Virš kitos sienos jis pamatė medžius ir žvelgė į juos tarsi į pabaigą, į ribą, kur šmėklos, susaistytos su šia vieta, turi sustoti. Jis dar labiau džiaugėsi, kai jie praėjo pro kitus vartus ir lapų nuklotą grindinį pakeitė žemė.
— Laikykimės drauge, — kai jie įžengė į miško prietemą, jam iš užnugario tarė Karolis. — Nikolajau, pasilik su mumis. Čia ne vieta klydinėti. Patikėk manimi, meisteri medžiotojau.
Nikolajus rūsčiai dėbtelėjo ir prisiderino prie jų žingsnio.
— Nieko, po šimts, negaliu girdėti per tą tavo kaukšėjimą, meisteri kerėtojau. Dvasios yra viena… o jei tai goblinai…
— Ne šitoje girioje.
— Ne šitoje girioje, — aidu pakartojo Nikolajus. Juris irgi norėjo, kad meisteris Karolis pasakytų daugiau negu tik šitiek. — Ne šitoje girioje, — pakartojo Nikolajus, o jie vis ėjo, ir krūmai darėsi vis tankesni. Bei tamsesni nuo šešėlių. — Ne šitoje girioje, ar ne? Tai kas tada šitoje girioje, meldžiu pasakyti.
— Tai ne visada ta pati giria, meisteri medžiotojau… ir aš nežinau. Ji nebe ta nuo tada, kai sudužo veidrodis. Anot Ilysės — ir tai viskas, ką aš žinau, — čia gyvena raganos, jos užkerėjo šią vietą, kad ji jas apgintų, ir ji jas saugo. Galbūt kai kam visai nesvarbu, į kokią girią tu įžengsi, bet kai kas iš mūsų… kai kas iš mūsų, kai kas iš jų vis dar ja domisi. Čionai atgabenau Izabelę.
Toli priešakyje ėjo ponia. Ponia su juodais drabužiais. Staiga Juris ją pamatė. Ir dar buvo neaiški vyro figūra, laikanti jos ranką.
— Dėkui dievui, — atsiliepė Karolis. — Dėkui dievui, ji mus veda, ir Pavelas sveikas. Nepameskit jos iš akių.
Ji atrodė visai reali. Jiems beeinant Juris sumirksėjo akimis, dar kartą sumirksėjo, tačiau ponia vis dar buvo ten, nors dėl vyro kartais negalėjai būti tikras.
Jie priėjo saulės apšviestą vietą, ir jie abu pranyko, po to kitapus jos ir vėl atsirado. Juris norėjo papasakoti apie tai namie berniukams, jei tik jie patikėtų. Jis pamiršo bijoti: buvo toks sužavėtas šituo ėjimu.
Staiga Juris pamatė kitas figūras, stovinčias jiems ant tako, ir jis pažvelgė atgal į meisterį Karolį dvejodamas, gal jiems reiktų sustoti, bet meisteris Karolis, nekeisdamas veido išraiškos, jojo toliau, ir Nikolajus žingsniavo kitoje pusėje. Juris patapšnojo Zadniu i per galvą, kai tas arčiau prie jo prisispaudė, ir toliau žengė į tuos, dėl kurių jis neabejojo, kad tai kitos dvasios: moterys, ponios, karalienės — tokios jos atrodė. Ir jis giliai kvėpavo, stengdamasis būti ramus ir nesielgti kaip kvailelis per rimtą, tuo buvo tikras, susitikimą.
— Po šimts, — jis išgirdo Nikolajaus burbėjimą. — Ar jie tikri?
— Tikri kaip mirtis, — atsakė Karolis.
— Troliai, — pasakė Nikolajus, ir jie buvo ten, už baltos kaip pienas dienos šviesos tvyksnio, jų buvo mažiausiai du, ne…
— Trys. Jie trise.
Ponia juodu rūbu vis ėjo, taip pat ir jos kelionės draugas — lėtai lėtai, ištirpdami šviesoje ir vėl neryškiai atsirasdami kitapus, tuo metu troliai (mažiausiai trys) sėdėjo lyg statulos, lyg heraldiniai žvėrys prieš tris karalienes.
Tada juodai apsirengusi ponia ir jos bendrakeleivis susitiko su jomis; jiems ateinant, tos pasisuko ir žvelgė į ją su blyškiu pilku vyru jai iš paskos. Labai iškilmingai karalienės palaukė, kol jiedu išėjo į dienos šviesą, laukė kartu su troliais — vienas jų turėjo būti Krukčis, Juris tuo neabejojo, tačiau jis nedrįso nieko šūktelti: buvo per tylu, pernelyg pavojinga.
— Karoli, — tarė viena karalienė.
Ir ponia su juodu apdaru:
— Vėlu, Karoli, vėlu, po galais. Ar negirdėjai manęs?
— Atėjau kiek galėdamas greičiau, — nuo Gracijos atsiliepė Karolis. Zadnis suinkštė, norėjo, kad jį kas nors nuramintų. Juris pritūpė ir užčiaupė jam snukį bijodamas, kad šuo nepradėtų loti — dabar nelaikas skalyti, tikrų tikriausiai nelaikas.
— Noriu pamatyti jų galvas! — pasakė ponia. — Noriu, Karoli, kad jie užmokėtų.
— Tai aukščiausios valdžios reikalas, — tarė kita. — Karoli, ar aš pažįstu šį berniuką?
— Tai Juris, — atsakė Karolis, ir Juris, jausdamasis pernelyg krentąs į akis, atsistojo bei pagarbiai nusilenkė.
— Ir Nikolajus, — tarė ta pati ponia. — Ištikimasis Nikolajus.
Papūtė vėjas, graibstydamas lapus ir stipriai ošdamas jis ėmė veržtis pro medžius.
Troliai pašoko ir išsilakstė, o Gracija pasitraukė atbula ir atsisuko į geliantį vėją, Zadnis viauktelėjo ir metėsi į krūmokšnius, Juris griebtelėjo jam iš paskos, nepataikė, antrąkart griebtelėjo bijodamas, kad Zadnis amžiams dings tankmėje.
— Juri! — iš paskos jis išgirdo Nikolajaus šūksmą. — Karoli, po šimts!
Jis siaubingai siektelėjo šuniui iš paskos, išsitiesė visu ilgiu lapuose ir vėl sugrobė, žvilgtelėdamas sau per petį.
Tačiau ten nebebuvo jokio ponių ženklo. Nei Nikolajaus ar Karolio, nei vieno trolio — jokio ženklo. Buvo tiesiog miškas, tiesiog daug medžių, tik lapų prikritusi vietovė ir paprasta dienos šviesa.
Jis išgirdo, kaip kažkas artinasi per lapus. Pasižiūrėjo ir pamatė Zadnį, atkinkuojantį prie jo — tokį nuolankų ir atgailaujantį, kai jie, štai, visiškai pasiklydę. Juris gana abejingai grybštelėjo ir pastvėrė Zadnio antkaklį bei priklupo prie šuns; jis norėjo apsižvalgyti, atgauti orientaciją, tačiau visur tebuvo tik miškas.
Zadnis lyžtelėjo jam per ausį, žandą. Kad jį kur šimts, tą šunį, pasakytų Nikolajus. Jis gi Zadnio nekeiks, tik šiuo metu Zadnis buvo netekęs jo malonės.
Tai kvaila, galvojo jis. Nikolajus pavadintų tai kvailyste: pasimesti dėl šuns, visus pergąsdinti — dvasias supykinti. Giria nebeatrodė tokia šiurpi kaip anksčiau, tačiau čia esama dvasių. Tikrų kaip mirtis, meisteris Karolis sakė. Tikrų kaip faktas, kad prieš tai jis buvo su žmonėmis, kurių dabar nebėra su juo arba jo nebėra su jais.
— Liaukis! — paliepė Zadniui, kuris inkštė ir prausė jam veidą.
— Liaukis! Tu mus abu paklaidinai, ar supranti? Kvailas šuo.
Jam atsistojus, Zadnis per kelis žingsnius pabėgo nuo jo, vėl parlėkė ir vėl nubėgo ton pačion pusėn taip, kaip darydavo kalnuose.
— Tamašas? — paklausė staiga suvokęs, ką gali reikšti Zadnio elgesys. — Ar tu seki paskui Tamašą? Vyruti, ar žinai, kur jis?
Zadnis šiek tiek pabėgėjo, apsisuko ratu atgal ir vėl šovė tolyn, kai Juris ėmė juo sekti — vis greičiau ir greičiau. Dabar Zadnis buvo prikišęs nosį prie žemės — jis sekė pėdomis, nekilo jokios abejonės, ir kad ir kas ten bebūtų nutikę, atskyrusio jį nuo kitų, sekdamas paskui Zadnį Juris niekada nebuvo nuvestas į bėdą. Taigi šįkart jis pasitikėjo šunimi.
Dulkių gūsis į akis, mirksnis, ir neliko nieko, nė vieno, jokio berniuko ar šuns ženklo. Taip ir žinojau, tarė sau Nikolajus, žvalgydamasis į visas puses bent ko nors pažįstamo. Taip ir žinojau, taip ir žinojau. Reikėjo tą šunį atiduoti goblinų masalui…
— Juri! — sušuko jis į girios tankmę. — Karoli! — ir įsiutęs, beviltiškai: — Krukči, kad tu skradžiai su savo plaukuota oda, surask berniūkštį!
— Surast berniūkštį, ar ne? — paklausė ramus balsas.