— Žmogau, — vienas iš jų uždusęs išdrožė parodydamas siaubingas iltis, paplojo jam per petį ir nurodė kelią, kur link jis buvo ėjęs.
Nikolajus šiek tiek užtruko perkratydamas savo mintis — jis suprato, kad jie siūlo savo paslaugas vejantis šunį. Pragaro gūduma ir goblinų karalienė — taip apie šią vietą kalbėjo Karolis… tačiau per savas keliones Nikolajus buvo radęs daugiau nei vieną nepatenkintųjų grupę.
Jie jį paleido, Nikolajus surado savyje jėgų eiti toliau ir žengė kartu su palyda, savo kalboje teturinčia tik vieną žmogišką žodį. Tačiau ar jie vestų jį pas savo karalienę, ar eitų pas ją kartu su juo — bet kuriuo atveju tai leido jam pasiekti tą gobliną, kuris buvo atsakingas už visą šitą nuniokojimą.
Ir tai jam priimtina.
Kitapus barjero niekas nejudėjo — nei goblinai, nei Juris; net akimirkai Tamašas negalėjo spustelti veidrodžio paviršiaus: laikyti viską lyg į ledą sustingdytą buvo geriausia, ką jis galėjo padaryti. Bet tai nebuvo vien rankų pastangos: vos tik jo mintys nukrypdavo prie bet kokio kito dalyko, prasidėdavo kitimas ir už barjero buvusios figūros, tiek, kiek jis pajėgė, laikytos sustingdytos, imdavo judėti. Jis neturėjo jokio supratimo, ar yra kas nors gera iš to, kad jis stengiasi jas sustabdyti, jis nebuvo tikras, ar laimi, ar ne, neturėjo jokios vilties, tačiau stengėsi ir nesiliovė stengęsis, nors žinojo, kad lauke vyksta kažkas negera. Jis buvo praradęs bet kokį jausmą, kur yra Ela ar kas atsitiko, galbūt jis — vienintelė likusi viltis, o jis neturėjo tiek žinių, kad ją atstotų — jokio supratimo, ką ji darė ar ką turėjo padaryti; jis tik nepaliaudamas aklai puolė, norėjo maldauti šmėklos, su juo buvusių goblinų, su bet kokiu sąjungininku jis būtų susidėjęs, kad tik galėtų išgelbėti Jurį iš tų jį laikančių rankų.
Juris stengėsi nepripažinti, kad bijo; Juris lėtais krustelėjimais rūsčiai susiraukė; Juris atitraukė atgal savo koją ir, dieve, Tamašas suprato, ką Juris ketina daryti, jis nenorėjo, kad jis taip padarytų, dėl dievo meilės, jis nenorėjo ir laikė viską sukaustytą kiek pajėgdamas ilgiau, bet tada jis pajuto, kaip kažin kas pasislinko, kažkoks bruzdesys, privertęs pertvarą pasikeisti, ir staiga jis prarado viską, ką buvo pasiekęs. Jurio koja siūbtelėjo, goblinas krūptelėjo, susirietė dvilinkas, ir Tamašas…
… dabar jis tegalėjo rėkti ant priešų, kurie turėjo jo brolį. Plikomis rankomis jis ėmė daužyti barjerą, bet pralaužti jo vis dar nepajėgė, negalėjo net kietumo jausti tame, kas siurbte siurbė iš jo jėgas.
Drauge su juo buvę goblinai prisidėjo savo jėga… Azdra’ikis buvo daug stipresnis už jį. Azdra’ikis — akis į akį su juo, petys įremtas į pertvarą, o veidas, kurį matė Tamašas, buvo sužvėrėjęs, baimė — ne mažesnė už jo baimę: Azdra’ikis buvo beprarandąs save ir visa, ką tikėjosi susigrąžinti, o jis pats — Jurį…
Ūmai paviršius pasidavė — išgaravo priešais juos. Atspindžio atspindžio atspindys sustingo Tamašo akyse ir jie suvirto krūvon į kitą menę — švieselės, lyg gyvos būtybės, išsilakstė šokinėdamos — jis pats bei saujelė išsekusių goblinų…
Žvelgiant į stiklo ar vandens lakštą — jis negalėjo pasakyti tiksliai: anas mirgėjo — bet Juris buvo ten, priešų rankose, o labiausiai, labiausiai — goblinų karalienė, jos veidas veidrodyje, staiga užgožęs visa kita. Tamašas atsikėlė. Pakilo Azdra’ikis, kiti — žvelgdami į karalienę, sėdinčią savo soste.
— Perdėtas pasitikėjimas, — tarė karalienė, — yra mirtina yda. Ar tu nori jaunylio?
— Taip, — ėmė sakyti jis, bet Azdra’ikis žengtelėjo priešais jį ir išrėkė kažką, ko Tamašas visai nesuprato, bet ko visiškai užteko, kad iš įsiūčio praplatėtų karalienės šnervės ir jos skruostai plyksteltų raudoniu. Karalienė suriko, pašoko žvangtelėdama apyrankėmis ir nukreipė savo ranką į goblinų lordą.
„Ne, — pagalvojo Tamašas, — ne…” Ir netoli karalienės rankos jis išvydo tą mažą tamsos dalelę, tą dėmę, kuri buvo Elos veidrodžio formos, ir štai ten jis įsižiūrėjo, nedrįsdamas atitraukti savo akių nuo to vienintelio lopinėlio, tos vienintelės veidrodžio vietos, kurioje jis tikėjosi išvysti tai, ko pats troško, vietoje to, ko norėjo karalienė. Ir kai jis toje vietoje pamatė šviesą, tiksliai tokios pat formos kaip Elos šukė, veidrodis pasidarė vientisas.
O tada — jis to nenorėjo, jis nejuto, kad karalienė norėtų — kažkas kaulėta ir tamsu, ir pikta įslinko į jo regėjimo lauką, kad viską iš jo atimtų. Jis pamatė girią, naktį, krūmų raizgalynę ir išmėtytus kaulus…
— Sustabdyk ją! — Azdra’ikis šaukė ant jo, už peties jį purtydamas.
Staiga visas veidrodis pasitraukė atgal ir virto siaubingų spalvų siena — su ietimis ir kardais į juos lekiančių goblinų antplūdžiu.
Tamašas žengtelėjo atgal, tarp Azdra’ikio mažumos, ir visame didžiuliame veidrodyje susirado vienintelę savo dėmelę… ir neaiškiai išvydo staigius raibulius. Šviesos liejos ir šokinėjo aplinkui, ir goblinas kovėsi prieš gobliną, tarp Tamašo ir veidrodžio žybčiojo plieniniai ašmenys. Vos tik Tamašas išgirdo Jurį, žūtbūt jam bešaukiantį, jis, neatitraukdamas akių nuo tos neaiškumos, išsitraukė turimą durklą, Azdra’ikio dovaną, ir pakėlė jį pasiruošęs apsiginti.
Bet tuo pat metu jis išgirdo jam už nugaros lojantį šunį… lyg juoda vėsos banga plūstelėjo šmėklos, aplink jį ir pro jį, kartu su įlekiančiu geltonu šunimi, slystančiu marmurinėmis grindimis, slystančiu ir viauksinčiu iš išgąsčio, kad pračiuožė skradžiai mūšį iki pat veidrodžio.
Veidrodis virptelėjo — sudrebėjo karalienės atvaizdas.
— Zadni! — iš kažkur suriko Juris, ir persigandęs šuo pašoko ant savo kojų goblinų ir šmėklų peštynių vidury… bet tam, kad pamatytų, kaip tai nutiko, Tamašui neteko nė dukart mirktelėti. Per visą veidrodį jis išvydo Elą, stovinčią prie ežero.
Jis matė — ten, aplink veidrodį — Azdra’ikį ir goblinų būrį: tranko vieni kitiems per pečius ir šaukia vienas ant kito lyg berniūkščiai…
Jis matė Nikolajų, parimusį ant goblino rankos, suglebusį bei uždususį, ir staiga Jurį, bebėgantį į jį tiesiog per pačią veidrodžio medžiagą. Zadnis leidosi savo keliu — ir šuo, ir berniukas kažkaip pravairavo per mūšio lauką, kad pasiektų jį.
— Tamašai! — šaukė Juris, mėgindamas jį apsikabinti. Zadnis šokinėjo aplink jį, stengdamasis gauti šiek tiek jo dėmesio.
Bet dar ne pabaiga. Dar nebaigta, kol veidrodis visiškai nenurimo, ir jis negalėjo pamatyti Elos, nieko daugiau, tik Elos veidą, nukreiptą į naktį ir užimantį visiškai visą veidrodį.
Tame atvaizde buvo meisteris Karolis. Tamašas žinojo tai jo nematydamas. Jis žinojo apie dvasias, kurios kovėsi veidrodyje besiginčydamos, su riksmais bei šauksmais, ir Ježį, Saule valdove, Ježį, besiskundžiantį, kad jam tamsu ir nemalonu…
Tamašas įkvėpė, jis buvo priklupęs, abiem rankomis apglėbęs berniūkštį ir šunį. Jis negalėjo pasijudinti — ne, kitaip. Jis nedrįso nė krustelt ar galvot ką nors, ar domėtis kuo, kol atvaizdas liko toks, koks yra.
Kažkas buvo siaubingai negerai, netgi jei kurį laiką viskas vyko gerai. Juris suėmė Zadnį už antkaklio nežinodamas, ar leisti jam pabandyti išbudinti Tamašą, o gal nereikia… bet kai brolio glėbys ištuštėjo, jis lėtai atsistojo ir vis nesiliovė įdėmiai žiūrėjęs į veidrodį, nekreipdamas jokio dėmesio į susijaudinusių goblinų pilną kambarį nė į nieką.
— Tamašai? — tarė Juris ir, kai negavo iš jo jokio atsako, pažvelgė į Nikolajų bei pamatė jį šlubčiojantį link jo, apsipylusį prakaitu ir vargiai bepastovintį ant kojų… taigi jis tvirčiau suėmė Zadnį.