— Kas? — tyliai paklausė Juris, stengdamasis nieko nepertraukti. Tačiau tai apie jį šįkart turėjo kalbėti Karolis, nes jis nieko jam neatsakė.
Po to vis giliau ir giliau turėjo skverbtis virsmas, gilyn į žemę ir į sritis, kur judėjo keisti dalykai, seni dalykai, kuriuos žemės amžiai buvo atmetę. O senelė buvo pasakojusi apie drakonus bei panašius sutvėrimus ir sakiusi, kokie jie šalti ir išdidūs, kaip te niekas niekada nieko jiems nežada, tad jis ir nepažadėjo. Senelė buvo pasakojusi apie akmenis ir ledo tvarinius, kuriais negalima buvo pasitikėti, bet, lėtaeigiai ir atsargūs, žiemą jie išlįsdavo pastūgauti po aukštikalnes, ir jie taip pat turėjo savo vietą pasakų pasaulyje.
Didžiausi bei mažesni ir galiausiai dalykai, kurie nebegalėjo pasikeisti — liko tik sumegzti visus tuos dalykus draugėn, kad viena sietųsi su visa, taip, kaip ir buvo.
Ir pagaliau reikėjo išleisti tai, kas, rodės, šaknimis buvo įaugę į tavo sielą.
Ir įvykdyti teisingumą, kuris nebuvo įvykdytas.
Regėjimas dingo. Tai atsitiko prieš tai, kai jis galėjo sumegzt sugrįžusį atgal Tamašą ir atsiskirti nuo Elos arba nuo žemės. Tai buvo apakimas. Tamsa ir oro stoka. Bet jis tai ištvėrė, suėmė save į rankas, kad ištvertų, ir galiausiai kūnas pasidarė ne toks sunkus ir lengvesnis nešioti. Jis galėjo atsimerkti ir pajudinti savo ranką, ir pasukti galvą į goblinus, kurie stovėjo žiūrėdami ir laukdami savo tremties.
Goblinų karalienė jau buvo pragare su visais kitais savo padarais, pusiau goblinais — šituo jis pasirūpino kartu su pirmučiausiais dalykais. Tačiau jis pažvelgė į Azdra’ikį, į kitus bevardžius goblinus ir nuleido ranką ant Azdra’ikio dovanoto durklo.
— Nieko iš tavęs, — tarė jis, — negausi be papildomų dalykų. Tai su kuo šis kartu?
— Su mano pagalba, — net nevirptelėdamas atsakė Azdra’ikis.
— Kai buvai jaunas ir beginklis kvailelis.
Jis nusijuokė. Negalėjo susilaikyti nesusijuokęs. Ir tikriausiai ši dovana — užkerėta. Tokia ji ir buvo, kai jis ištraukė durklą ir sugrąžino jį Azdra’ikiui bei savojoje rankoje sugavo Azdra’ikio ranką ir pasakė, kad jis turi eiti laukan.
— Ar mes iškeldinami? — jiems beeinant Azdra’ikis primygtinai norėjo sužinoti. — Ar tai — šito sandėrio dalis?
— Aš neminėjau jokio sandėrio.
— Turėtų būti koks nors sandėris.
— Ne, ne, ne, meisteri gobline. Nėra jokio sandėrio. Esi man skolingas, štai taip. Nuo šiol ir vėliau.
— Ne daugiau skolingas nei tu man! Kas išpirko tave laisvėn? Kas ištempė tave iš girios? Kas…?
Bet jie pasiekė duris, ir tai, ką jis buvo matęs veidrodyje, Azdra’ikis galėjo išvysti pats, ir Azdra’ikis pasitraukė šalin, ir stovėjo stebeilydamas į strykčiojančias bei slysčiojančias švieseles.
— O, žmogau, — tarė Azdra’ikis. — Štai tai, ką mūsų seniausieji matė. Ką pasakoja mūsų legendos. Kas gali geriau žinoti, jeigu ne mes?
— Mano senelė, — atsakė jis, staiga susimąstydamas apie senelės šaknis.
Tačiau kažkas sudarkė veidrodišką ežero ramybę, sutrikdė paviršiumi slidinėjusias švieseles, kažkas didelis ir tamsus, kuris išniro ir vėl paniro.
— Kas tai? — šūktelėjo Juris. Bet po akimirkos jis pats suprato, vos tik troliška gaiva suardė vandens paviršių. Ir vėl pradingo.
— Atsargiai! — riktelėjo Karolis, bet Zadnis ėmė pašėlusiai loti, iš visų jėgų stengdamasis ištrūkti, jis tokiu šuoliu metėsi pirmyn, kad išslydo iš Jurio glėbio bei nuo jo grybšnio jam iš paskos.
Tiesiai vandenin Zadnis leidosi, taškydamasis ir lodamas, o vandens paviršių sudarkė ta ir dar kita milžiniška galva.
— Krukči! — sušuko Juris.
Vienas tėkštelėjo per vandenį. Bet jie tai kilo, tai niro taip greitai plaukiodami ratais, kad buvo neįmanoma pasakyti, kur kuris.
— Ką jie daro? — paklausė jis meisterio Karolio.
Nikolajus buvo priėjęs pasižiūrėti, jis murmtelėjo:
— Kraustosi iš proto. Laimingi, reikia manyti.
Ragana, įsisupusi į savo apsiaustą, atėjo pakrante. Goblinai susirinko pasižiūrėti. O iš toliau krantu…
— Tamašas! — tarė Juris. — Ten Tamašas su goblinais!
— Jų ketvertas! — sušuko Nikolajus, tačiau ne goblinus jis skaičiavo. Ežere nardė keturios tamsios galvos, o Zadnis, pirmyn atgal pakrante bėgiodamas, lojo tarsi būtų išprotėjęs.
— Krukčis, — tarė ragana. — Tajnis ir Hazelis.
— Ir Ali’inelis, — pridūrė Karolis. — Šita vieta.
Jų ratas vis siaurėjo ir siaurėjo. Ir ryškus šviesos plotas radosi vandenyje — skaistus lyg saulė. Jų ratas praplatėjo, ir jis vis plėtėsi ir plėtėsi. Troliai — visi vienu kartu paniro jo viduryje.
Tačiau šviesa nesiliovė plitusi, kol nutvieskė visą ežerą, skaistų kaip diena, ir tada tiesiog po jų kojomis nušvito žemė, ir šviesa užsėlino per jų kojas ir aukštyn kalvų šlaitais, ir nuostabios pilies pamatais, kur stovėjo tiesiog už Tamašo ir goblinų.
Šviesa vis plito, kol pasiekė aukščiausių medžių viršūnes ant pačių kalvų keterų, ir tada perėjo tiesiog į dangų, vienu metu iš visų pusių. O ten, kur ji ėmė susilieti, padangės aukštybėse, ryškūs kraštai susiėjo draugėn suspindėdami taip skaisčiai, kad nebegalėjai žiūrėti. Buvo vidurdienis, štai ir viskas. Nakties gal niekad ir nebuvo.
Bet Zadnis stovėjo žvelgdamas į ežerą, karts nuo karto pratrukdamas apstulbusiu lojimu, po to pasileido bėgte, šlapias šlaputėlis, tiesiai prie Tamašo.
Juris išbėgo paskui jį: jis tegalėjo galvoti, kad Zadnis pridarys Tamašui kokių nors rūpesčių. Bet jis sustojo sutrikęs, kai pamatė goblinus, kurie atrodė kažkokie… kitokie. Nelabai pasikeitę, bet gal saulės šviesa juos sutaurino… suteikė jiems truputį paslaptingumo bei magijos, truputį išdykumo, truputį linksmumo. Šių goblinų jis nebūtų bijojęs… pagarbiai? — o, taip. Jis buvo priblokštas.
Tik ne Zadnis. Zadnis šoko ant Tamašo, kol Juris stovėjo spoksodamas su nuostaba bei baime, ir sušlapino, ir supurvino visus dulkėtus Tamašo šarvus.
Bet tai buvo Jurio brolis, nes Tamašas juokėsi, nors ir nuvargęs, jis pasigavo į vieną ranką Zadnį, o kitą ištiesė siūlydamas jam.
— Eikš čia, — pašaukė jį Tamašas. — Juri, susipažink su goblinų lordu.
Kai tokia proga, kas galėtų dvejoti?
Bet viskas taip pat, pamanė Juris, trečios paros naktis ant ežero pakrantės, stebint Tamašą su Ela, už rankų susikibusius, besikalbančius taip, kaip kerėtojai vieni su kitais kalbasi, ko niekas, tik kerėtojai tegali girdėti… viskas taip pat; jis nenorėjo, kad Tamašas turėtų magijos galią. Visa buvo labai puiku: vakarieniauti su goblinais, ir tai, kad troliai gyvena ežero dugne… puiku, pagalvojo jis, jei retkarčiais kokia dvasia išklys iš paslaptingosios Girios, kur niekas paprastai nevyksta įprastu būdu (Ilenos burtai, sakė meisteris Karolis, kažkas dėl savos gyvybės išsaugojimo)… bet Tamašas buvo labai susirūpinęs, kartais labai nusiminęs. Juris manė, kad dėl Bogdano; ir jam buvo aišku, kad jis keliaus namo, o Tamašas — ne.
Aš nesuprantu, kodėl gi aš turiu aiškinti mūsų tėvams, kas kodėl, karčiai mąstė Juris. Aš nežinau, kodėl Bogdanas šitaip elgėsi, nebent jis niekada negalėjo pakęsti būti antruoju, ir aš nežinau, kodėl Tamašas ir ta mergiotė — jie abu tokie; Tamašas dar nepasirengęs tuoktis, ir mama tikrai nepritartų jo pasirinkimui. Nemanau, kad tėtė pritartų.
Ji drąsi, net jei ir taip, ir ragana (burtininkė, Karolis sakė), ir žvelgė ji dabar tiesiai į jį, leisdama jam nejaukiai suprasti, kad jie su Tamašu kalbasi apie jį.