Tačiau jam nepavyko numigti, mat sugrįžo Ela ir, įsirausdama netoliese į ryšulius, sukėlė maišatį. Jis pabandė ją ignoruoti, bet tai, ką ji išvyniojo, kvepėjo prieskoniais ir dešra, juk neįmanoma ilsėtis, kai pro nosį dvelkia tokie kvapsniai. Tamašas pasiėmė lanką ir, užmetęs akį į šešėlyje vis dar tebesėdintį gobliną, pasitiekė sau sužiedėjusį sausainį bei dešros gabalėlį ir prisėdo.
— Ar Karolis buvo tavo tėvas? — tuoj pat paklausė ji.
— Ne.
Pasibaisėtinas klausimas. Su jo motina? Iš kur ji ištraukė? Per daug visko raganavimui ir aiškiaregystei.
— Kažkas jūsų namuose buvo kerėtojas.
— Karolis, tik Karolis. Bet jis — ne giminė.
— Arba ragana, — pasakė Ela.
— Ne.
Bet senelė stryktelėjo jam į galvą. Senelė, kurios kapas…
— Turėjo būt kas nors, — atkakliai tvirtino Ela. — Pusbrolis? Dėdė?
— Nebuvo tokio, — jis melavo. Dieve, jis vis labiau įpranta meluoti. Melas jį apsupo. Tamašas jautė ypatingą nerimą. Jei šią akimirką žvilgteltų sienos link, išvystų į jį spoksantį gobliną…
… veidrodinis atvaizdas; jis nukreipė akis žemyn į ranką ant kelio. Tamašas pakeitė savo kūno padėtį, įtarė, kad tas padaras visa povyza juokiasi, staiga išsigando, jog jautrios ano ausys galėjo išgirsti kiekvieną jų pasakytą žodį.
— Nesu kerėtojas, — pritildęs balsą iki girdimumo ribos, sušnabždėjo jis. — Meisteris Karolis mokė mane tik paprasčiausių dalykų. Turbūt išmokė per daug, gal tą ir matei…
Tačiau senelė buvo kilusi iš už kalnų, būtent nuo šių kalvų.
Senelė parodė jiems mažų gudrybių: kaip pajudinti lukštą, surasti monetą — oi, kokie patiklūs kažkada buvo du berniūkščiai, o senelė juokėsi jai būdingu rimtu juoku ir sakė, kad visada esama apgaulės, senelė taip vadino. Visada ieškok apgaulės, net tikroje magijoje.
Meldžiu, dieve, kad tai būtų apgaulė.
Tačiau vienintelė apgaulė, kurią jis galėjo čia pamatyti, buvo prie sienos, į jį spoksanti.
— Tu buvai Karolio mokinys? — Na, štai, dabar mergiotė norėjo kalbėtis, netikėtai iki pat kraštų prisipildė klausimų, dar blogiau, ji nusprendė, ką mananti, ir nebeįmanoma jos priversti tuo suabejoti.
— Jis išmokė mane pažinti raides. Ir kaip vadinti paukščius bei medžius. Tai viskas… Tas padaras mūsų klausosi, ar žinai?
— Nesvarbu. Ir be tavo sakymo jo padermė gali pasakyti, kas tu toks.
Tamašas sušnabždėjo:
— Aš antrasis Magijaros valdovo sūnus, o mano brolis yra jo įpėdinis, jei jis vis dar gyvas. Nesu kerėtojas, nė vienas iš mūsų šeimos toks nebuvo.
— Aš jutau, ką daro veidrodis. Jis tau atsako. Niekam to nedarytų, tik kerėtojui.
— Na, veidrodis kartais apsirinka, ar ne? Jis nematė kerėtojo — ar jis ten, ar ne ten.
Ela tuo nebuvo taip tikra. Tiek, kiek Tamašui pavyko tamsoje įžiūrėti jos veido išraišką, ji nebuvo visiškai įsitikinusi, ir jam dėl to palengvėjo.
Senelė nebuvo ragana. Senelė buvo senelė, ir tiek.
(Bet kaimiečiai iki šiol aplink jos kapą kabina talismanus: šiaudinius žmogučius ir arkliukus, kviečių pėdus, bevaikės poros prie jos kapo atneša šiaudinius vaikelius ir…
… degina juos. Jis niekada nesuprato tokių dalykų.)
— Vis tiek… — pasakė ji, suraukdama antakius. Pasiėmė savo apklotą, įsisupo į jį ir įsitaisė ant žemės, griozdiški Skorės balnakrepšiai atstojo pagalvę. Elos žodis buvo paskutinis, ji iš viso nepaliko jokių nurodymų, ką jam reiktų daryti dėl goblino.
Net jei jiedu būtų vieni atvykę, net jei visas aplink juos sūkuriuojąs chaosas nebūtų jo išsekinęs, buvo užtektinai nerimo, neleidžiančio nė bluosto sudėti. Įtarimas dėl senelės buvo paskutinis lašas, absoliučiai nepakeliama našta jo protui, ir jis, grįžęs į savo pasirinktą poilsiui vietą, prieš savo valią, kol mergaitė miegojo, ėmė vardinti sau prisiminimus: senelės draugystę su Karoliu, senelės pagamintą karštą gėrimą nuo persišaldymo bei vaistus — ištisą naktį nemiegančią senelę. Vėlai naktį galėjai jos lange matyti šviesą, ir dar vėliau, nei vaikas pajėgia nesumerkti akių. Bet ar tai — nepaneigiamas raganystės įrodymas?
Tamašas prisiminė jos mirties dieną: audrą ir žaibus, žmones ir arklius — kai jojo atgal iš laidotuvių, visus permerktus, apšviečiamus žaibo žybsnių, — lietų ir žvarbų šaltį. Jiedu su Bogdanu persišaldė, ir jų motina stipriai susiginčijo su jų tėvu, davė jiems karštos arbatos ir degtinės, įsupo juodu į apklotus; jų motina sakė…
„… Tai jos oras. Dieve, kada bus rytas? Kada bus rytas?” O jų tėvas: „Nurimk”. Tačiau degtinė suraizgė Tamašo mintis ir viskas apsitraukė migla. Jų motina dar kažką sakė, ką jų tėvas nutildė ir pasakė: „Niekada jos nepažinojau. Dievas žino, ji nebuvo man motina, bet ji mylėjo berniukus”.
Ir jis pagalvojo, tada snūduriuodamas ir dabar persekiojamas miego: „Senelė yra senelė, tai ir viskas. Senelė mėgo, kas su ja sutikdavo. Senelė išjodavo su kiekvienu, kas jodavo su ja: ji mėgo būti atvirame ore, ji sakė… jiedu su Karoliu dažnai…”
Tamašas nenorėjo apie tai galvoti. Jis krūptelėjo ir pakeitė padėtį, bet nepaliovė matęs senelės su Karoliu, trinančių vaistažoles, vieną ankstyvą rytmetį matė juos išjojančius pro vartus… senelė taip ilgai našlauja, kalbėjo žmonės, tačiau kažkaip jie pražiūrėjo neatsargius jų poelgius…
Kol senelis Ladislavas buvo gyvas, aišku, nebuvo jokių tokių įtarinėjimų. Dieve, tai netiesa, jo tėvas negalėjo būti Karolio pavainikis, žiniuonio gebėjimai pasireikštų, ar ne; jei senelė buvo ragana — Karolis tikrų tikriausiai kerėtojas? Jis visada šitaip manydavo, kai pragaištinga mintis bakstelėdavo jam į pašonę, bet nė vienas rimtai apie tai nemąstė, niekas net negalvojo, tik šiaip mintys…
… praslysdavo tiesiog pro šalį kaip vanduo aplink uolą. Kaip klausimai apie kerėtojus.
Viduje savy jis pajuto šaltį, apgavikišką ir tuščią, tarsi jis galėtų būti ne tas, kuo visada tikėjo esąs, tarsi Magijaros giminė būtų visai ne jo, o jo pusbroliai ir jo dėdės… Kas žino, kiek iš tikro jie giminės, kiekvienas iš jų? Jei Karolis iš tiesų yra jo senelis, o Ladislavas — jokia giminė, tada jo tėvas neturi jokios teisės į žemes ar savo namus. Jei iš tiesų Karolis — jo senelis… negi jo tėvas žinojo ir kiekvieną savo gyvenimo dieną pakentė Karolį?
Betgi tai — absurdas, akivaizdus absurdas. Nė vienas jo namuose nežiūrėjo į tai rimtai ir neplatino gandų…
… nebent, Saule valdove, senelė našlavo, ir Karolis su senele buvo labai atsargūs su savo naktiniais pasijodinėjimais; nė vienas nenorėjo ką nors pasakyti, nė vienas niekada neišdrįso pasakyti ką nors. Motina niekada nepakentė net nepadorumo šešėlio, visi tą žinojo, tikrai niekada, jokia nešlovė nepalietė namiškių — ir Tėvas neturėjo nė lašo magijos…
Kiekvienas net nežinodamas žinojo tiek daug dalykų, niekam neimant paskalų į širdį, niekam net nedingtelint, kad esama kokios nors asociacijos, kad ir kokios šiurpios, kuri kažkaip niekada, atrodė, niekam nerūpėjo.
Dieve, Tamašui nesinorėjo dabar apie tai galvoti. Jis matė galiausiai užmigusius arklius, pamiršusius, kad goblinas prie sienos, ir jeigu toks senas karys, kaip Lvi, išuostinėjo vietovę ir nusprendė pailsėti, pavargusiam kvaileliui galima atleisti jo kaltę. Tamašas pabandė nuvyti šalin nerimą, vis labiau ir labiau pyko, kad Ela pirma sutrikdė jo virškinimą, o po to nusprendė, kad jis bus sargyboje, kol ji miegos. Tikriausiai visa tai ji padarė tyčia, tad jis — neužmigs.