Nepamenu, kada dar būčiau turėjusi tokią ilgą bei sunkią darbo dieną, tačiau saulei nusileidus pastebėjau, kad tikrasis skraidūnų darbas tiktai prasideda. Tuo metu glotai, erkės, speksai ir kiti vabzdžiai eidavo miegoti, o skraidūnai atverdavo savo miestą ir gyvendavo žmogišką gyvenimą.
Kone svirduliuodamos iš išsekimo, mudvi su Lamana numėtėme amuniciją į krūvą greta atsargų sandėlio ir nusekėme paskui kitus skraidūnus į miestą.
— Nematau aplinkui nė vieno žiedo, — tarė Lamana. Skridome greta ir kiek atokiau nuo mūsų partnerių.
— Keistai jaučiuosi, — pareiškiau. — Visa tai atrodo taip jauku ir pažįstama.
— Štai tau ir pamoka, kokia stipri yra kūno įtaka. Tačiau protas turėtų būti stipresnis. Kitaip tariant, nešdinamės iš čia.
— Tamsoje? Kai nematyti nė vieno žiedo?
Miestas buvo tikra kauburių pažiba, išvarpyta angų, kurios nuožulniai kilo, o po to vingiavo į, per bei aplink vidų. Čia nebuvo tokio dalyko, kaip asmeninė nuosavybė. Netgi gyvenamąsias patalpas kas rytą užimdavo nauji gyventojai, o senieji įsikurdavo kur nors kitur. Atėjo sargybiniai ir pranešė mudviem su Lamana, kad pagal grafiką pirmąsias šešias nakties valandas turėsime miegoti. Jaučiausi už tai dėkinga, nes vargu ar būčiau galėjusi būdrauti dar bent sekundę ilgiau.
Mano vienviečiame kambariuke buvo gultas, rašomasis stalas bei vonios kambarys. Korėta gulto medžiaga luposi plonais sluoksneliais, ir aš nuplėšiau viršutinį, taip pasidarydama naują, švarią lovą. Tarpduryje stabtelėjęs darbininkas nukreipė į lubas feną primenantį aparatą, kuris atgaivino orą. Tada pasirodė kitas aparatas ir susiurbė dulkes. Rašomąjį stalą atstojo sienoje įtvirtinta lentyna, ant kurios gulėjo vienintelis apdaras. Paimdama jį, įjungiau sienoje esantį varikliuką. Lentyna pakilo į viršų ir dingo, o vietoje jos pasirodė kita lentyna, ant kurios gulėjo kitas drabužis. Buvo ir panašiu principu valdoma maža bibliotekėlė: perskaitai ar pasklaidai knygą, tada ją išsiunti, o tau pristatoma kita.
Man niekaip nesisekė užmigti, tad perverčiau keletą knygų. Laimei, jose netrūko iliustracijų, nes skraidūnų rašmenys buvo praktiškai neiššifruojami. Kita vertus, jų fotografijos buvo ryškios ir suprantamos, tad pavyko šį bei tą sužinoti apie savo aplinką bei jos gyventojus.
Skraidūnai taip pat lengvai galėjo pasistatyti ir požeminį miestą, tačiau tai būtų nepraktiškas sprendimas, kadangi juos kankino klaustrofobija. Netgi dabar nedirbantis kauburio personalas protarpiais pašokdavo iš miegų. Jų sapnuose lankėsi vaiduokliai, o grėsmingi garsai virpino jų pasąmonės sieneles. Gyventojai buvo užėmę tik mažą miesto dalį, kadangi skraidūnai visada ręsdavo per didelius statinius. Tūkstančiai vienviečių kambariukų miesto centre stovėjo tušti. Tiesą sakant, manasis irgi buvo arti tuščios teritorijos, tačiau aš galėjau prisiekti, kad apleistuose kvartaluose kažkas vyko. Pasitikslinusi vienoje kitoje knygoje, galiausiai nutariau, jog girdimi garsai tėra mano vaizduotės vaisius.
Mieste buvo pilna įvairiausių fabrikų, maisto perdirbimo blokų, sudėtingų mechanizmų ir jokių etikečių su kainomis. Skraidūnai jautėsi patogiai, tenkindamiesi pačiais paprasčiausiais poreikiais — maistu, pastoge bei darbo partneriais. Jie buvo tvarkingi, malonūs, darbštūs žmonės.
Kai skraidūnai nurimo, sienos miegamosiose patalpose liovėsi švytėti. Iš pradžių buvusios ryškiai žalios, jos pastebimai priblėso ir neteko savo intensyvumo, kol galiausiai vos begalėjau įspanginti tolimąją koridoriaus sieną. Arkinė anga dabar atrodė mažesnė, ir mano įsisiautėjusi vaizduotė išbaidė visus miegus.
Man paskaudo sparnus, tad pasiverčiau ant dešiniojo šono. Tačiau akys tebeliko prilipusios prie tarpdurio, nes įsivaizdavau, kaip ištisos speksų armijos plūsta iš tuščios miesto šerdies.
Triukšmas aplinkui dar labiau sustiprėjo ir tapo grėsmingesnis, toks juntamas, kad, viską pamiršusi, sutelkiau į jį visą savo dėmesį. Regis, mano bendranuomininkai nepasižymėjo aštria klausa, tuo tarpu manoji liko tokia pat, kaip ir anksčiau. Pasidarė smalsu, ar Lamana, gulinti gretimame kambarėlyje, taip pat klausosi tų garsų.
Persiverčiau ant kito šono, bet sparnus tebemaudė. Galiausiai atradau, kad patogiausia miegoti ant pilvo, tad taip ir įsitaisiau, pasukusi galvą į koridoriaus pusę. Dar po kiek laiko jau nebepajėgiau sutramdyti savo smalsumo bei augančio įtarumo, tad išsliūkinau iš kambarėlio. Nenustebau išvydusi Lamaną, su domesiu spoksančią į tunelį, kuris vedė tiesiai į miesto centrą.
— Prisiekiu, jie visi kurti, — tarė ji man. — Kaip kitaip jie gali nekreipti dėmesio į visą šį triukšmą?
Aišku, būtent dėl šios priežasties speksai sugebėjo prasigauti į neapgyvendintas miesto dalis. Tiesiog niekas jų negirdėjo. Jie po vieną prasėlino pro Dinglą, susirado apleistą įėjimą kauburio viršuje ir prasibrovė į centrą. Ten buvo pakankamai patogu, o darbo pajėgoms sumigus, galėjai pasiimti maisto iš aruodų bei sandėlių. Susirinkus pakankamam skaičiui, jie paprasčiausiai nužygiuos į priekį, iki nejautros sugils skraidūnus, sukraus visą krūvą kiaušinėlių ir pavers kauburį speksų perykla.
Mudvi su Lamana nusliūkinome koridoriumi, kuris, atrodė, niekada nesibaigs, ir kuris staiga tapo tamsus kaip giliausia duobė. Kažkur priekyje pasigirdo sausas bruožiantis garsas, kai kažkas gremėzdiškas perkėlė savo svorį į kitą vietą, ir mudvi išsyk sunerimome, nes žinojome, kad tokio garso negalėtų sukelti joks žmogus. Jis vėl pasigirdo, o po jo pasigirdo žemas veriantis antenos zvimbimas.
Dar prieš išvysdamos ant sienos kuprotą, gumbuotagalvį šešėlį, jau žinojome, kad priešas greta. Tyliai sekėme paskui vienišą egzempliorių, kuris nevikriai tolo nuo atviro aruodo. Jam pakako erdvės ir skrydžiui, tačiau jis nedrįso, kadangi sparnų lapnojimas galėjo įspėti sunerimusius miegalius.
Mudviem su Lamana pasirodė, kad, sekdamos paskui padarą, įveikėme ne vieną kilometrą, kol galiausiai priėjome aukštą sieną, išvarpytą daugybės arkinių angų. Kitoje sienos pusėje buvo didžiulė poilsio ir pramogų zona, iš kurios dabar sklido tiesiog kurtinantys garsai. Speksai jau nebesirūpino savo keliamu triukšmu, kadangi rengėsi įsiveržimui. Parke jų buvo tūkstančiai, ropinėjančių vienas ant kito, kartais net šešiais aukštais. Jie visi beveik nuoširdžiai stengėsi laikytis tylos, tačiau aiškiai netvėrė savo kailyje, sujaudinti minčių apie artėjantį mūšį. Be abejonės, speksai tikėjosi paimti į nelaisvę didžiąją dalį miesto gyventojų, prarasdami tik tuos kelis nemiegančius ir netoli kauburio įeigų dirbančius skraidūnus, kurie paspruktų vos nuaidėjus pavojaus signalui.
Mudvi su Lamana aplenkėme juos maždaug dešimčia minučių. Užpuolikų jau seniai susirinko pakankamai, kad galėtų pradėti puolimą, tačiau per savo kvailumąjie suvokė tai tik tada, kai nebeliko laisvos vietos. O kai galų gale speksai nutarė, kad jų pajėgos jau gali įveikti priešą, jų vadai susiginčijo dėl tikslaus įsiveržimo laiko. Nelaukdamos, kol jie apsispręs, mudvi su Lamana pakilome ir nuskridome link artimiausio pavojaus signalo.
Šis taip garsiai užkaukė, jog skraidūnus tikrąja žodžio prasme išmetė iš gultų bei darbo vietų. Marios sparnuotų žmonių nėrė į koridorius ir nuskubėjo prie laukan vedančių angų. Tačiau ne visi paliko miestą.
Daugybė apsiginklavo ir nužygiavo pasitikti priešo. Koridoriuose ant lentynų gulėjo tolimai kovai skirti lankai bei strėlės, o artimai — liepsnosvaidžiai. Susigriebiau jų tiek, kiek galėjau panešti, ir užsiėmiau vietą koridoriuje netoli savojo kambariuko. Vienas iš speksų taip netikėtai atzvimbė tiesiai į mane, kad vos spėjau išsisukti nuo jo duriamojo ginklo. Išgirdau, kaip šlumštelėjo kažkieno pakirstas.