Per miško žiedą nukeliavusi į pabaislandįją, praliumpinau kelis tuzinus metrų dvokiančia pelke link grupelės įvairiaspalvių žiedų, kurie pasirodė esą gana baikštūs ir man artėjant ėmė sklaidytis. Kadangi įžengus į matmenį timpa dingo, ėmiau žvejoti purvinus akmenis ir svaidyti į drimbą, kuri jau gavo žinią ir suprato, jog turi sekti, kol mane pagaus.
Prisileidusi ją arčiau, pasikviečiau prie savęs rausvą žiedą ir nėriau į jį nesukdama galvos, koks jis pasirodys, tiktai jausdama poreikį dingti iš šnerves ėdančios smarvės. Kiek galiu prisiminti, tai buvo pirmas bei vienintelis kartas, kai paaiškėjo, jog mano planas visiškai teisingas. Rausvasis matmuo buvo žalesnis už bet kurį kitą, graži bei derlinga planeta su mėlynu dangumi ir didžiule saule, kuri taip nustebino drimbą, jog šioji pamiršo apie savo pasiryžimą sudraskyti mane į gabalus. Kai tą dieną mačiau ją paskutinį kartą, ji sėdėjo ant kalvelės ir čiaumojo gėles.
Po kelerių metų, kai laikas bei aplinkybės jau buvo sutvarkę mano to laikotarpio bėdas, grįžau atgal pro rausvąjį žiedą pasidomėti, kaip klostosi reikalai. Aplink matėsi daugybė drimbų, kurios retkarčiais sugrįždavo į pelkę, kad sau primintų, kaip blogai kadaise gyveno. Žaliajame pasaulyje nebuvo žmonių, kurie trikdytų naujuosius gyventojus ar būtų trikdomi baisios su savimi atsigabentos smarvės, bei nebuvo kas sudarko idilišką egzistavimą. Jausdamasi, lyg būčiau prikalusi Pandoros skrynios antvožo kampelį, atsisveikindama pamojavau plaukuotajai liaudžiai ir palikau juos visiems laikams.
14
Tedvaro gydytojas mane patikino, kad tol, kol negalima nustatyti, kur yra berniuko šeima, jam geriau likti ligoninėje, vaistais kontroliuojant jo beprotybę. Be jų jis galėjo prikrėsti daug žiaurybių. Kad ir kaip būtų liūdna, gydytojas nematė realios vilties pasveikti. Toks jau buvo šis negalavimas.
Atrodo, šnipinėjimo, sąmyšio bei žudynių verslas užsidarė, nors, mano nuomone, tik laikinai. Ektrio Džersio fermoje nebebuvo, taip pat jis nedėstė Bostone ir nedėliojo popierėlių bei nesmaigstė adatėlių Vašingtone. Net nenumaniau, kur jis galėtų tūnoti. Lamana užsiminė mačiusi dvi šviesiaplaukes dvynes, šalinėjančias mano valdos pakraščiais, ir aš išsirengiau į Padarenkos bei Mikalos medžioklę, tačiau nesėkmingai.
— Kažkoks durnių laivas, — tarė Lamana. Sėdėjome ant mano fermos tvoros ir stebėjome besiganantį Banditą.
— Tik tavęs nepaėmė, — atsakiau. — Klausyk, ką Solvas tikisi sužinoti, liepęs tau mane stebėti?
— Jis nieko man neaiškina, tiktai įsakinėja ir dukart per mėnesį įteikia čekį.
— Tu dirbi…
— Niu Meksiko valstijai, kam gi daugiau?
— Tu dirbi Solvui, o jis dirba Vašingtonui. Tiesiog visai atsitiktinai jį iš visų pusių supa Niu Meksiko valstija. Kodėl nenori nulėkti pažvelgti į vamzdžius bei naftą?
— Tai nebūtų protingas žingsnis, — atsakė ji.
— Vienas žmogus man sakė girdėjęs, jog yra ir daugiau mutuolių, galinčių pasikviesti žiedus. Nemanau, kad jis kalbėjo apie tave. Jo vardas Krofas ir kadaise jis garsėjo savo tyrinėjimais.
— Aš pati asmeniškai pažįstu tris tokius žmones kaip mes. Tai mano šeimos nariai. Gal dar kartelį papasakok man apie drimbą. Ar ji tikrai mėgino tave pagauti?
— Geriau pakalbėkime apie lėktuvą. Tiksliai nežinau, kuri tai buvo diena, gal devintoji nuo tavo pasitraukimo, tačiau aš įdėmiai jį stebėjau, ir man pasirodė, jog pilotas atskrido tikrai ne tam, kad pasigrožėtų kalnu. Manau, jog jis ieškojo toje teritorijoje kažko ypatingo, ir nustebo radęs tai ant uolos. O po to labai skubiai pasišalino.
— Iš kur kas nors galėjo sužinoti, kad ten esi?
— Negalėjo, nebent tu jiems pasakei.
— Nesakiau.
— Beje, — tariau, — jei kada rastum laiko, paieškok žmogaus vardu Badas Džiupiteris. Kadaise jis dirbo su žiedais.
— O ką? Ar jis kaip nors susijęs su vamzdžiu?
— Nežinau. Kol kas aš tiesiog smalsauju.
Netrukus ji atsiprašė ir nuėjo į namą atsigerti, nors, mano nuomone, skubėjo pranešti Solvui apie lėktuvą. Man tai labai tiko, nes ir pati buvau pasirengusi eiti į M, tik tiek, kad mano kelias vedė į Gotlandą.
Išilgai didelės, žemėmis apneštos uolos sunkiai išraižiau vieną iš savo galbūt įdomių bei gydančių žinučių: SUSIKONCENTRUOK Į VIRTIMĄ MAŽU. AR NEBŪTŲ MALONU GRĮŽTI NAMO?
Ant plačiausio rasto labirinto sienos užrašiau: NEIŠSIPLĖSK. MĄSTYK SIAURIAU. MĄSTYK APIE NAMUS.
Spėjau, kad skaidresnėmis akimirkomis Kiskas būdavo normalaus dydžio gotas, tačiau nuslydus į silpnaprotystę, jo masė išsiplėsdavo, kol jis tapdavo panašus į didelį debesį. Dažnai girdėdavau jo klyksmą, kai tai nutikdavo. Šis klaikus bei sukrečiantis riksmas aidėdavo visur, kur bepasukdavau. Kiskas dreifuodavo į žiedus ir iš jų, tačiau ne visas, nes kitaip jau būtų sugrįžęs namo. Į kitus matmenis prasiskverbdavo tiktai jo dalys, tad jis vilkdavosi per realybę kaip dujos, truputėlis šen, truputėlis ten. Atrodė, lyg mėgintų parkeliauti namo iškart per visur.
Nežinojau, ar Kiskas matė mano pranešimus ir ar ką nors protingai suvokė, tačiau jis rijo dri, kuriuos suguldydavau ant žemės arba palikdavau kaboti ant atbrailos, ar paslėpdavau labirintų įtrūkiuose, ar netgi numesdavau greta nedažnai pasitaikančio žiedų kanalo.
Nusprendžiau, kad metas imtis Gorvyno paieškų. Jau traukdama link Mutato, pakeliui pastebėjau Patę su Mike, ir tai mane sutrikdė. Jos neturėjo manęs atsekti. Nebuvo tokios jau geros.
Šoktelėjusi į Peoriją, pasislėpiau tarp kukurūzų ir pritūpusi keletą minučių lūkuriavau, kol jos pasirodė ant gerokai tolėliau esančio lygios žemės lopinėlio. Dvynės iškart pasuko tiesiai į mano slėptuvę ir sukrito už nežymios pakilumėlės, mėgindamos mane perlaukti. Nužingsniavau — beje, jos irgi — skersai kukurūzų lauko, kirtau kelią ir panirau į juosmenį siekiančią išdžiūvusią žolę. Atrodo, dvynės tiksliai žinojo, kur esu, nors buvau įsitikinusi, kad jos vis dar manęs nemato. Jų gudrysčių repertuare atsirado kažkokia naujovė. Per naktį dvynės tapo neklystančiomis sargūnėmis.
Kai kada man pasisekdavo pagimdyti gerą mintį, ir būtent tokia tuo metu mane aplankė. Pasikvietusi mėlyną žiedą, dingau į M pakankamai ilgam, kad rasčiau geltoną įėjimą gatvėn Kentukyje, kur Krofas turėjo butą. Užsukusi į pigią užkandinę, užsisakiau nealkoholinį gėrimą ir, įsitaisiusi prie stalelio, ėmiau laukti. Dvynės buvo nevikrios ir nelabai nuovokios, tad net nusistebėjau, kaip galėjau pagalvoti, kad jos puikiai dirba savo darbą. It spuogas bei jo atspindys jos išdygo gatvėje, puikiausiai matomos iš užkandinės, o aš išsyk nėriau pro užpakalines duris į Vandenų pasaulį.
Jos nepersekiojo manęs nei tenai, nei Gotlande, tačiau kiekvieną sykį, kai kyštelėdavau galvą į normalią erdvę Žemėje, dvynės kaipmat prisistatydavo su savo gelsvomis garbanomis, didelėmis mėlynomis akimis ir radijo imtuvu kažkur savo kišenėse. Bent jau taip turėjo būti, o aš, be abejo, nešiojausi savo kūne prietaisą, kuris skleidė signalus, padedančius joms mane sekti.
Palikusi ant rašomojo stalo savo fermos kambaryje raštelius Olgerei bei Lamanai, prašapau Gotlande, ketindama nesirodyti, kol neišspręsiu bent keleto savo problemų. Didžiai prislėgtu protu bei nerimstančia sąžine šmižinėjau labirintais. Užuot paguldžiusi Kišką į ligoninę, kur jam būtų kuo nors padėję, įgrūdau jį į M, kur jam visai ne vieta, ir dabar jis jautėsi blogiau, nei Skrajojantis Olandas, kuris bent jau žinojo, kas jam darosi.