— Kaip tu manai, ar sugebėsi dar šiandien išvesti šią daugybę? — kaip tik tada tėvas paklausė Bogdano.
Bogdanas nusijuokė ir atsisveikino, praeidamas patapšnojo Tamašui per ranką bei sutaršė Jurio plaukus.
— Būk geras, mažasis broliuk, — tarstelėjo.
Tamašas priėjo ir pabučiavo savo motiną.
— Būk atsargus, — pasakė ji jam, pataisė jo apsiausto sagę, pridūrė, koks jis esąs dailus, bet ji pasakė daug daugiau nei praeitą vakarą: apie raganas ir trolius, kaip būtina žiūrėti, ką valgys ar gers, ir kad niekad niekad netikėtų tuo, kas atrodys pernelyg gera, kad būtų tiesa.
— Mes sugrįšime iki vidurvasario, — pasakė jai, matydamas spindinčias jos ašaras — vidurvasaris buvo tas laikas, dėl kurio meisteris Nikolajus jiems visiems garantavo, — pabučiavo ją antrą kartą, jausdamasis kaltas dėl jos ašarų, tada energingai apkabino tėvą, kuris jam patapšnojo per petį tardamas:
— Tamašai, prilaikyk savo brolį ant pasaito.
— Prilaikysiu, — pažadėjo jis ir krūptelėjo: tėvas dar niekada taip nekalbėjo, niekada per visą jų gyvenimą neužsiminė, jog abejoja Bogdano vadovavimu, tačiau Tamašas nebuvo tikras, ar tai tik ne juokas, nors tėvas ir nesijuokė. O gal šįryt jie susipyko? Vis tik Bogdanas išeidamas juokėsi.
Tėvas antrą kartą jį apkabino, dar tvirčiau, patapšnojo ranka per nugarą ir stumtelėjo paskui Bogdaną, tarytum tai būtų paskutinis jo sprendimas dėl savo sūnų, kuriuos išsiunčia į pasaulį, tačiau, Saule valdove, Tamašas neįsivaizdavo, kaip jis galėtų sulaikyti beatodairišką Bogdano veržimąsi į kliūtis, vargu ar meisteris Karolis tai pajėgtų. Tamašas buvo vidurinėlis sūnus, Bogdanas vadovavo, o jų tėvas prašo jo saugoti Bogdaną nuo bėdų?
Tamašui belipant žemyn, arklių kaukšėjimas išsiveržė už pilies kiemo sienų, nustelbdamas šūksnius ir pokalbius; jis prasilenkė su meisteriu Karoliu, kuris, apsiginklavęs kaip likusieji, lipo pas jo tėvą. Malūno kieme Tamašas pastebėjo savo arklį, arklininkai, kaip ir buvo žadėję, jį išvedė bei iš tiesų pririšo jam priklausiusius ryšulius. Tapus Tamašas žvelgė su palengvėjimu, susidorojęs su atsisveikinimais bei tėvų ašaromis. Dabar vienintelis rūpestis — neapsijuokti tarp vyresniųjų vyrų, ir štai nežinia iš kur prilėkė putni mergiotė, įbruko jam į rankas sunkų ryšelį ir pabėgo.
Jis stabtelėjo sumišęs, ir prie jo alkūnės atsirado Juris o gaudydamas kvapą paklausė, ar galės naudotis jo medžiokliniu lanku, kol jis bus išvykęs: jo pačio lankas buvo per silpnas, o Juriui reikėjo stipresnės templės nei senoji Bogdano atgyvena…
— Taip, — išsiblaškęs tarstelėjo Tamašas. Mergaitės įduotas ryšulėlis nuostabiai kvepėjo pyragu bei prieskoniais, ir jam parūpo, kas ji tokia arba ką jis padarė, kad užsitarnautų jos dėmesį. Kitos merginos pyragus bei vainikus duodavo dovanų savo brangiesiems, betgi jis, gerai žinoma, vengė merginų — kaip tik dėl šito jį visi pašiepdavo. Ji norėjo, kad šitą ryšelį perduočiau Bogdanui — tai labiausiai tikėtinas paaiškinimas.
— Tamašai, ar galiu?!
Kaip tik laiku Tamašas prisiminė savo pažadą daugiau nebetaršyti Juriui plaukų. Juris stovėjo stebeilydamas į jį ir karštai žadėjo:
— Aš pasirūpinsiu juo, — omeny jis turėjo lanką, kuris šiaip tik rinktų per vasarą dulkes, o tai nėra gerai nei lankui, nei kam nors kitam.
— Imk ir naudokis kuo tik nori, — pasakė Tamašas. — Viskuo, kas tik tau iš mano daiktų patinka, — niekas po trolių medžioklės nebežaidžia su aitvarais ir sukučiais. Drabužius jis išaugs. Dar keletas dalykėlių… bet kam aptarinėti širdžiai mielus niekučius? Juris dar turėjo pasidžiaugti praeinančia savo vaikyste: tyrinėjimų metais, žvejyba ir medžiokle atokiuose ūkiuose, stebuklingais pusdieniais toli nuo namų ir pietų stalo.
Ėmė dužti moliniai indai. Michalo arklys, blaškydamasis tarp arklininkų, kad išvengtų mergiočių gagenimo, atbulas įsirėžė į krepšių krūvą, tada vėl metėsi per sutreškintus obuolius į klykiančias mergiščias. Per kiemą praūžė chaosas. Michalas ir visi arklininkai keikėsi maldydami arklius.
— Gerai, gerai jau! — šaukė medžiotojų vyresnysis. — Prie arklių! Saule valdove, traukitės atgal! Ar galima nuraminti bruzdesį ir traukt į kelią? Meisteri Karoli? Milorde Tamašai? Ar galime lipti ant arklių?
Tamašo veidas nukaito. Jis žvilgtelėjo atgal, Karolis vis dar su jų tėvu ir primygtinai reikalauja, jis staiga suprato, dar kartą išklausyti visus smulkius pamokymus, kuriuos jau vakar vakare jiedu su tėvu buvo aptarę: Tamašas pažinojo Karolį ir iš vietos galėjo suvokti esmę. Taigi jis vėl užlėkė laiptais ir trūktelėjo meisterį Karolį už rankovės sakydamas:
— Meisteri Karoli, mes tučtuojau išvykstame, — ir nusitempė senąjį žemyn į kiemą.
— Orų stiklas! — šaukė per petį Karolis, kol arklininkai laiptų apačioje kėlė jo ginkluotąją sunkenybę į balną. — Nepamirškit orų stiklo! Aš parodžiau Juriui, kaip juo naudotis…
Jų tėvas šūktelėjo jam atgalios:
— Jokit jokit, kitaip sugrįšite tik derliaus nuimti. Žiūrėkit, meisteri Karoli, klausykitės patarimų.
— … Turit palaikyti vandens lygį! — rėkė Karolis, kol Tamašas, dar prieš užsėsdamas ant arklio, į balnakrepšį kimšo kaspinu perrištą dovaną.
— Būk atsargus! — susirūpinusiu veidu palinkėjo jam Juris.
— Nepamirškit savo smegeninių pajudinti, — per visą kiemą sustūgo jų tėvas. Bogdanas, sėdįs ant arklio, jau besisukdamas šalin, nusikvatojo bei mostelėjo ranka.
— Sudiev! — šūktelėjo Juris, ir Tamašas, viena koja įsispyręs į balnakilpę, pajuto nenumaldomą norą pasigręžus žvilgtelt į savo tėvus bei namus, tarsi tam, kad viską įsimintų, visas šios vietovės detales, jis teturėtų tik šią paskutinę akimirką…
Tačiau Bogdanas su Karoliu ir Nikolajumi jau jojo vartų link, nepalikdami nė akimirkos ilgesingam žvilgsniui; Tamašas pataikė balnan, ir jo arklys prisijungė prie laukan pabyrančių žmonių, pasivijo Bogdaną bei jo arklį, paskui kurį dažniausiai sekdavo. Pasagos sudundėjo tiltu, dusliai nutrinksėjo per kietą kelio paviršių, tiek balsai, tiek pritarimo šūksniai nutilo. Kai trečiąkart Tamašas pasižiūrėjo atgal, namai buvo nupilkę, matėsi grėsmingos sienos bei paskutinis blankus šventiškai pasipuošusių palydinčiųjų vaizdas tarp vartų, bet Jurio — nė ženklo, matyt, labai širsta. Diena atrodė grėsminga, pilna pavasariškų ženklų, tačiau nebuvo nieko, ką būtų galima apsupti mintimis, kaip kad meisteris Karolis pasakytų. Tarsi…
Tarsi jis būtų buvęs ant savo paties amžinos nebūties slenksčio, o gal ant ribos į suaugusiųjų pasaulį. Buvo taip, lyg ši kelionė, kurioje gali pasitaikyti plėšikų arba trolių, pareikalautų visos vienerių jo metų dalies, o jis jau viską iššvaistęs.
Tamašas klausė savęs, kodėl būtent dabar. Juris paprasčiausiai viską išmėtys: jis tik keturiolikmetis, vis dar lengvabūdis, ar gali jis žinoti, koks brangus sulaužytas žaislinis arkliukas arba paukščio lizdas? Atminimo dovanėles jis sumes į sąvartyną, o spalvotoje dėžutėje laikys žvejybos svarelius.
Bet dabar juos jau supo laukai. Arkliai, nušuoliavę, kiek leido pirmas kvėpavimas, aprimo ir bėgo vienoda risčia, tuo metu kiekvienas pasirinko sau bendražygių būrelį. Netrukus pilies nebeliko nei ženklo, nei užuominos, tik sodai abipus kelio ir tiesiog priešais padrikai pasklidę tamsūs laukiniai miškai. Diena nurimo, vienodai ramiai girgždėjo oda, skimbčiojo pakinktai bei ginklai — tarsi gyvenimas slinktų šitaip dienų dienas, ir turbūt dažniau šitaip nei susiduriant su plėšikais.
Ir keliavo jis ne su nepažįstamaisiais, dauguma jų buvo Bogdano draugai, o keletas — jo tėvo vyrai. Gali būti, kad Bogdanas imsis vadovavimo, jei tik kas pasirodytų, tačiau, jeigu kur pasipainiotų trolis, vadovaus meisteris Nikolajus, jau nekalbant apie meisterį Karolį, kuris sugebėtų užtikrinti Nikolajui bet kokį pranašumą.