Bet jei ten ne jo broliai — jeigu ten ne jo broliai, kodėl Zadnis juos čia atvedė, kas Zadnį čia sulaikytų, juk šuo vargiai liaudavosi sekęs pėdomis, kad paėstų ar nusnūstų?
Goblinai buvo išvykę, be abejonės. Tvirtovėje, kalnuose, goblinai neslėpė, kad jų ten esama.
Juris pasislinko pirmyn, tada kieme, sau už nugaros, išgirdęs arklio kanopų kaukšėjimą, stabtelėjo, pamatė Graciją su Nikolajumi — tas tiesus balne, kairėje rankoje laikąs kalaviją; vienas dievas težino, kaip jis jį išsitraukė. Gracija pažadino tvirtovės aidą, lėtą kanopų bilsnojimą, Nikolajui įjojant; ogi Juris liko savo vietoje, drebėjo, galvojo, jei čia kas nors yra, jie pamatys Nikolajų, o jis negali manęs matyti. Saule Tėvuži, ką jis daro? Ar jis apie tai galvoja? Nikolajus pernelyg protingas, kad įjotų sukeldamas visą šį triukšmą…
Tada jis suprato, ką Nikolajus daro. Kvailas berniūkštis per ilgai užsibuvo viduje, tai Nikolajus sukėlė trenksmą ir atsidūrė tiesiog pilies kiemo viduryje tam, kad priverstų išsiduoti bet ką, kas čia besislapstytų, galbūt tam, kad sukeltų geroką sumaištį, kad kvailas vaikiščias, jei būtų bėdon patekęs, ištrūktų.
Pasigirdo kojų šliurpsėjimas — viduje. Juris žvilgtelėjo į duris, išgąstingai pažvelgė atgal į Nikolajų, žengtelėjo, kiek drįso, arčiau, bandė jį perspėti, tačiau tarp jų stūksojo sienos linkis — o tas, kad ir kas ten bebūtų viduje, žengė lauk.
Tą akimirką, kai Juris šastelėjo link Nikolajaus, kažkas ketino sau į nugarą gauti strėlę. Juris pakėlė lanką ir tuo pat judesiu įtempė, ramiai įkvėpė, taip, kaip ir turėtų įkvėpti tas, kuris tikisi, jog jo ranka bus tvirta, o akis taikli; Juris negalvojo apie žudymą — niekada apie tai negalvok, buvo sakęs Nikolajus, vien tik apie tikslą.
Kai pilkai apsisiautusi figūra išėjo pro duris, jis visiškai atitraukė ranką atgal, tik paskutinę akimirką prisiminė, kad goblinai — ne elniai: goblinai galėjo dėvėti šarvus, o nugara — nekokia vieta surast joje taikinį.
Nikolajus gi žiūrėjo j tą tvarinį, jis net nepakėlė savo kalavijo. Nikolajus pasakė: „Šunsnuki tu”, — ir nuslydo nuo Gracijos nugaros.
Tada anas tarė:
— Kur berniukai? — paklausė meisterio Karolio balsu…
Juris tvirtai laikė strėlę. Magiški padarai — vien iš apgaulės; jie galėjo panėšėti į tai, kuo nebuvo, tą jis buvo girdėjęs. Tačiau jis neiššovė, netgi kai meisteris Nikolajus parkrito, ir kalavijas žvangtelėjo į purvu padengtus grindinio akmenis.
Tariamasis meisteris Karolis nuskubėjo prie jo. Po gobtuvu Juris matė baltus plaukus ir susenusias meisterio Karolio rankas, net Karolio veidą su suraukta kakta. Bet jis nepatikėjo, kol nepamatė, kaip senasis stengiasi padėti Nikolajui, ir tada jis sužinojo, jog tai Karolis. Po to nuleido lanką ir priėjo padėti.
Meisteris Karolis apstulbęs apsidairė aplink.
— Kad tave kur! Ką, po velnių, čia darai?
— Goblinas jį pašovė. Manau, gali būti užnuodyta.
— Nebūtinai, — tarė Karolis ir vėl nukreipė savo dėmesį į Nikolajų, keikėsi apčiuopdamas Nikolajaus kaklą ir petį. Juris tylėjo, stovėjo taip pat rankose laikydamas lanką, kol meisteris Karolis atsegė Nikolajaus apykaklę ir patikrino širdį bei galvą.
— Po galais, goblinai tik menką nieką mums tepaliko, — pasakė meisteris Karolis — jam, Juris pamanė; jis susijaudinęs laukė įsakymų. — Nemanau, kad turi paklodžių arba kokį katiliuką.
— Taip, pone.
Juris nuėjo ir nuėmė tuos nuo Gracijos. Ir likusias vaistažoles. Krukčio rastąsias.
— Šitas trolis mums davė. Jis iš jų virė arbatą.
— Trolis, tiesa? — Karolio veidas persikreipė, pasidarė keistas, kai Karolis sugriebė Jurio atneštuosius daiktus. — Teprasmenga trolis skradžiai. Nikolajus — laimingasis, jei dar išgyvens šią dieną.
— Nesakykite taip!
— Laimingas jis, jei iki šiol dar gyvas.
Meisteris Karolis ėmė tampyti Nikolajaus sagtis, stengėsi nuimti šarvus, darė tai pernelyg šiurkščiai.
— Leiskite man, — tarė Juris ir suėmė virveles, prilaikiusias rankovę, tuo tarpu Karolis išsitraukė peilį ir nupjovė tvarsčius, kuriuos Nikolajus buvo aplink aprišęs.
— Prakeikimas, jie prikepę. Imk tą puodą, gauk vandens.
— Turiu balzamo.
— Ne, ne šitam atvejui, — pasakė. — Judinkis, kvaišeli. Mums reikia ugnies, ir dievai žino, ką ji prišauks, bet, po galais, nėra iš ko rinktis. Nestovėk išsižiojęs ir negaudyk burna musių! Judinkis!
— Taip, pone, — iškvėpė ir pasičiupo katiliuką. Vėl lojo Zadnis, viduje pakėlė aidą. — Kur vanduo, pone?
— Kiemo gale, — atšovė jam Karolis. — Kur kitur, manai, jam būti? Ir, vaiki…
Jis stabtelėjo ir pasisuko ant vienos kojos.
— Pone?
— Nutildyk tą prakeiktą šunį, gerai?
Goblinas stebėjo, kaip jie įkūrė ugnį, kaip pasitiekė pusryčius, kaip valgė, Tamašas piktai į jį dėbtelėdavo. Jam skėlė galvą, akys — lyg smėlio būtų pribertos, ir tik judėjimas neleido mintims vėl klaidžioti tais pačiais nemaloniais ir beprasmiais takais, kuriais visą naktį sekiojo.
— Ką su juo darysime? — paklausė jis.
Ela tik pečiais gūžtelėjo.
— Tegul būna.
— Ar mes čia pasiliksime?
Ela papurtė galvą.
Jis susitvardė ir pateikė kitą klausimą:
— Ar dabar išvykstame?
Na, ką gi, tuomet Ela nebekalbės. Jis nebekalbės. Tamašas pakilo ant, rodėsi, medinių kojų, supykęs nuklibinkščiavo prie arklių ir ėmėsi juos balnoti, norėdamas palikti šią vietą; Ela neprieštaravo.
Šalia jo, pamiškėje, išdygo goblinas, arklius sunervino, stebėjo jį, tarsi jis būtų ano tikslas.
— Norėjot ją pamatyti, — tempdamas Lvi balno pavaržą, pasakė jam Tamašas. — Ką gi, pamatėte. Ji nenori su jumis kalbėtis. Kodėl neišvykstate?
— Ji nėra protinga, — pasakė tas. — Nė išmintinga.
Tamašas palinko ant balno, pažvelgė per jį ten link, kur stovėjo goblinas: rankos sukryžiuotos, viena koja palenkta, atsišliejęs į medį.
— Neišmintinga, nes nesiklausys jūsų? — jam nepavyko pajuokauti. — Ko jūs norite? Kodėl viską griaunat? Ar tai tiesiog jūsų prigimtis?
— Tu mus painioji.
— Painioju? Ar painioju tai, ką mačiau pilies kieme? Arba ant Krukči Strazo stogo?
— Aš esu i’bu okhthis. Tai itra’hių darbas.
Jo ausims — goblinų vepalionės. Įniršęs dėbtelėjo per Lvi pasturgalį, uždėjo ant jo ranką. Bet tik kvailys atsisako žinių. Meisteris Karolis taip sakydavo. Tad Tamašas nugalėjo savo galvos skausmą bei savo pyktį ir šiurkščiai mestelėjo:
— Na, ir?
— Itra’hiai r ne mano padermės, žmogau.
— Neabejoju, mano broliui šitai buvo svarbu. Ir jos poniai, neabejoju, buvo ne tas pats. Jie neprisistatė. Nepasikeitė mandagybėmis.
— Jie ne iš sumaniųjų.
— O jūs — iš tokių.
— Ar tu arklys? Nemanau. Anie turi keturias kojas. Lengva nusakyti jūsų giminių skirtumus. Ir mūsuose lengva, jei turi kiek proto.
— Jūs sakot, kad esate kažkuo kitokie nei anie, kaip juos ten bepavadintumėte?
— Žmogau nuobodžiu liežuviu. Išties mes skirtingi, kaip tu kad skiriesi nuo savo gyvulių. Jie siunčiami, ir jie vykdo. Su jais nekalbama. Nieko su jais neturima bendro. Jie — šunys. Gi i’bu okhthys — aiškiai kultūringi.
— Dieve, — Tamašas atsuko padarui nugarą, pasisuko į Elą, besėdinčią ant upokšnio krašto, pasakė: — Mes pasiruošę.