Tiesa. Aišku, tai nebuvo pirmas kartas, kai Nikolajus išgirdo, kaip vienu atsikvėpimu į vieną suplakamas raganavimas ir senoji ponia — kartu su pastebėjimu, jog už jaunojo lordo nugaros Karolis turi didelę valdžią; kai Stanis buvo Jurio amžiaus, senasis valdovas persivertė per žirgo galvą ir daugiau niekad nebekėlė, ogi senoji ponia savaip valdė šalį, kol Staniui sukako dvidešimt devyneri, vienas dievas težino, kokius planus (ir darbus) jiedu su Karoliu ruošė.
— Argi ne?
— Taip, tikrai, — jis patvirtino. Moteriškių ir raganų reikalai. Visai prastai, jeigu Karolis nori pasitarti su ragana. Nikolajui nesinorėjo dalyvauti senosios ponios reikaluose. Ponia buvo kape ir, ačiū dievui, jame lieka; jau ir taip gana tų rūpesčių su troliais.
Kepėja krestelėjo galvą ir iš tešlos suformavo kamuolį, užmetė ant jo rankšluostį.
— Anapus kalnų nėra ta vieta, kur aš norėčiau dabar būti: visi tie keisti dalykėliai, nakties skraidūnai. Paklausk pats savęs, kas praeitą naktį bandė įsigauti kartu su parankiniais, a?
Laiptais paršlumpsėjo vaikis su pieno kibiru. Įėjo jis skubotai, išbalusiu veidu ir visas suklusęs. Nikolajus pasižiūrėjo į berniuką, tas pastatė kibirą ir pasiteiravo:
— Ar viskas, ponia Zofija?
— Nešdinkis! — pasakė kepėja. O kai durys užsidarė: — Kai tamsu, jie nebenori eiti nei į klėtį, nei į daržinę. Aš jų ir nekaltinu.
— Pilies kieme nėra jokių trolių. Jie nesirodo, kur tiek daug įmonių.
— Jei troliai ims ėst juos vieną po kito, tada jau nebebus jų tiek daug, tiesa? — kepėjos balsas prislopo iki šnabždesio. — Man pačiai nepatinka sandėliukas, ir tai — gryna tiesa. Karolis pasakė, kad visus skląsčius laikyčiau užšautus. Na, ir ką jis turėjo galvoje teip sakydamas? ir kas per degėsių kvapas ten buvo? norėčiau aš žinoti. Tai va, jis skuodžia anapus kalnų pas savo ir senosios ponios giminaičius, jei manęs klausi, o lordas Stanis siunčia su juo berniukus… kieno kvietimu? norėčiau sužinoti. Jo ledi tikrai to nenorėjo, lordas Stanis gi visai jos nesiklausė, — štai ką iš to kambario nugirdo tarnaitės.
Tą patį kalbėjo ir vyrai: tiek pilies kieme, tiek arklidėse arba klojime. Arklininkai pasakojo kitokius dalykus: kaip vėjams siaučiant nukrito virš arklidės durų sukrauti miežių pėdai, atsidarė durys, o praeitą naktį kažkas išgąsdino arklius, turbūt tas pats, kas įbaugino parankinius.
O gal tik vėjas juos visus įaudrino. Senasis užuodė dūmus, nugirdo paliktų kūdikių verksmą — gandai apie tai keliavo iš kaimų į viensėdžius, ir galėjai likti virtuvėje klausytis pasakojimų tol, kol visas pasaulis lauke pasidarys tamsus ir piktas.
Tačiau šiąnakt Nikolajui dar reikėjo vienam parkeliauti į bokštą, pasiekti savo kampą, ir, lipdamas aukštyn suktais bei siaurais bokšto laipteliais, kur jo nuo durų nešama šviesa ant sienos akmenų kūrė milžiniškus trūkčiojančius šešėlius, jis pagavo save begalvojantį apie viršutinių langų langines, beabejojantį, ar paliko jas užšautas nakčiai, o gal ne.
Kvaila mintis. Dar niekada atviras langas jo netrikdė. Nebuvo ko bijoti — nieko, kas kitą naktį, kai jie miegos tiesiog po žvaigždėmis, neturėtų geresnės progos jam pakenkti. Tačiau seni akmeniniai mūrai, panašūs į šitas sienas, matę ateinančius ir išeinančius valdovus bei tarnus, kažką slėpė, gal jie kūrė tuos šešėlius, keistus garsus, girgždesį arba vėjo atodūsius; lygiai taip pat lengvai galėjai tikėtis, kad ant laiptų sutiksi senąją ponią arba senąjį lordą Ladislavą — ne prieš gera galvoti apie tokius dalykus prieš išvykstant į trolių medžioklę bei žiniuonio ganiavą: senoji ponia jau dešimt metų gali sau saugi gulėti kape, bet jis turi atidaryti savo kambario duris ir išžiūrinėti šešėlius — suaugęs vyras, — tikra gėda! — kuriam nepatiko naktį surast atviras langines bei rankoje laikyti plevenančią liepsnelę.
Jis įėjo ir uždarė langines. Tą pačią akimirką užgeso žibintas, pokštelėjo užsitrenkdamos durys. Kambarys paskendo tamsoje, lyg pasmerkties ženklas per bokštą nulėkė aidas. Iš tiesų prisireikė drąsos vėl pasisukti ir ramiai užsklęsti langines, po to aklinoje tamsoje prisiminti kelią per savo kambarėlį, apčiuopom susiieškoti duris ir jas atverti.
Iš apačios atsklido labai nedaug šviesos, per mažai, kad apšviestų laiptus. Ant stalo jis susirado žibintą ir apgraibomis nulipo dar kartą jo uždegti — nebe pirmą kartą papūsdavo pietys, ir durys iškrėsdavo šį sumautą pokštą, nebe pirmiena keliauti laiptais užsidegt žibinto, bet dar niekad taip paniškai nesidaužė jo širdis, dieve, niekad nuo tada, kai jam buvo devyneri ir jis išdrįso žvilgtelt į daržinėje tūnojusį vaiduoklį, kurio bijojo kaimynų berniūkščiai.
Tas žinojo ką geresnio nei terliotis su juo ir plasnodamas, su baisiu šiaudų šlamesiu išlėkė.
Nikolajus uždegė žibintą, leidosi kopt laiptais, bet paskutiniame posūkyje jį persmelkė baimė, kad jo kambario langinės ir vėl bus atdaros arba kažkas tykos jo pasislėpęs šešėlyje, o gal už durų. Tokią tai kainą jis moka už tai, kad klausėsi pasakų, tiesiog kvaila apie jas galvoti. Zofija tikriausiai jau guli šiltai savo lovoje, pamiršusi visas savo išmones.
Tačiau jis neketino miegoti. Ne šiąnakt kažkodėl. Ir nors langinės užsklęstos, o žibintas skaisčiai plieskia, jis laukė ryto, kai jie, palikę akmeninius skliautus bei prisiminimus, galės būti po atviru dangumi.
„Troliai ir vilkai dar nėra patys blogiausi dalykai”, — netikėtai nei iš šio, nei iš to pagalvojo jis. Jis prisiminė tą kraštą, kur anapus kalnų, bent jau jo vaizdą, kurį matė anais trolio metais nuo aukštikalnių: žalią kraštą po keistai auksiniu dangumi ir jausmą, kurį tada patyrė, kad po ta žaluma, magiškai tankia, kaip tos šalies lapai, slypi paslaptis. Jis atkeliavo iš šiaurės, būdamas penkiolikos išsekė paskui karius per badą, karus ir raganų bei žiniuonių pinkles — bet ta vieta netgi prieš tiek daug metų kėlė šiurpulius. Tada jis neleido tam šiurpiam jausmui įsismelkti į protą, laikė tą prisiminimą nukišęs, kol barškančios langinės ir kalbos apie senąją ponią bakstelėjo tiesiai į jį.
Karolis? Karolis buvo mėgėjas, puodų raganius, orų žiniuonis. Pagalvok apie Karolį ir pamatysi kvietinius talismanus, puodynių puodynes su milteliais nuo dantų skausmo ar podagros. Karolis buvo saulėtos pievos ir namų židinys žiemą…
(Bet senosios ponios laikais Karolis nuolat ilgam išvykdavo, taip jau buvo. Įdomu kur? Ir kodėl? Slapti pasimatymai su saulėje įdegusia mylimąja? Karolis buvo vyras. O senoji ponia…)
Ponia ant laiptų, bauginanti žibinto šviesoje — ji nebuvo sena. Jos plaukai juodi. Nikolajus atsiminė juos juodus esant kaip tais metais, kai jis atvyko į Magijarą.
— Kas tu? — ji paklausė. — Kas tu, gražuolėli? Ir ką darai ant mano laiptų?
Vėjas barkštelėjo į langines. Pamiršk meilutę kepėją, jos pyragaičius bei pasakojimus. Pamiršk senąją ponią, laiptus ir seniai buvusią tamsą. Lordo Stanio medžiotojų vyresnysis troško padangės sau virš galvos ir lapų šlamesio: giria nepriminė to, ką įgijo akmenys, kai žmonės sukrovė juos vieną ant kito ir apsigyveno tarp jų, pastatė sienas ir įtaisė spynas, kad vieni nuo kitų viduje apsisaugotų.