Taip mąsčiau, klūpodama ant to mažyčio iš planetos likusio lopinėlio. Jos rezervai buvo tokie pavojingai maži, kad galėjo nepajėgti išlaikyti manęs bei berniuko, įkliuvusio tarp stačių šlaitų. Man pavyko įslinkti pakankamai netoli, kad nusileisčiau ant vienos iš dviejų uolų, tuo tarpu Tedvaras papuolė į tokį stiprų sūkurį, jog jo impulsas nubloškė jį į tarp šlaitų esančią tuščią erdvę. Dabar jį savo gniaužtuose laikė kita jėga ir nepaleis tol, kol pasaulis visiškai neteks galios.
Planeta eikvojo savo blėstančią energiją, kad išlaikytų jį vietoje ir neleistų nuskrieti šalin. Tad ten jis ir kybojo, tuo tarpu po juo ir aplink jį sukosi tamsus sūkurys, kuris galėjo būti pati matmens dvasia. Tedvaras nepaliaujamai klykė, nes žinojo, kas jis ir kur yra.
Tykiai ir atsargiai, kaip dar niekada gyvenime, atsitraukiau per užnugary esantį geltoną žiedą ir radau savo senąją pažįstamą Žemę tokią, kokią palikau. Kaip neįtikėtinai keista suvokti, kad už kelių rankos siekių, bet tuo pačiu ir už milijonų šviesmečių danguje, tarp dviejų beišsikvepiančio pasaulio puselių kybojo Tedvaras.
Pagauta impulso, norėjau tučtuojau sprukti, bet nebuvau tokia kvaila, tad tik kilstelėjau ranką ir šypsodamasi pamojavau Patei su Mike, vis dar tebespoksančioms į tuščią erdvę, kur dingau ir vėl pasirodžiau. Sekama jų, nerūpestingai nuėjau šalin, įžengiau į Mutatą, liftu pasikėliau į trisdešimtą aukštą, įėjau į savo butą ir joms prieš pat nosį nesmarkiai trinktelėjau durimis. Dvynės išsyk suprato, jog ketinu išeiti pro langą. Išgirdau, kaip jos nudundėjo koridoriumi, bandydamos mane aplenkti, tačiau aš vėl išsmukau pro duris ir nuskuodžiau į kitą pusę. Atidariusi langą tolimajame pastato pakraštyje, pasikviečiau mėlyną žiedą ir įpuoliau į Gotlandą.
12
Banditas niekaip nenorėjo žengti į žiedą, nors iš blaškymosi supratau, kad jį mato. Man nerūpėjo, ar M jis pavirs į sparnuotą būtybę, ar į vinguriuojančią pabaisą. Vis tiek turėjau pamėginti nuvesti jį pas Tedvarą. Tačiau Banditas visada buvo užsispyręs padaras ir numesdavo mane kiekvieną kartą, kai šuoliais pasileisdavome link didžiulio rudo apskritimo.
— Šis objektas taip nesveikai atrodo, kad aš priėjo net nesiartinčiau, — pareiškė Olgerė apie žiedą.
Ji niekada gyvenime nekeliavo ir net neketino to daryti, nes matmenų tarpduris nesutiko jos įsileisti.
— Tarsi plytų siena, — paaiškino ji man. — Iš pradžių atrodo, kad jie pasirengę mane priimti, bet po to ten staiga išdygsta siena. Manau, kad tam turi įtakos mano nesveika galva. Tiesiog žiedai nežino, kaip su manimi elgtis.
— Tarytum jie tiek daug išmanytų, — pasakiau.
— Na, bent jau žmogų jie tikrai gerai pažįsta, kadangi nuolat su juo susiduria. Aš nujaučiu, kodėl jie taip su manimi elgiasi. Dar visai mažytę mane buvo numetę ant žemės, ir dėl to mirė dalis mano smegenų. Būtent toji dalis būtina žiedams, kad galėtų atlikti savo darbą, tad jie manęs neįsileidžia.
— Aš privalau įvesti šį arklį.
— Tu nesi tobula. Kada pagaliau pažinsi savo ribotumą?
— Tu nematei ore įstrigusio Tedvaro, taip kaip aš jį mačiau.
— Net jei ir būčiau mačiusi, niekas nuo to nepasikeistų, nes aš niekuo negaliu jam padėti. Tu kaip gydytoja, bandanti įkvėpti gyvybę lavonui. Kiek laiko jis ten prabuvo? Keturias dienas? Ko gero, jis jau nusibadavo ar mirė iš troškulio.
— Padėk man, — paprašiau.
— Uždėk arkliui ant akių tamsius akinius, kad negalėtų skirti spalvų, ir nutrauk juos prieš pat šokdama į žiedą. Beje, jeigu kartais negrįžtum, ką man daryti su tavo nuosavybe?
— Rašomajame stale yra mano testamentas. Viską palieku tau.
Visą dieną sugaišau pirkdama reikmenis, pritaikydama tamsius akinius ir pratindama Banditą su jais bėgioti. Jam nepatiko kiekviena šio sumanymo akimirka, man — taip pat. Mes davėmės po laukus, jodinėdami pirmyn atgal, jis vis dažniau mane numesdavo, aš kiekvieną sykį vis lėčiau pakildavau, tačiau galiausiai atsidūrėme, kur norėjau, ir pasileidome paskui ketvirčiu mylios toliau esantį sumaigytą rudą žiedą. Tuo metu, kai beveik aklas arklys ir beveik mirtinai persigandusi mergaitė grėsmingai priėjo priartėjo, šis, pasisukęs šiek tiek šonu, riedėjo tarsi nuleista padanga, beveik nepasistūmėdamas į priekį.
Tai, kad ir aš pati prastai mačiau tą žiedą, neturėjo visiškai jokios reikšmės. Tiesą sakant, manau, kad netgi esant idealioms aplinkybėms mūsų misija nebūtų labiau nusisekusi.
Paskutiniu momentu nukreipusi Banditą lygiagrečiu su žiedu kursu, nežymiu kampu priartėjau priėjo, o kai arklys beveik pradėjo siusti bei lenkti galvą, ketindamas mane numesti, kulnais paraginau jį liuoktelėti į šoną. Tą pačią akimirką trūktelėjau už virvelės ir nuplėšiau akinius. Išvydęs prieš akis rudą spalvą, jis užvertė galvą į viršų ir jau ketino su visa raitele drėbtis ant pilvo, tačiau nebespėjo, nes mes mikliai įskriejome į M.
Nežinau, kodėl pasirūpinau uždėti jam stiprius žąslus, tačiau tikriausiai pagalvojau, kad būtų ne pro šalį atsižvelgti į kiekvieną galimybę. Juk visada išliko tikimybė, kad jie nemutuos. Visgi dažniausiai mano spėjimai būdavo neteisingi, ir šis kartas netapo išimtimi. Šitai aš lengvai pripažinau, kai žąslai ir apynasris nukrito į bedugnę, žiojinčią tarp dviejų rudąjį matmenį sudarančių uolų skeveldrų.
Įžengusi iš sau įprasto į svetimą kraštą, nerimavau ne dėl Tedvaro. Jei jis vis dar gyvas, vadinasi, viskas puiku, tačiau kaip reikalai su mano arkliu? Per tas kelias akimirkas suvokiau, kaip nutrūktgalviška priimti Gorvyno murmesius už gryną pinigą. Ar dar kas nors be šio ekscentriko minėjo, kad M paversdavo arklius skrajojančiais ristūnais?
Tačiau man pasisekė, nes įvyko neįtikėtinas dalykas. Bandito dydis beveik nepakito, ir tai privertė mane stebėtis, kiek tarpduris turėjo įdėti papildomų pastangų, kad padėtų jam išlikti. Manęs jis visiškai nepakeitė, Tedvaras irgi liko tokios pat formos, padėties bei fizinės būsenos. Tačiau tada aš negalvojau apie vaikino proto būklę, o ir pagalvojusi nebūčiau palaikiusi to reikšmingu dalyku. Visas mano dėmesys buvo sutelktas į arklį.
Jis visada buvo dailus tamsus bėris, turintis apvalų pasturgalį, ilgą kūną bei stiprias tiesias kojas, ir visos tos dalys liko tokios pat, tiktai mano keliai atsidūrė kiek tolėliau nuo jo priekio, nes iš jo kūbrio išdygo du plunksnuoti sparnai. Su šiais stipriais bei prašmatniais priedėliais jis galėjo švilpti per erdvę tarsi oro akrobatas. Arklio galva kiek pakito, pasidarė ilgesnė bei siauresnė, o akys sumažėjo. Visa kuo kitu jis tebeliko tas pats Banditas, akivaizdžiai besižavintis savo naująja būsena ir naujomis aplinkybėmis. Pagalvojau, kas nutiktų, jeigu jis dabar mane numestų.
Kilome vis aukščiau ir aukščiau, o aš laikiausi už arklio karčių ir savo kojomis jaučiau jo sparnų galią. Tuo pat metu svarsčiau, ar jis suvokė, kas nutiko, ir tikėjausi, kad galiausiai paklus mano komandoms.
Kurį laiką Banditas darė ką norėjo ir tiesiog skraidė po erdvę, kurios buvo į valias šiame mirštančiame pasaulyje, tuo tarpu aš tuščiai stengiausi nukreipti jį atgal pas Tedvarą.
Atmosfera praretėjo, šviesa prigeso, atrodė, kad mus supanti erdvė virpa, tačiau mes strakaliojome ir sukinėjomės, o amžinybė laukė, kol mano gyvuliškasis draugužis pradės protingai mąstyti. Manau, jam tai pavyko prieš pačią pabaigą, kai planeta mus įspėjo, jog ruošiasi išsikvėpti. Kad ir koks energijos šaltinis leido mums egzistuoti, jis turėjo būti susijęs su geltonu žiedu, kurio dublikatas Žemėje išsekęs traukėsi į krūvą.