Bet kai vėl pažvelgė goblino link — ten vien tik medžiai tebuvo, ir jokio judančio lapelio, rodančio, kur ano būta.
— Skerdikai, — jam iš paskos pasakė Tamašas tikėdamasis, kad tas išgirdo. — Žmogžudžiai. Paleidžiate savo šunis, kad už jus jūsų darbą padarytų, koks gi skirtumas? Koks gi, po šimts, skirtumas, pasakykit man?
— Ne, — tarė Ela, ji stovėjo už jo, nors Tamašas negirdėjo jos judant. Jo širdis pašoko.
— Ką „ne”? — Jis vis dar pyko — ant jos pyko, Azdra’ikiui dingus iš akiračio. — Neklausti, kas nutiko mano broliui? Neklausti, kur mes einame?
— Tenai, — ji kryptelėjo galva vartų pusėn, pro kuriuos praeitą naktį nenorėjo antrąkart eiti. Ji nešė ryšulius, kuriais jie naudojosi; praktiška mergiotė — jis buvo pritrenktas.
— Ačiū, — pasakė jis. Neypač maloniai. Pabandė dar kartą nežymiai linktelėdamas padėkoti po to, kai paėmė ryšulius. — Dėkoju.
— Čia nesaugi vieta, — tarė ji. — Už antrų vartų — miškas. Žmonės įeina ir nebeišeina. Manoji ponia sakė, kad nežino, ar tikrai yra kitas miško kraštas, o gal jo pamiškė ne visada ta pati, jei negali įžiūrėti takelio.
Trys mintys iš eilės. Nuostabu ir nepaprasta.
— O tu gali?
Ji nežymiai kilstelėjo smakrą, antakiai suraukti, pasakė:
— Žinoma. Tu ne?
Akimirką jis nesuprato arba nenorėjo suprasti: buvo nepaprastai pavargęs nuo jos nuotaikų ir įžeidinėjimų. Po to suprato, kad tai ir vėl tie kerėtojo reikalai, be to, kaltinimas melagyste.
— Ne, — atsakė jis ir tada (Tamašas nepajėgė pasipriešinti) pažvelgė į vartus norėdamas sužinoti, ar galės ką nors pamatyti. — Nieko ten nėra.
Jam berišant prie Skorės balno ryšulius, paduodant Elai ranką, ji dar labiau suraukė antakius.
Lipdamas į Lvi balną, Tamašas antrąkart žvilgtelėjo miško pusėn. Ir vis dar, tiek, kiek galėjo matyti nuo tos pakilumos, ten nieko nebuvo.
Ji paragino Skorę, jis pasekė ja galvodamas, kad dar kartą pasirinko, kad, nors ir kaip pavojinga būtų buvę bandyt iš čia grįžti, ateityje bus dar blogiau.
— Kur mes traukiame? — paklausė jis. — Ar tik mes dviese ruošiamės išeiti į priekį ir pabelsti į karalienės vartus bei pasakyt: „Kaip jums ne gėda?” Ką, dėl dievo, ketiname daryti?
— Išvyt ją, — atsakė Ela. — Išardyti jos kerus.
Mes abu bepročiai, pamanė jis. Galvojo, o kas, jei aš būčiau Karolio anūkas — ne Ladislavo? Kas, jei, po galais, Karolio nebėra ir jos ponios, ir mes likome visa, kuo kiti dar gali pasikliauti?
O kas, jei taip ir būtų? Mes nežinotume. Mes nesužinotume, kol neapsisuktume aplink ir negrįžtume, o tada jau būtų per vėlu, ar ne?
Jie prajojo po arka. Jojo vingiais per krūmus, aplink plytų bei akmenų krūsnis, pro sienas, kurios buvo kambariai, skliautuoti rūsiai, koridoriai. Čia dar nebuvo takų, tik pusiau apdegę grindinio akmenys, tarp kurių augo piktžolės ir krūmokšniai. Čia nebuvo magijos. Tamašas laukė, kada pamatys kažką atsitinkant.
— Kadaise čia gyveno mano ponios senelė, — tarė Ela atsakydama į nieką. O gal tai buvo ankstesnio jos atsakymo dalis. — Ji čia gimė.
— Kas tai per vieta?
— Hazelis.
— Hazelis!
Bet juk tai buvo stipri tvirtovė, vietovė su daugybe žmonių. Sugrįžo jo praeitos nakties sapnas, kai buvo plačiai atmerktomis akimis: žmonės ir žūtis, ir šviesos suskaldyti akmenys.
— Ar jie anapus kalnų žino apie Hazelį?
— Mano…
„Mano senelė man pasakojo apie jį”, — Tamašas buvo pradėjęs sakyti. Čia senelė turėjo giminių. Dieve. O kas, jei tai — tiesa? Ir visi tie žmonės praeitą naktį… jie mirę… mirę kaip senelė. Jo galvoje tie pasakojimai buvo vakar diena: miškai ir laukai, ir kaimai, kur gyveno žmonės ir kur visą gyvenimą triūsė.
— Tavo…? — Ela paragino jį, tačiau Tamašas nebuvo pasiruošęs jai pasakoti apie senelę arba tiek ja pasitikėti.
— Kas jam nutiko? — paklausė jis.
— Kas jam nutiko? Valdovė mirė. Žmonės mirė. Prieš daugel amžių. Prieš šimtus metų. Jei jie žino apie Hazelį, ar šito jie nežino?
Tamašas girdėjo ją, ir jos žodžiai grimzdo tiesiai į paširdžius, atmesdami sveiką protą. Visa, ką žinojo senelė, negalėjo būti taip seniai. Tai koks nors kitas Hazelis. Arba visa, ką senelė sakėsi mačiusi, buvo tik senelės sektos pasakos — vienas melas.
Galbūt jis — Karolio anūkas. Ir štai dabar jis visam laikui žino, kad apie šią vietovę senelė jam melavo. Per daug dalykų, kuriais jis niekad savo gyvenime neabejojo, dabar keitėsi. Ir tuo metu anapus tolimesnės arkos Tamašas pamatė mišką, kurį raganiūkštė pavadino pavojingu, vartus, kurie leido įžiūrėti tik žalią prieblandą ir šimtamečių medžių kamienus.
— Kas čia nutiko? Ar karas?
— Su goblinais. Kai sudužo veidrodis.
— Tas veidrodis.
— Šis veidrodis. Ponia laikė jį Tajni Tvirtovėje, o goblinai ją nužudė, ir Pavelą nužudė, bet negalėjo surasti veidrodžio ir manęs negalėjo rasti.
— Kas tas Pavelas?
— Tiesiog Pavelas. Jis atėjo iš Hazelio, kai tas žlugo. Ir niekada po to jis nebepasveiko, ponia sakė. Bet, matyt, jis kovėsi su goblinais, kai jie atėjo. Jis būtų kovęsis.
Tikra bėda, Elos balsas tik vos vos virpėjo. Bet jiems jojant pro arką, jis daugiau mąstė apie tai, ką ji pasakė, ir apie tai, kaip pagauti ją meluojant; arklių kanopos bilsnojo miško prieigose, o po to švelniai šiugždėjo per nukritusius lapus. Virš jų dūsavo vėjas, ryto saulė dėmėmis margino žemę. Vietovė neatrodė tokia baisinga, kad neleistų nei kairėn, nei dešinėn ar tiesiog pirmyn. Arkliai buvo neabejotinai ramūs, Skorė, jiems praeinant pro krūmą, kuo nepagarbiausiai prisiplėšė žabtus lapų ir, jiems betursenant, sušlamštė.
Juris svarstė, ar nepasiginčijus su Ela. Ir apsisprendė.
— Sakei, kad Hazelis žlugo prieš šimtą metų.
— Šimtus.
— Tai kaip tas tavo ponios tarnas galėjo būti iš Hazelio? Negali taip būti.
Ji suraukė kaktą ir atrodė, kad akimirką dėl to susimąstė.
— Aš nežinau. Ji taip sakė.
— Prieš kelis šimtus metų?
— Raganos — jos gali būti labai senos. Mano galva, ji buvo sena.
— Kiek tau metų?
— Tikrai nežinau… Manau, manau, gal penkiolika.
Dieve, ji vargiai vyresnė už Jurį. Dėl dievo meilės, už Jurį. Ir visa tai gula ant jos?
— Iš kur tu?
— Iš Albazo. Manau, kad iš Albazo. Ponia pasiėmė mane, kai buvau labai mažutė. Kūdikiu būdama maniau, kad ji mano mama. Bet ne.
Po tylos tai buvo tikra srauja, ir tokioje gūdžioje tyloje, kur vieninteliai garsai — lapų šnabždesys ir arklių judėjimas. Jis galvojo, kaip liūdna, kad ji painioja tokius esminius dalykus, kaip šie, ir net nėra įsitikinusi, kur gimė. Kad ir visa ta jame jos sukelta sumaištis, Tamašas bent jau žinojo, kas jo tėvai ir kur jo namai.
— O gal ir buvau jos dukra, — tarė ji šiek tiek pajojus, kalbėjo per lapų kuždesį po arklių kojomis. — Nesvarbu… Kas tavo motina, jei ji ne ragana? Ir kiek tau metų?
— Septyniolika. Ir mano motina — ne ragana. Raganų ji nemėgtų.
— Kodėl?
— Paprasčiausiai nemėgtų. Mama linkusi į patvarius dalykus. Ji nenorėtų galvoti apie goblinus. Ji… — … Ji niekada nemėgo senelės pasakojimų, pagalvojo sau. Ji bijojo senelės.
Senelė nebuvo tokia kaip kiti, ar ne? Nė vienas nesakė jai „ne”.