— Žinoma, bet tai Ilena, apie kurią sekamos pasakos. Žmonės nežino, kad ji — Ilena, tačiau užtikrinu tave, tai ji. Visa — tik geriausia. O būdama princesė ir ragana…
— Ar visos jos buvo raganos? — Nikolajui atrodė, kad praleidžiami esminiai dalykai. Karolis nebuvo dainius. — O gal ji buvo tik Ilena?
— O, dauguma jų buvo raganos. Visos karalienės kitapus kalnų daugiau ar mažiau mokėjo burtų meną. Šiaip ar taip, vieną dieną karalienė suprato, kokia iš tikrųjų tuščiagarbė ir nedėkinga yra princesė Ilena, ji labai dėl to nerimavo.
— Per vėlai, — įterpė Nikolajus. — Mažai reikėjo rykštę paimti.
— Per vėlu su žabu. Tapusi karaliene, Ilena būtų sugriovusi šalį, ir karalienė Mirela, tą žinodama… ėmė ieškoti kokio nors magiško sprendimo: tokia jau tingių raganų silpnoji vieta. Ji nuėjo pas goblinus.
— Taip paprastai. Priėjo prie paradinių durų ir pasibeldė?
— O, būdama ragana, Mirela naktį pabarbeno į kelias tamsias duris, į kelias, kurių išmintingesnė ragana nebūtų lietusi. Atmink, ji nebuvo ypač išmintinga ragana. Ji išauklėjo Ileną. Tačiau ji buvo bebaimė ir geraširdė. Ir goblinų karalienė už pažadą, kad vieną kartą metuose jie galės pasiekti žmonių pasaulį, davė karalienei Mirelai vaistų, užtikrinančių jai jaunystę ir grožį. Įprastas sandėris. Tad karalienė Mirela grįžo namo jauna ir graži bei visai dar stipri, kad valdytų mažiausiai dar keliasdešimt metų. Ilena tiesiog pašėlo.
— Žinia, Ilena paleido prieš ją burtus.
— Ne, ne iš karto. Jos motiną supo labai galingi kerai, ir jeigu imi kovoti prieš ką nors tokio stiprumo, tiksliai nežinodamas, kas tai per burtai, gali pats sau pakenkti. Taigi Ilena išlaukė visus metus iki pat tos nakties, kai goblinai atėjo į kraštą, ir ji kreipėsi į jų karalienę, norėdama paklausti jos, kaip jai užimti sostą. Kas čia tokio — nedidelė klasta prieš savo motiną? Ir žmogžudystė — kas čia tokio? Kadangi Mirela paprašė jaunystės ir grožio, bet ne apžavėto gyvenimo. Ilena gi už tą patarimą goblinų karalienei pažadėjo vienerius metus, kai ji pati valdys — ištisus metus leisti pasiekti žmonių žemes. Ir ta sutartis vėl įleido goblinus į žmonių pasaulį.
— Vėl?
— O, jie nuo ten tik pradėjo. Štai kaip karalienė Mirela pirmą kartą surado būdą, kaip juos pasišaukti. Ant senų akmenų jie paliko savo ženklus, magijoje paliko savo burtus — keliauji pro juos tarsi pro senuosius riboženklius. Žinoma, goblinai turėjo savų sumetimų dėl tokių, kai jais buvo atsikratyta, šiame pasaulyje paliktų ženklų, bet tai jau kita istorija. Šiaip ar taip, Mirela žuvo įtartiniausiomis aplinkybėmis, Ilena tapo karaliene ir į pasaulį su vėliavomis ir ceremonijomis atsidangino goblinai. Jie elgėsi kuo pavyzdingiausiai. Jokių suktybių. Buvo mandagūs, meilikavo karalienei ir vis aikčiojo aplink naująją princesę…
— Ilena turėjo vyrą.
— Mažų mažiausiai dukrą. Ją pavadino Itrese. Ji buvo tikra gražuolė, net būdama kūdikiu. Tačiau Ilena niekada neplanavo turėti įpėdinės, tačiau niekaip nepavyko sutrukdyti jai gimti, jei supranti, ką noriu pasakyti. Niekas neveikė. Ji įtarė goblinų klastą ir susipyko su goblinų karaliene, pykosi iki pat tos dienos, kai metai baigėsi ir goblinai ruošėsi išvykti. Jie pareiškė apgailestaują, kad netenka tokios didelės malonės ir ištaigos, o goblinų karalienė pridūrė Ilenai, kad norėtų pratęsti sutartį.
— Kvailė.
— Ilena? Žinoma. Ilena jautė tame kūdikyje magijos galią. Galingą magišką jėgą. Nujautė goblinų rankų darbą, juk kūdikis, Itresė, išgyveno per labai ryžtingas pastangas. Taigi Ilena norėjo burtų — stipresnių už kūdikio ryžtą gyventi. Ir goblinų karalienė pasakė, kad esama ežero, ypatingai gražaus ežero, kurio garbinti jie atvyko…
— Ar goblinai ką nors garbina?
— Tų goblinų yra visokiausių. Kai kurie, matyt, taip, garbina. Šitas ežeras puikiai atspindi. Jis gana seklus, labai ramus, ir tai — jėgos vieta šiame pasaulyje, kurio norėjo goblinai. Taigi goblinų karalienė prisiekė, kad Ilena galės gyventi tol, kol jie valdys tą mažą ežerėlį. Pasakymas buvo gana apgaulingas, kad Ilena patikėtų. Ir ji susitarė dėl vietovės.
— Protinga moteris.
— Ai, su velniu susidėsi, balon atsisėsi.
— Dėl jaunystės ir grožio?
— Būtent. Bet… žinoma, goblinai buvo mielai pasiruošę suteikti Ilenai burtus, atitolinančius senatvę, žinia, savais stebuklais. Tad Ilena pakliuvo į savo pačios sandėrio spąstus. Bet… bet… — Karolis išspjovė kitą žabelio trupinį. — Ilena nebenorėjo turėti nieko bendra su goblinais ir ėmė stiprinti save… ką gi, sakykim, jos valdžia vis silpo. Ji, žinoma, žinojo esanti išduota. Tada pas ją atėjo kažkoks goblinas ir pasiūlė jai paslaptį — vieną paslaptį, pasakė jis, už kurią jis paprašė išpildyti tris norus.
— Juokauji?
— Trys — galingas skaičius. Ir jis išnaudojo du norus, bet trečiojo — tiek, kiek žinau, dar ne. Tačiau nežinia kokiais sumetimais jis pasakė jai, kokiu būdu goblinų karalienės galia slypi veidrodyje, stebuklingo lygumo ir tikslumo kūrinyje, ir tai, kad jei Ilena nori galios, prilygstančios goblinų karalienės kerams, ji turi sunaikinti tą veidrodį. Taigi Ilena iš pasidabruoto stiklo pasidirbdino veidrodį — kuo lygiausią ir geriausią, kokį tik pajėgė įsitaisyti, sudėjo į jo gaminimą visus burtus, kokius žinojo. Žinia, visa tai buvo pranešta į ežero apylinkes. Tad vieną snieguotą viduržiemio vakarą, kai visi jau turėjo miegoti, ir tiesiog taip nutiko likus vienai nakčiai, iki Ilena būtų beveik pasiruošusi stoti į kovą, goblinų karalienė pasiuntė savo kariuomenę ir nukreipė savo burtus prieš Ilenos veidrodį. Kai viskas buvo atlikta, iš Ilenos maža kas beliko — tik šmėkla, iš Hazelio — vien pastatų griaučiai, o iš Ilenos veidrodžio — sidabro milteliai. Taip žmonės kalba.
— O goblinų karalienės veidrodis?
— Perskilo pusiau, maža šukė iškrito. Tokią kainą ji sumokėjo už pergalę prieš Ileną. Tačiau tas pats goblinas — jis taip tvirtino — būtent tas, kur lygosi su Ilena, pavogė tą dalelę ir nunešė tiesiog pas — tu atspėjai — pas Ilenos įpėdinę Itresę, kuri užaugo piktų pikčiausia moterimi. Tačiau Itresė ne mažiau už savo motiną nepasitikėjo goblinų karaliene. Ji pasirūpino sava įpėdine — be jokios goblinų karalienės pagalbos, — ragana, vardu Ilysė. O Ilysė po ilgo ilgo gyvenimo perdavė savo galią Izabelei…
— Tavo seseriai.
— Mano seseriai.
— Bet ta nuolauža — goblino pinklės. Nuo pat pradžios. Ar ne?
— Atsižvelgiant į istoriją. Gal vagis goblinas meluoja, o gal ne? Ir kodėl jis pirma pamokė Ileną, kodėl tie trys norai ir nesėkminga Ilenai baigtis? Tikrai, yra ko paklausti…
— Po to… — Nikolajui kilo tam tikri besiprašą lauk klausimai, jie neatrodė visiškai kvaili, atsižvelgiant į istoriją.
— Po to…? — paklausė Karolis.
— Kada tu ateini į šią istoriją?
— Aš? Niekada. Arba tik pačioje pabaigoje. Mes su Izabele nesame kilę iš Itresės. Nei iš jos mokinių. Užula — taip.
Nikolajaus širdis smarkiai dunkstelėjo.
— Senoji ponia?
— Būtent.
Nikolajus iškvėpė ir vėl įkvėpė begalvodamas. Dieve mano. Kas dar yra ne tai, kuo tikėjome?
— Tu ir tavo sesuo? Kada jūs įsivėlėte į visa šitai?
— Mudu — Užulos mokiniai.
Mokiniai, dėl dievo meilės.
— O kas atvedė ponią į Magijarą? Ir nesakyk man „ji dievino Ladislavą”. Aš buvau tose laidotuvėse.
Karolis bjauriai nusijuokė.