Mus supanti tikrovė pritemo, ir aš ėmiau šaukti bei stipriau raginti kojomis. Nenuleidau akių nuo geltonojo žiedo ir pirmiau pajutau, nei pastebėjau, kad jo forma drastiškai keičiasi. Jis vyto kaip virkščia saulėkaitoje ir pradėjo trauktis perspėdamas, jog tas pats darėsi ir su matmeniu. Netrukus turėjo įvykti išorinis ar vidinis sprogimas, tad laiko nebeliko.
Tedvarą palaikanti energija išseko, ir jis staiga pradėjo kristi, akmeniu lėkdamas žemyn tarp stačių šlaitų. Tik tada Banditas pagaliau atkreipė dėmesį į mano raginimus ir pasileido vaikinui iš paskos. Lengvo sparnų plasnojimo pakako, kad nuneštų mus po besivartančiu kūnu, ir mes nusileidome būtent tiek, kad Tedvaras tvirtai įpultų į mano glėbį. Darėsi vis karščiau, kadangi kalnų pagrindas ėmė skilinėti, leisdamasis į begalinę kelionę per išorinės erdvės bekraštybę. Bandito sparnai suplasnojo, nukaro, vėl suplasnojo, ir jis paniškai suprunkštė. Arklys kilo vis aukštyn ir aukštyn, pergalėdamas didelį slėgį, tuo tarpu aplink mus nepaliaujamai virto, kilnojosi ir sproginėjo subyrėjusi uola. Banditas skynėsi sau kelią siauru koridoriumi, sparnais ir kanopomis kovodamas su nematomu inercijos varžovu.
Staiga pritrūko oro. Palinkusi virš suglebusio Tedvaro kūno, prigludau prie savo arklio kaklo ir paprašiau jo padaryti neįmanoma. Šiurpiai aiktelėjęs, šis staigiai suplakė sparnais, pakėlė mus pro krintančias nuolaužas ir nunešė prie greitai užsivėrinėjančios geltonos žaizdos.
Nežinau, kaip mes prasibrovėme pro tą varganą skylutę. Ji atrodė pernelyg žema ir beveik nepakankamai plati, o keturi jos kampai mėgino sukristi vienas ant kito, kol liko tik netaisyklinga įpjova, vedanti į saugią vietą. Mes išsigelbėjome pasikliaudami viltimi ir nevilties ištverme. Kaip puolantis į bangą nardytojas, Banditas paskutinįsyk pasistūmė sparnais ir sustingo, ištempęs prieš save priekines kojas, nuleidęs galvą bei kiek galima tiesiau laikydamas kūną bei užpakalines kojas. Tuo tarpu aš palenkiau galvą, o dešine koja prispaudžiau Tedvaro kojas, kad šios kuo labiau priglustų prie Bandito šono.
Jau sprūstant pro tą besusitraukiančią skylę, mus palietė išorinės erdvės šaltis. Buvo belikęs paskutinis metras, kai jis pabandė mus pasiekti bei užvaldyti. Nukritome ant mano fermos lauko, du aplamdyti žmonės ir arklys, netveriantis įniršiu dėl dalies prarasto grožio bei galios. Banditas nutrenkė savo dvigubą naštą ir nušuoliavo šalin.
Atsisėdau ir atverčiau Tedvarą tikėdamasi, kad bus savo normalios atstumiančios būsenos, gal kiek pablogėjusios dėl nuovargio bei galimai prastos nuotaikos, tačiau, vos spėjus prisiliesti, jis stryktelėjo ir atsistojo kovine poza. Buvo visiškai pamišęs. Burna suglebusi, oda žemių pilkumo, o šiaipjau žaižaruojančios akys atrodė bukos ir nepermaldaujamos. Kiek pritūpęs ant kulnų ir keletą sekundžių rūsčiai dėbsojęs, jis suklykė ir užgriuvo mane. Kadangi buvo gerokai sunkesnis, niekaip nepajėgiau iš po jo išsirangyti, o ypač kai jis savo pamišėliškomis rankomis sugniaužė mano kaklą.
Negalėjau tuo patikėti, nes nenorėjau tuo tikėti. Aplink nebuvo jokios pagalbos. Ištisų mylių spinduliu tebuvo tiktai Olgerė, tačiau, neįstengdama nė cyptelėti, aš niekaip negalėjau jos prisišaukti. Virš manęs skleidėsi vakaro dangus, o mano galvoje kaupėsi dar didesnė tamsa. Tai priminė narkozę ar trinktelėjimą per makaulę smėlio prikimšta kojine. Prieš akimirką buvau gyva, sveika ir visai patenkinta savimi, o dabar mano siela ruošėsi prarastos atminties pavyzdžiu iškeliauti į užgesimo nežinią.
Mane išgelbėjo raudonodė, vardu Lamana, užmetusi Tedvarui ant kaklo daržo laistymo žarną ir nutraukusi jį į šalį. Vėliau ji sakė, kad bernužėliui beveik dribo putos iš burnos, ypač po to, kai įmurdė jį į pievelėje stovintį vandens kubilą. Moteris užrašė bloknote savo vardą, ir kai aš jį išgvergždžiau, papurtė galvą bei pareiškė, jog kirčiuoti reikia pirmąjį skiemenį, o pirmoji “a” tariama ištęstai.
Kol kamavausi lovoje ir atsisakinėjau Olgerės maisto, Lamana suteikė man keletą paslaugų: stebėjo, kaip įstatymo sargai aprengia baltu švarku bei išsiveža Tedvarą, pamėgino susisiekti su Gorvynu ir perėmė rūpinimąsi manimi, lyg būtų asmeniškai to paprašyta.
— Jis dingo, — pareiškė ji, turėdama galvoje Gorvyną. — Vieni sako, kad jį pagrobė, kiti, kad pabėgo savo valia, tačiau šiuo metu mokyklai vadovaujanti moteris visus informuoja, jog jis išvyko pailgintų atostogų.
Taipogi Lamana nuvyko į Stilvelą Meino valstijoje patikrinti, ar iš atostogų Kalifornijoje sugrįžo Orfijos vaikystės pažįstamo Karstono pusseserė. Dar ne.
Kodėl Solvas įkišo ją į mano gyvenimą? Įtariau, kad jis arba nepasitikėjo manimi, arba tiksliai nežinojo, kurioje vietoje mane įklijuoti į paveikslą, nors vargu ar iš viso buvo kaip reikiant su juo susipažinęs. Negalėjau niekinti jo už neišprusimą, kadangi tai viena iš mano pačios ydų. Patiko man ar ne, tačiau Lamana rengėsi dirbti savo darbą — trintis apie mane ir stebėti, kuo užsiimu. Ji buvo tikra storaodė, ir kai pasiūliau jai pranykti, tik pašaipiai šyptelėjo bei apsimetė panirusi į kažkokią užduotį ar sumanymą. Kas gi buvo tas Solvas? Tiktai policininkas?
— Jis žinojo apie vamzdį man dar neįžengus į kabinetą, — pasakiau, kai galėjau. — Ir nepainiok reikalo klausdama, iš kur žinau, kad jis žinojo. Būtent todėl ir pasiuntė tave iš paskos. Ko gero, esu vienintelis jo turimas geras siūlas, vedantis prie viso kamuolio. Juk jis sėdi toje policijos nuovadoje tik kaip dekoracija, o iš tikrųjų irgi yra vyriausybės žmogus, ar ne?
— Irgi? — paklausė ji.
— Žinau keletą kitų. Ar bent jau žinojau.
13
Indėnė vedė mane per M. Ji net nepasivargino atsisukti, tad mano įgyjamos keistos formos liko paslaptimi. Mudvi tokiu greičiu artėjome prie kelionės tikslo, kad negalėjau pasakyti, pro kokius spalvotus žiedus prasiskverbėme ir kokiame matmenyje galų gale atsidūrėme.
Galiausiai nusprendžiau, kad toji vieta yra Žemėje, tačiau koks skirtumas, jeigu ji atrodė svetimesnė už bet kurią mano aplankytą vietovę? Stovėjome ant raudono plokščiakalnio, stūksančio virš lygios prerijos, kurios paviršiuje, kiek akys užmatė, niekas nejudėjo ir nekrutėjo. Kepinanti saulė lyg nirši akis dėbsojo virš rytinio horizonto, o pro medžius bei išdegintus krūmus besibraunantis vėjas kriokė it girtuoklis. Pasaulis iš visų pusių buvo susvilintas ir bauginantis, raudonas ir nuožmus, apsvaigęs nuo vienatvės bei apleistumo.
— Kam dar reikia M, kai regi šitai? — tarė Lamana, stovėdama ant uolos krašto ir šypsodamasi saulei. — Kai buvau visai maža, nenorėjau vaikščioti žiedais ir kiekvieną sykį klykdavau iš visų plaučių, kai kas nors mėgindavo mane prie jų privesti. Per mano aštuntąjį gimtadienį mama atsitempė mane į šią vietą. Jos manymu, pirmieji ir geriausi žiedvaikštos buvo indėnai. Ji paliko mane čionai ir prisakė negrįžti namo, nebent išžengčiau prieš mūsų duris tiesiai iš M. Tada pratupėjau čia šešis mėnesius.
Lamana man parodė, kur rasti vandens, kokios šaknys, lapai bei vaisiai yra valgomi, o tada apstulbino mane pamojuodama ranka ir pasišalindama. Visą naktį laukiau jos sugrįžtant, bet taip ir nesulaukiau, o rytui išaušus pagalvojau, kad tapau kažkokio indėnų eksperimento ar ko nors panašaus subjektu.
Per tas dienas saulė tapo man beveik asmeniu, despotiška motina, neišleidžiančia manęs iš akių, ir tik naktį pareigas perimdavo jos partneris gurguliuojantis vėjas. Plokščiakalnis pasižymėjo gydomąja savybe, kurios iki galo neidentifikavau, tačiau įtariau, jog tai gali būti visiška vietos izoliacija. Turėjau į valias maisto, vandens, saulės, vėjo, savų minčių bei nenoro kuo nors užsiimti, nebent liuokčioti ant neįtikėtinai aukštų atbrailų bei spoksoti į kraštovaizdį.