė, tačiau aš nė kiek dėl to nepergyvenau, nes dar neteko matyti, kad dėl tokio menkniekio M-2 kas nors užverstų kojas.
Smarki šlapdriba nesugebėjo manęs apakinti, kadangi mano regėjimas išlikdavo geras beveik bet kokiomis aplinkybėmis, tačiau paklaidino, tad išbridau į krantą visiškai nepažįstamoje vietovėje. Iš tos slėnio vietos, kur dabar stovėjau, visos aplinkinės kalvelės atrodė absoliučiai panašios. Ėmiau eksperimentuoti, užšuoliuodama į kalvos viršūnę ir dairydamasi bent lopinėlio pažįstamo kraštovaizdžio, o po to grįždama slėnin ir vėl ieškodama kitos galimos išeigos.