Siejo žodžiai taip mane sudomino, jog trumpam lioviausi daužyti niekadėją, ketindama po to, kai sužinosiu, kojis toks tulžingas, pratęsti su dar didesniu įkarščiu.
Tuo metu jis buvo visiškai apsvaigęs. Veidas paraudo, akys išsprogo, jis seiliojosi ir bliovė iš visos širdies, o netrukus sužinojau, kodėl manęs taip nekentė ir darkė mano kambarį.
— Tu viską sugriovei! — tarė veriamai žiūrėdamas į mane, kaip į kokią raguotąją. — Mes jau buvome besutarią! Tu bjauri skretena! Užmušiu tave, jei dar priėjo lįsi! Tu jam nereikalinga eksperimentams ir neturi teisės! Aš tinku jam ne blogiau už tave! Jis ne tavo, o mano tėvas!
Visą likusią dienos dalį man skaudėjo galvą. Vienas iš dalykų, kurių negalėjau pakęsti, tai kieno nors emocinės traumos. Pakako tąsymosi ir su savosiomis. Pasirodė kelios slaugės ir nunešė besispardantį bei klykiantį Tedvarą į izoliatorių, o aš patraukiau krautis daiktų. Ši žinia mane gerokai apstulbino. Nė nenuraukiau, kad jis Gorvyno sūnus.
Tą patį vakarą švystelėjau lagaminą pro langą ir mutavau žemyn į mokyklos teritoriją. Man iš paskos sekė Patė su Mike, tačiau aš nekreipiau į tai dėmesio. Atėjus laikui, be vargo jų atsikratysiu. Ant Tedvaro rašomojo stalo liko raštelis, kuriame jo atsiprašiau ir paaiškinau, kad nė nemėginau paveržti jo tėvo meilės jausmų.
Buvau jau beveik prievažos gale, kai išgirdau klyksmą ir pažvelgiau į žiedų kanalo pusę. Su vienu iš žiedų dėjosi neįprasti dalykai. Kadangi buvo per toli, kad ką nors įžiūrėčiau, priėjau arčiau, o tada paleidau iš rankos lagaminą ir įsispitrijau apimta siaubo. Didelis rudas žiedas paliko kanalą ir strakaliojo ant žolės. Iš jo kyšojo Tedvaras, bejėgiškai vartydamasis kažkokiame sūkuryje.
Būdama pakankamai arti, ištiesiau ranką, norėdama jį sugriebti, tačiau žiedas metėsi į šalį. Pasikviečiau jį, bet, mano nuostabai, jis nesustojo. Tedvaro spiegesys darėsi vis aštresnis. Nemanau, kad jis mane matė ar girdėjo ir ar ką nors suvokė, išskyrus jį apglėbusį siaubą. Žiedas traukė jį vidun, ir, nors pats to nematė, vaikinas grimzdo vis giliau. Dar akimirka, ir Tedvaras nuskęs rudajame matmenyje.
Niekuo negalėjau jam padėti. Patė ir Mikė bėgo sykiu su manimi nesuvokdamos, kas čia vyksta, ir, ko gero, galvodamos, jog krečiu kokį nors keistą pokštą. Jos negalėjo matyti rudų žiedų. Tuo tarpu šis, nepaklusdamas mano įsakymui, pakilo aukštai į dangų ir kybojo virš manęs pakankamai ilgai, kad pamatyčiau, kaip Tedvarą galutinai įsiurbia vidun. Po to neskubėdamas paliko mokyklos teritoriją.
Sako, kad šis įvykis taip prislėgė Gorvyną, jog jis užsirakino viršutinio aukšto bute ir atsisakė su bet kuo matytis. Policija trainiojosi po apylinkę, šniukštinėdama kokių nors įkalčių. Kadangi savižudybė buvo neteisėtas dalykas, jie ieškojo informacijos, galinčios išsklaidyti gandus, jog Tedvaras mėgino pakelti prieš save ranką, pasinaudodamas tėvo laboratorijos įranga.
Nei jie, nei kas nors kitas nieko nenusimanė toje įrangoje, tuo tarpu Gorvynas nerodė noro išeiti iš izoliacijos ilgesniam laikui, nei trunka paviršutiniškas pokalbis, tad pareigūnai tik uostinėjo ir spėliojo, pateikdami žiniasklaidai savo asmenines versijas. Berniukas tiesiog išdykavo, krapštydamasis prie tam tikros labai sudėtingos įrangos, kuri neturėjo nieko bendra su jo dingimu. Buvo pasiųsti ieškotojai į Gotlandą ir Vandenų pasaulį, tačiau jie pasiekė tik pakraštinius plotus netoli įeigų į mokyklos teritoriją. Pareigūnai abejojo, kad pavyks rasti Tedvarą. Kaip ir kiti bėgliai, jis sugrįšiąs namo, kai bus tam pasirengęs.
Nukeliavusi į rudąjį matmenį, vėl išgirdau jo klyksmą. Teko gerokai pavargti, kol ten patekau, o ir pati mintis man visai nepatiko, tačiau niekas nieko daugiau nesiėmė. Tedvaras negrįžo namo, o norinčių pamėginti jį sugrąžinti neatsirado. Jie sakė, kad mutuoliai keliauja savo rizika. Kaip tai teisinga ir kiek Tedvarui iš to naudos.
Negalėjau priversti Gorvyno išeiti iš savo kambarių, jis neatsiliepė telefonu, niekas nerodė noro užsiimti šiuo reikalu, tad, prabėgus savaitgaliui, susitaikiau su neišvengiamybe ir išsiruošiau daryti, kas mano galioje.
Mano akys buvo aštrios kaip visada, tad kai atsistojau greta žiedų kanalo mokyklos teritorijoje ir ėmiau ieškoti reikiamos spalvos, beveik išsyk ją pamačiau — padūkusią ir beprotiškai besielgiančią persmaugtą sferą. Ji buvo purvinai rudo atspalvio, dviejų metrų skersmens, turėjo plonytį vainiką ir juodą it anglis branduolį. Šiame žiede nesimatė nieko viltingo. Užuot plaukęs lygiai kaip kiti žiedai, jis trankėsi ir valkiojosi, šiek tiek svyravo, staigiai mesdavosi į šalį ar netgi įlinkdavo, prarasdamas savo apskritumą. Man dingtelėjo, kad, ko gero, matmuo uždaro savo krautuvėlę ir baigia verslą, nutraukdamas darbą, atsiribodamas ir automatiškai atmesdamas visus keliautojus. Ši mintis pasirodė ne itin maloni. Tarkim, aš mutuočiau į tuklų organizmą, o tada paaiškėtų, kad matmenį sudaro dvi besusiveriančios sienos? Tarkim?
Mano įėjimas nepriminė įprasto įsibrovimo, nes žiedas sprukdavo nuo manęs kaip šešėlis arba nusigręždavo savo anga į kitą pusę, aiškiai liepdamas traukti kur nors kitur, tik ne į jo prieglobstį. Kadangi aš bet kokiu atveju negalėjau tiesiogiai matyti neįprastų spalvų žiedų, tai man užteko ir to, kad jis rodo savo apvado kraštą. Patė su Mike sutrikusiais bei nerimastingais balsais šaukė man iš už nugaros:
— Ką tu ten darai, kvaišele?
— Jai pavažiavo stogelis. Visada buvo pavažiavęs. Ei, tu, liaukis sukinėtis, lyg tupėtum ant kiaušinių. Kas tau pasidarė?
Pasisukau nugara į rudąjį apvadą, siekiau už savęs, paliečiau jį ir pajutau gąsdinantį šaltį. Ko gero, aš pavirsiu pingvine.
— Merginos, nors jūs normalios, tačiau aklos, — atsišaukiau. — Nejau nematote šio žiedo? Jis lygiai toks pat, į kokį įšoko Tedvaras.
— Lipk lauk iš kanalo, — liepė Patė. — Tau jau visai smegenėlės suskydo. Patikėk manim, kad ir kokį žiedą pasirinktum, mes minsime tau ant uodegos. Net nesvajok, kad tau pavyks pasprukti, kai esame visai greta.
Čiuopdama, liesdama, tyrinėdama prisiartinau prie trūkčiojančio apvado, kuris dabar buvo palyginti ramus, vos besisūpuojantis, ir aš pagalvojau, kad jis nebesijaudino, nes manė, kad pasitraukiau. Anksčiau niekada nemaniau žiedus turint proto ar sąmoningumo, tačiau dabar rimtai apie tai susimąsčiau, ruošdamasi prasmukti į jį iš šono. Visą laiką akies kampučiu neišleidau jo iš regos lauko. Darėsi vis šalčiau, o aš vis plačiau šiepiausi dvynėms.
— Dabar jūs mane matote, o dabar… — tariau ir kuo greičiau iškeliavau, ne tiek norėdama apstulbinti jas savo dingimu, kiek stengdamasi suspėti įsiskverbti į žiedo vidų, kol jis dar nuo manęs nepabėgo. įžengiau su aiktelėjimu, po kurio sekė dejonė, nes likau ta pati šiltamėgė džiūsna, tuo tarpu mane supantis pasaulis gerokai pasikeitė.
Planeta merdėjo. Tai truko jau gana ilgai, o jos medžiaga be perstojo iro. Keitėsi planetos forma, jos masė vienur susitraukė, tuo tarpu kitur išsipūtė, ji nebesusitvarkė pati su savimi, tad pūpsojo išsikišusi iš savo vietos erdvėje. Ilgainiui ėmė irti vis daugiau kietųjų dalių, tad eroms bėgant planeta virto dviem stūksančiais stačiais šlaitais, kuriuos skyrė apytiksliai trijų šimtų metrų tarpas. Pačiame tarpe visiškai ir absoliučiai nieko nebuvo. Matmuo perskilo ir netrukus nugarmės į vakuumą.
Paskutinė silpna karščio ar energijos žara slypėjo pernelyg giliuose atskirtų šlaitų kloduose, kad pajėgtų įšildyti orą, o tai, jog nemutavau į kitą gyvybės formą, buvo galima paaiškinti tiktai galios trūkumu. Pasaulis buvo pernelyg senas ir susidėvėjęs, kad atliktų savo darbą. Akimirksniu atsidūriau ant begalinio trapaus uolinio piršto, supama rudo oro ir čaižoma žvarbaus vėjo. Susmukusi ant kelių, apsivijau save rankomis ir ėmiau dairytis. Mane supo grynas liūdesys. Visur jį jaučiau kaip uždėtą sunkią ranką. Žiedas manęs nenorėjo, negalėjo iki galo manęs priderinti, ir visgi buvau čia, o mano pasirodymas beveik išsunkė tą energijos likutį, kuris gaminosi jo širdyje.