Šuo sulojo, visiems goblinams trisdešimties mylių spinduliu pranešdamas, kur jie yra.
— Tyliai, — sušnypštė Nikolajus. — Šunie, nutilk!
Tą pačią akimirką Nikolajus pajuto grybšnį per plaukus, gal šakelė jam peštelėjo. Papūtė lengvas vėjelis, sušlamėjo krūmuose.
„Geras vaikinas”, — kažkas tarė. Jis buvo tikras, kad tai ne meisteris Karolis: Karolis nevadindavo jo geru, o pastaruoju metu nė vienas — vaikinu. Skambėjo, lyg būtų moters balsas. Jis negalėjo būti visiškai tuo tikras.
„Ištikimas Staniui, tikrai, — balsas tarė prie pat jo ausies. — Nė vienas negalėtų tavęs dėl to kaltinti”.
— Užula? — staiga paklausė Karolis. — Užula, ar čia tu?
— Tik vėjas, — pasakė Nikolajus, trokšdamas patikėti bet kuo, tik ne senąja ponia jam prie ausies.
Tačiau tą pačią akimirką, vėjui krečiant pokštus, jis išgirdo triukšmą, kokio nebuvo girdėjęs nuo pat savo klajokliškos jaunystės: kardų žvangesį ir per girią aidinčius kovų garsus. Gracija kilsterėjo savo galvą, trūktelėjo Nikolajaus laikomą pavadį, o jis visom keturiom metėsi į šoną, kai tiesiog per brūzgyną, nė šakelės nepajudindamas, ir tiesiai per Graciją, be to, dar per Karolį prajojo raitelio šešėlis.
Antrasis raitelis prajojo bei trečiasis — visi šmėklos, ir Nikolajus ėmė drebėti, kaip dar niekas nebuvo jo privertęs nuo tada, kai buvo berniūkštis ir slapstėsi nuo kareivių.
Tačiau jam atrodė, kad, net aiškiai nė vieno iš jų nematydamas, jis žino, kas jie tokie: Michalas ir Filipas, ir Ježis, ir visi jo žuvę bendražygiai — visi jie jojo į mūšio triukšmą. Zadnis lojo ant jų ir staiga sustūgo.
Tai buvo vienintelis dalykas, atvedęs Nikolajų į protą, nes akimirką jis buvo pasijutęs toks apsvaigęs, taip menkai susijęs su savo kūnu, kad nepalyginti lengviau būtų buvę leisti sau išeiti ir nubėgti paskui juos.
Nikolajus, ištiesęs ranką, palietė Karolio kelį, jis bijojo dėl senojo gyvybės. Bet…
— Sek paskui juos, — skubiai paliepė Karolis. — Dievai, paduok man pavadį. Berniukas pakliuvo į didelę bėdą!
Šuo bloškėsi pirma jų į girią. Nikolajus padavė Karoliui pavadį, tas kulnais paragino Graciją, ir ponė ėmė judintis — bukai, nepaliaujamai pirmyn, o ir šmėklos traukė pirma jų šlamėdamos šakose, ir visokiausios dvasios pasipylė jiems iš kairės ir iš dešinės, žvaigždžių šviesoje plaukią šešėliai, pėstute, ant arklių, kai kurie ant padarų, kurių doras žmogus nenorėtų matyti — anie, matyt, buvo pastipę goblinai.
Priekyje kažkas suspindo, kažkokia šviesa švystelėjo aukštyn pro retėjančią medžių uždangą iš žemėliau esančio slėnio, o jiems iš priekio pasigirdo staugsmas, kokį Nikolajus tik vienąkart savo gyvenime buvo girdėjęs prie Krukči Strazo, kai pasipylė strėlės — goblinai priekyje iššoko iš pasalos spiegdami ir mosuodami kardais, žvilgančiais bauginančiai keistoje šviesoje.
Bet ūmai tas klyksmas liovėsi, vos tik juos vedusios šmėklos sugarmėjo tarp puolančiųjų. Goblinai pasipylė iš priedangos ir leidosi sprukti. Nikolajus, gaudydamas kvapą, lėkė savo jėga, kokią teturėjo, prisidėti prie dvasių, jis ranka prisidengė sau akis ir per brūzgynų sieną išsiveržė į nykią nuokalnę, kurios apačioje kažkas švytėjo lyg ant žemės nuleista žvaigždė. Šmėklos plūstelėjo nuo tos kalvos lyg tamsos upė paskui sprunkančius goblinus, lyg srautas, iš kurio šviesa vis dar išplėšdavo kokią detalę, panašią į šalmą arba į ranką, arba į šarvuotą petį — šmėklos siūbtelėdavo ant goblinų ir palikdavo juos ramiai betysančius… išskyrus kelis, kurie blaškėsi klykaudami ir kažką taukšdami su visais keturiais vėjais, bei pakriką saujelę buvusių pasaloje, kurie stengėsi persigrupuoti Nikolajui skersai tako.
Nikolajus nesustojo pagalvoti. Su aklu įsiūčiu valydamas sau kelią jis puolė į bet kokį pasipriešinimą, kokį tik surado, nes senasis kvailys ant ponės jojo paskui jį, o ten žemai buvo šviesu — vienintelis išsigelbėjimas iš juos supančios nakties. Štai ten jie turėjo traukti, ir jis net neabejojo šia mintimi, jis tiesiog žinojo tai skindamas sau kelią, kuriuo Karolis su pone leisdamiesi žemyn aplenkė jį šonu.
Nežinia, kaip jis surado savy jėgų leistis bėgte paskui senąjį, kad net šonas diegė, o šviesa akino jį ir temdė jo sąmonę. Neabejotina — kerai, pamanė jis; balta šviesa nebuvo panaši į saulę nė į laužą, ji kaupėsi kažkur aplink mergaitę, sėdinčią ant nejudančio arklio.
Bei goblinų apsuptą.
— Karoli! — suriko jis susirietęs ir vos ne dvigubai garsiau dėl skausmo bei šoko dar greičiau bėgti, kad jį pasivytų turėdamas tik kalaviją ir matydamas, jog senasis lekia lyg nieko daugiau, tik šviesą teregėdamas.
Bet šitie goblinai buvo kitokie, aukštesni, tarsi sargyboje stovėdami apsupę sėdinčią ant arklio mergaitę — goblinų karalienę, Nikolajus pamanė ją tokią būsiant, bet jeigu taip, tai jos sargybiniai pasikliovė jos magija ir nešovė į juos, nepakėlė kardo.
Tada mergaitė sujudėjo, Nikolajus pamatė tai bebėgdamas šuoliais, ji pažvelgė jų pusėn, ir vos tik jos rankose šviečianti liepsna blykstelėjo lyg žaibas, Karolis sustabdė ponę. Nikolajus galėjo viską pamatyti, kiekvieną goblinų šarvų detalę, daugiau ginklų, nei jis kada buvo matęs — beviltiška nelygybė, net neskaičiuojant magijos.
Karolis iškėlė savo pagalį, tą daiktą, kuris jam trukdė keliauti per girią, pamojavo juo sau virš galvos, ir Nikolajus sustojo prie Gracijos, atsirėmė į prakaituotą jos pasturgalį, nebepajėgdamas daugiau nė vieno žingsnio nubėgti. Tuomet kažin kas atsitiko. Liepsna suspindo vis ryškiau ir ryškiau ir nusidriekė per ežerą, kurio jis anksčiau net nepastebėjo: buvo taip tamsu — blyksnis, kitas blyksnis, dar vienas, kol iš ten, kur jie stovėjo, jam ėmė rodytis, jog virš ramaus ežero paviršiaus gali matyti judančius pavidalus.
Nuo ežero pakrantės atsklido šuns skalambrijimas, blyškus pavidalas nulėkė tarsi pametęs nuovoką.
— Sek paskui šunį! — Karolis suriko Nikolajui.
— Ką? — Nikolajus vargiai beprakalbėjo.
— Po galais, tau nėra ko čia veikti! Sek paskui šunį!
Nikolajus giliai įkvėpė, atsistūmė nuo ponės šono ir pasileido bėgte, tik tada suvokęs, kad šuo seks paskui berniuką ir kad senasis galbūt ne be priežasties taip mano. Jis bėgo šlubuodamas ir taškydamas seklumos vandenį, jo šoną varstė skausmas… jis vylėsi, kad nė vienas goblinas jo nepamatė, tačiau keli jį pastebėjo ir nubėgo jam iš paskos… o jis neturėjo kur užsiglausti, jokių jėgų atsisukti ir kautis — jis tikėjosi bent likti toli jų priekyje ir susirasti kokią nors priedangą, už kurios pritūptų bei pamestų juos anksčiau, nei išves ant berniuko pėdsakų.
Staiga jį apgaubė tamsa — jis pamanė, kad galbūt kažko nepastebėjo arba dar bebėgdamas buvo praradęs sąmonę, nes netikėtai aplink jį stojo uždara erdvė, buvo drėgna ir šalta, šviesos kaip tik tiek, kad galėtum matyti — ogi tolumoje aidėjo šuns ambrijimas, iškart už jo paties girdėjosi ginkluotų persekiotojų bildesys — Karolis nesiliovė lėkęs, jis nežinojo kaip; jis galvojo: jei Karolis nori, kad jis liktų gyvas, jis ką nors padarys… bet Nikolajus nebegalėjo išlaikyti nuotolio ir bėgti jų priekyje. Kai jie buvo bepasiveją jį, Nikolajus susverdėjęs sustojo ir atsisuko jų pasitikti, bet jie apspito jį, sugriebė kairiąją jo ranką, ranką, laikančią kalaviją, ir nebepaleido — galinga jų daugybė, vandens atspindžiuose spindinti metalu.
Jis kovojo, kad išsivaduotų. Jie grūmėsi, kad išlaikytų jį, be jokios priežasties nenušluodami jam galvos, ir viskas būtų baigta.
Galiausiai tai jį įtikino tuo, kad jie neketina jo žudyti. Kad atgautų kvapą, jis liovėsi kovojęs, ir jie šiek tiek atleido savo gniaužtus.