Tam padarui reikėjo Elos — jis nuolat šitai tvirtino. Tamašas užčiuopė paruoštą strėlę ir įrėmė ją į templę. Bet anas grakščiai mostelėjo, atmesdamas tokį nepageidautiną susirėmimą.
— O ne, žmogau, to visai nereikia. Aš atėjau tiktai pasižiūrėti.
Natūralus klausimas — į ką? Tačiau Tamašas buvo pernelyg išdidus, kad paklaustų, o goblinas tyliai nusijuokė ir antrą kartą staigiai mostelėjo delnu.
— Ai, ai, ai, dygus išdidumas. Jis vedžioja mus už nosies, ar ne? Raganėle, patarčiau tą niekutį atiduoti man arba bent jau padėti jį šalin ir nebenaudoti.
— Tu nužudei mano ponią, — Ela, stovėdama šalia Tamašo, apkaltino padarą. — Tu ją nužudei.
— Aš? — goblinas pridėjo savo ranką prie tos vietos, kur turėtų būti širdis. — Aš jokiu būdu nenužudžiau jūsų ponios. Mudu visada puikiai sutardavome.
— Jūs čia šiandien tik atsitiktinai atsidūrėte, — pasišaipė Tamašas.
— Tik atsitiktinai? O, ne. Aš žinojau. Vos tik viena kvaila moterėlė išsiuntė šią mergiotę į Krukči Strazą, krankliai jau žinojo ir paskalas stogais nešiojo. Visa giria žinojo. O jūs ne?
Tamašas neatitraukė nuo goblino akių, tačiau pačiu savo akių krašteliu jis pamatė šaltą šviesos blyksnį, matė tokį nuožmų, priešišką goblino veidą.
— Palūkėk, — tarė jis, pakeldamas ranką. — Palūkėk, kvaila mergiote, padėk jį šalin.
— Ar tu ją nužudei? — Elos balsas pliaukštelėjo lyg botagas. — Nemeluok man, nedrįsk meluoti, ng’Saeiche!
— Ne, — trumpas atsakymas. Goblino šnervės išsiplėtė, žvynuoti šarvai ant krūtinės jam kvėpuojant vis blyksčiojo.
— Tajni Girioje aš esu kerėtoja. Ar nesu, Azdra’iki ng’Saeiche?
— Tu. Esi.
Tyla po to. Tamašas neišdrįso pasisukti žvilgtelt. Juto skruzdės žemyn ir aukštyn ropinėjančias jam per nugarą, per rankas, jautė, kaip daužosi širdis, pasiruošusi iššokti. Tas padaras puls; Tamašas pakėlė lanką, įvertino gūsingą vėją.
Tačiau goblinas gūžtelėjo vienu pečiu, pasisuko ir pašaipiai spragtelėjo pirštais.
— O taip, Tajni Girioje nauja ragana atsirado bei sudaužyto stiklo šukė. Ir ką jūs siūlote su ja daryti, meldžiu, pasakykit. Gal įsakysite man apsisukti? Ar jus tai linksmina?
Bjaurus jausmas. Tamašas įtempė lanką.
— Padėk jį šalin! — sušuko Azdra’ikis, jo balsas drebėjo, jis apsisuko aplink, laikydamas iškeltą ranką. — Padėk šitą šalin, kvailas daikte! Ar tu iš viso žinai, su kuo turi reikalų?
Goblinas turėjo omeny veidrodį. Padaras nežengė nė žingsnio artyn — iš tiesų per du atsitraukė ir, antrą kartą apsisukęs aplink, bedė ranka su tamsiais nagais.
— Ši nuolauža — ne žaisliukas tau, mergiote, pasilinksminti. Ji ne žmogaus vaikagaliams, neišmanėliams, rankose laikyti! Atiduok ją man! Atiduok man, kol dar savęs nesunaikinai!
— Palikit mus vienus!
— Žmogau, Tamašai… šį daiktą, kurį ji laiko, Tajni Girios raganos bijojo naudoti, o šitas silpnas kūdikėlis ketina su juo sau galią susikurti.
— Atrodo, kad jums tai nepatinka.
— Paklausyk manęs, kvailas padare! Po ežeru, karalienės menėje, stovi veidrodis. Jis aukštesnis ir už karalienę. Jame ji mato, kas vyksta ir kas galėtų vykti, ir ji formuoja tai, ką nori, ir klaidina tuos, kurie patikės. Si yra to veidrodžio šukė ir jo magija, viena atskala iš veidrodžio pakraščio, nukreipta prieš veidrodį ir prieš karalienę. Ši yra jėga, prieš kurią tavo jaunoji ponia siūlo stoti. Uodelis, žmogau, uodelis ketina pulti pragaro karalienę, o jos dešinėje — štai žiūrėk! — Tamašas, su savo lanku ir baisingu peiliu! Pasakyk man, ką pirmiausia darysi, jaunoji ragana?
Jis juokėsi iš jų — tas padaras išdidus lėtai traukė šalin, link sienos, tamson, link krūmų. Jis dingo.
— Nemanau, kad jis išėjo, — tarė Tamašas.
— Jis neišėjo, — atsakė Ela. Tamašas pasižiūrėjo į ją, pamatė pyktį ir baimę. Jos pirštai, dengią ugnį, švietė lyg žvakės vaškas.
— Bet jis nieko nedarys. Jis nedrįsta. Negali.
Tamašas atleido lanką, vienu pirštu pasigavo į delną strėlę.
— Jis nedrįsta eiti pro vartus. Man labiau patiktų, jei šiąnakt persikeltume tenai.
Ji su įniršiu papurtė galvą:
— Mes ten negrįšime. Ne šiąnakt. Ne.
— Tuomet kodėl pirma tenai ėjome? Ką mes čia darome?
Jos akys nuslydo šalin į tamsą, į niekur.
— Ar tai dėl veidrodžio? Ar jis gali tau ką nors pasakyti? O gal tu nenori kažko susitikti?
Jos kaktą išvagojo raukšlės, tarytum jis būtų pasakęs kažką keista.
— Veidrodis pavadino mane kerėtoju, — Tamašas ėjo prie esmės. — Ir jis suklydo. Ar veidrodis tau parodė gobliną?
— Ne, — pasakė ji ir nuėjo šalin, tyčia atsuko nugarą. — O kodėl turėtų? — atsklido iki jo; šaltų šalčiausiai, be jokio dėmesio jo abejonei.
Galbūt kokie nors kerai neleido jai jo išgirsti. Gal grynas pasipūtimas. Dabar jis buvo linkęs taip manyti, pagalvojo: „Tegul ji skradžiai”, — ir nuėjo pažiūrėti, ar arkliai sugrįžo sveiki ir gyvi.
Ela jį pavadino melagiu. Mergina su goblinų akivaizdžiai dėl šito sutarė.
Na, ką gi, žinoma, jis nebuvo pernelyg skrupulingas su tiesa, su raganomis ar goblinais. Arba su troliais. Jis nemanė esąs įsipareigojęs duotis, kad jam kas gerklę perrėžtų arba kad jo šalį užpultų ir jo gentainius goblinai išžudytų. Arba kad dėl niekų mirtų, nes kažkokia savim patenkinta mergiūkštė kaip višta buvo per daug pasipūtusi, kad paklausytų kieno nors patarimo.
Bent jau arkliams, jis matė, nieko nenutikę. Vėl pagalvojo, kad ryte pasiims Lvi ir išjos vakarų pusėn, tiesiog aklai į vakarus, kol pasieks kalnus, kuriems šios kalvos — tik priekalnė, jis galvojo ir apie tai, kad Karolis nepajėgė padaryti to, kas buvo teisinga arba protinga. Galbūt jo paties neryžtingumas buvo kerai, o gal tik gera karinė jo nuovoka ir išsiauklėjimas, kur sakoma, kad merginoms nesaugu vienoms klaidžioti po laukines vietoves, mergiotė gi, žinoma, neabejotinai būtų jį sulaikiusi kerais ar bet kokiais kitais šlykščiais triukais, nes ji nepasibalnotų arklių. Ji per daili, kad purvintųsi rankas, ir per trapi, kad pakeltų smeigtuką, tačiau ji pamiršta, kam dar jis naudingas — ji buvo pernelyg išmintinga, kad jai prisireiktų to, ką jis žino.
Tamašas patapšnojo Skorei per sprandą ir užsuko už jos, tik staiga akies krašteliu, numanydamas nemaloniausią, kažką pamatė. Jis užėjo už kumelės ir aplink ją prie Lvi, kad vogčia žvilgteltų sienos link neišduodamas, kad ką nors pamatė.
Goblinas buvo sugrįžęs, sėdėjo šešėlyje, paprasčiausiai žiūrėjo.
Po galais, pagalvojo ir atsuko jam nugarą, nebežinojo ką daryti, buvo išsekęs, jautėsi goblino apiplėštas: paliktas be apetito ir, labai tikėtina, šiąnakt be miego — iš to padaro ne daugiau naudos negu iš Elos. Krukči Straze Tamašas žinojo, kur link namai. Net trolis nebuvo toks blogiukas, kad leistų arba atimtų norą valgyti įprastu laiku…
Tačiau tvirtovės stogo prisiminimas tarp jo ir pasaulio išskleidė miglą, o Tamašas buvo per daug pavargęs, kad ilgai galvotų apie siaubingus dalykus. Jo galvoje jie persipynė ir tapo įprasti — toks neišvengiamas šio krašto būvis. Tamašas susirado sau vietą prie medžio kamieno, lankas gulėjo ant kelių, ir jo akys buvo užmerktos, jis atsisakė rūpintis tuo, ką galvoja ragana. Ji nemiegojo. Tegul pabudi, tegul ji nerimauja.