— Tikiuosi, ateity nebus sunku tave surasti, — tarė jis, toliau daužydamas mano iliuzijas apie anonimiškumą. — Iš tavo pasakojimo aišku, jog esi nepilnametė mutuolė, tad jeigu reikės su tavimi pasikalbėti, susisieksiu su Mutatu. Arba tu ten gyveni, arba jie žinos, kur tave rasti. Beje, ar matei bent lašelį naftos, trykštančios iš to vamzdžio?
— Kam man to reikia? Moku prie vieno pridėti vieną.
— Tas didžiules struktūras, esančias kituose matmenyse, turėjo matyti daugybė keliautojų.
— Nebūtinai, — paaiškinau. — Man nepavyko aptikti jokių M ribų. Kad ir kokį didelį objektą įkištumėte į begalybę, tai vis tiek tebus lašas jūroje, ar ne? Be to, tie pavieniai atklydėliai, kurie pernelyg priartėja Vandenų pasaulyje, yra sugaudomi tinklais ir nužudomi. Gotlande įsibrovėliais pasirūpina slokai.
— Kaip tokia jaunutė bei mažutė labai jau daug žinai. Gal tikiesi apkvailinti seną kvailį, gal seki man puokštę sapnų, o gal viskas, ką sakai, yra tiesa. Koks buvo pulsacijos dažnis, kai pridėjai ausį prie vamzdžio Vandenų pasaulyje? Kiek kartų per minutę, tavo manymu?
Greitis, su kuriuo jis mėtėsi nuo žemiausios pavaros prie aukščiausios, privertė mane sumirksėti.
— Nepamenu. Ji buvo lėta. Kuo lėtesnė, tuo daugiau naftos, ar ne? Ir didesni žemės drebėjimai visiems mums likusiems.
— Norėčiau sužinoti pavardes visų policininkų, su kuriais bendravo tavo draugas.
Pasakiau jam dvi ar tris Krofo paminėtas, kur jie dirbo ir viską, ką galėjau apie juos prisiminti.
Vos spėjau iškelti koją pro duris, paskui mane nutykino kažkoks šešėlis. Išsyk apsisukau ir grįžau į Solvo kabinetą.
— Tik uodegos man ir betrūksta, — tariau. — Jei viskas, ką pasakiau — tiesa, tikrai nepatrauksiu daugiau dėmesio, nei jau padariau. Tie žmonės, apie kuriuos pasakojau, yra pavojingi.
Jis mostelėjo rankele ir šyptelėjo. Iš tikrųjų, tai tik smulkmena.
— Norėjau, kad saugiai sugrįžtum namo. Bet jeigu prieštarauji, manyk, kad to nebuvo.
Ir visgi buvo, be to, dabar sekti ėmėsi kita žmogysta. Visai tuo neapsidžiaugiau, nes, norint jos atsikratyti, prireikė daugiau gudrybių, nei žinojau. Manau, kad atkakliai mane kontroliuodamas, Solvas norėjo kažką tuo pasakyti, tačiau neišmaniau, ar man jaustis ramiau, ar dar labiau susirūpinti.
Patė su Mike nė perpus neprilygo mano naujajai uodegai, įžengusi į dangoraižio vestibiulį, liftu pasikėliau į dvidešimtą aukštą, pradariau langą ir nėriau pro jį lauk, gerokai išgąsdindama keletą šios scenos stebėtojų. Tikėjausi, kad tai atbaidys mano persekiotoją nuo tolesnių veiksmų. Nusileidusi į M-2, užšuoliavau rūkstančia kalva, tačiau vos pasiekus jos viršūnę man pasirodė, kad iš to paties žiedo išniro gotė ir nusekė mano pėdomis.
Negalėjau tuo patikėti, bet vis dėlto puoliau kalvele žemyn ir pritūpiau už uolų. Nors laukiau su didesne kantrybe nei įprastai, niekas neprisiartino. Jokia gotė nepertraukė horizonto linijos, nepasirodė jokia Solvo darbuotoja, kad mane apšviestų. Pamaniusi, kad gal ji slepiasi, užropojau į kalvos viršūnę ir apsidairiau. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios.
Dabar šiek tiek supratau, ką jautė Krofas, neturėdamas pas ką eiti. Jis norėjo atsikratyti savo žinių užkrautos atsakomybės, aš taip pat. Nepaisant to, šiuo metu jis gulėjo šešios pėdos po žeme, o aš, atrodo, sekiau dar karštais jo pėdsakais. Ko gero, viskas, ko pasiekiau, tai užsiundžiau ant savęs pačios naują priešą.
Stovėjau ant šlaito Gotlande ir stebėjausi, ar mano akys nemeluoja. Ar tikrai paskui mane per žiedą atsekė mergina, kuri gotės pavidalu dabar tūnojo viename iš miriadų žemiau esančių plyšių bei įtrūkiu?
Galiausiai supykau. Atsargiai slapstydamasi, pasikviečiau žalią žiedą, greitai įžengiau į jį, nėriau artimiausian dumblių gniutulan kaip į priedangą ir atsigręžiau į matmens įeigą. Nebuvau tuo tikra, tačiau man pasirodė, kad iš pradžių šiek tiek apsiblausė spalva, po to greta manęs tarytum kas sujudėjo, o tada už kokių septynių metrų materializavosi plaukūnė.
Ji buvo maždaug metro ir trijų ketvirčių ilgio, penkiasdešimties kilų svorio, turėjo gelsvai rudą odą, juodus plaukus, dailius veido bruožus ir panašias į Solvo akis. Neradusi, ko ieškojo, ji trumpam stabtelėjo, tuo tarpu aš ir jūros dumblių gniutulas neatkreipdami dėmesio praplaukėme pro šalį. Plaukūnė pasidavė apie dvidešimt metrų į visas keturias puses, po to vėl sugrįžo į pradinę poziciją, visą tą laiką dairydamasi, žvalgydamasi, ieškodama aiškiai prapuolusios priešininkės. Kažkas jos povyzoje ir žvilgsnyje sakyte sakė, kad ji ne tik sutrikusi, bet ir susižavėjusi bei patenkinta. Ji puikiai mutuodavo ir, ko gero, nedažnai sutikdavo ką nors, ko negalėtų pagauti.
Netrukus plaukūnė pademonstravo dar daugiau savo sugebėjimų. Pašmaižiojusi aplinkui ir neužtikusi manęs, ji pasikvietė mėlyną žiedą, klaidžiojantį jos kairėje, ir nustebino ne tik tuo, kad yra dar kažkas, galintis įsakinėti matmenų tarpduriams, bet ir tuo, kaip greitai tai padarė. Aš niekada nemėginau varinėti žiedų dideliu greičiu, tačiau ši Solvo išpera vaikė juos it dūmų kamuolius. Nespėjau nė mirktelėti, o ji jau išmovė iš Vandenų pasaulio, priversdama mane susimąstyti, ar dabar nėra pats geriausias metas pasipustyti padus.
Dvejojau tiek ilgai, kad pergalėjau ją lūkuriavimo žaidime. Plaukikė įšovė atgal į vandenį taip arti mano slėptuvės, kad net krūptelėjau. Aš ir dumbliai nudreifavome su dar didesniu užsidegimu, bet ji, ko gero, pamanė, kad judėjimą sukėlė staigus jos atsiradimas, ir nebandė atidžiau tuo pasidomėti.
Nusižiūrėjusi pažįstamą mėlyną žiedą, pasikviečiau j į, nėriau į Gotlandą, užšokau ant stataus šlaito, pakankamai žemo man, bet pernelyg aukšto normalaus dydžio gyvūnui, ir pritūpiau, turėdama atsargoje tik sekundės dalelytę. Indėnė tarsi šmėkla įskriejo per miglotą tarpdurį, nusileido kaip alyva sutepta spyruoklė ir sustingo. Buvau tikra, kad ji nematė, kaip palikau Vandenų pasaulį, tačiau tikriausiai pastebėjo man iškeliaujant susidariusią nedidelę erdvės deformaciją. Bet kokiu atveju, buvo nelyginant greita demone ir nepanaši į jokią kitą mano regėtą mutuolę. Taip pat ji buvo ir nekantri, blaškėsi ant karštos žemės, rūsčiai žvelgė iš pradžių viena kryptimi, po to kita, urzgė ir apskritai elgėsi kaip kas nors nesuprantantis, kas vyksta.
Buvo pernelyg mitri, kad galėtum su ja žaisti, o manęs laukė kiti reikalai, tad nulapatavau kalno ketera, kol, užtikusi geltoną žiedą, persikėliau į Mutatą.
Per tą laiką kažkas subombardavo mano kambarį, rašalu aptaškė sienas, purvais apdrabstė drabužius, pripildė vonią ir sumetė į ją mano batus bei knygas, prikišo į lovą vabalų ir taip toliau. Negaišdama nė akimirkos, nudundėjau koridoriumi, spyriu atlapojau Tedvaro duris ir, negailėdama niuksų, ištempiau jį iš vonios kambario į svetainę.
Jis ištrūko ir nulėkė už sofos.
— Man bloga nuo tavęs! — suklykė. Raudoni plaukai buvo išsitaršę, akys paklaikusios. Spiegdamas griebė knygas nuo lentynos ir svaidė į mane. — Tu dvokianti kiaule! Viskas turi būti tavo, ar ne?
Kaip triušis liuoktelėjau per sofą ir kojomis apsivijau jo sprandą. Kartu drėbėmės ant grindų, ir jis, atsidūręs apačioje, stipriai trinktelėjo galvą. Iš karto ėmė kūkčioti, tačiau aš nesustodama toliau jį kūliau, tvatinau alkūnėmis, keliais velėjau jo šonus.
— Man nesvarbu, kuo tu užsiimi! — suspiegė Tedvaras. — Nelįsk priėjo! Jis ne tavo, o mano!