Karaliaus sugryžimas

Dž. R. R. Tolkinas Žiedų Valdovas 3 dalis Karaliaus sugryžimas

Santrauka

Tai yra trečioji Žiedų Valdovo dalis.

Pirmoje dalyje – Žiedo Brolija - buvo pasakojama, kaip Gendalfas Pilkasis suprato, jog hobito Frodo turėtas žiedas iš tiesų yra Didysis Žiedas, visų Galios Žiedų valdovas. Joje buvo smulkiai išdėstyta, kaip, persekiojami Juodųjų Mordoro Raitelių, Frodas ir jo draugai bėgo iš savo namų Grafystėje, kol pagaliau su Eriadoro Pėdsekio Aragorno pagalba įveikę baisius pavojus pasiekė Elrondo Rūmus Rivendeile.

Ten įvyko didysis Pasitarimas pas Elrondą, kur buvo nuspręsta sunaikinti Žiedą, o Frodas paskirtas Žiedo Nešėju. Ten buvo išrinkta ir Žiedo Brolija, turėjusi padėti jam įvykdyti Užduotį: pasiekti, jei pavyktų, Ugninį Kalną Mordore, paties Priešo krašte, – vienintelę vietą, kur galima sunaikinti Žiedą. Broliją sudarė Aragornas ir Gondoro valdovo sūnus Boromiras – nuo žmonių; nuo elfų – Gūdžiosios Girios elfų karaliaus sūnus Legolasas; Gimlis, Gloino iš Vienišojo Kalno sūnus, – nuo nykštukų; Frodas su savo tarnu Semiumu bei du jauni jo giminaičiai Meriadokas bei Peregrinas nuo hobitų. Brolijoje buvo ir Gendalfas Pilkasis.

Iš Rivendeilo Būrys slapčia patraukė į savo žygį. Jis nesugebėjo žiemą įveikti aukštosios Karadraso perėjos, todėl Gendalfas, ieškodamas kelio po kalnais, pro slaptuosius vartus įvedė juos į didžiąsias Morajos Kasyklas. Ten Gendalfas, kaudamasis su siaubinga požeminio pasaulio dvasia, įkrito į tamsią prarają. Tačiau Aragornas, kuris pasirodė esąs senovės Vakarų Karalių ainis, išvedė Būrį pro Rytinius Morajos Vartus ir nuvedė per elfų kraštą Lorieną, žemyn Anduino upe iki Rauroso Krioklių. Jie jau žinojo, jog yra stebimi šnipų ir padaro, vardu Golumas, kažkada turėjusio Žiedą, o dabar trokštančio jį susigrąžinti.

Būriui teko apsispręsti: ar sukti į rytus, į Mordorą, ar su Boromiru skubėti į pagalbą stipriausiam Gondoro miestui Minas Tiritui, ar skirtis. Kai paaiškėjo, jog Žiedo Nešėjas apsisprendė tęsti beviltišką kelionę į Priešo kraštą, Boromiras pabandė jėga atimti Žiedą. Taip baigėsi pirmoji dalis: Boromiras palūžo prieš Žiedo galią, Frodas išnyko kartu su savo tarnu Semiumu, o ir likęs Būrys iškriko, staiga užpultas orkų, tarnaujančių Tamsiajam Mordoro Valdovui bei išdavikui Sarumanui iš Izengardo. Žiedo Nešėjo Užduotis rodėsi pasmerkta nesėkmei.

Antra dalis, Dvi Tvirtovės, pasakojo apie įvykius po Žiedo Brolijos skilimo. Trečiojoje knygoje buvo aprašoma Boromiro mirtis ir atgaila. Rauroso Kriokliai priėmė valtį su karžygio palaikais. Meriadoką su Peregrinu sugavo orkai, norėję per rytines Rohano lygumas nugabenti juos į Izengardą. Aragornas, Legolasas ir Gimlis leidosi persekioti priešų.

Tada pasirodė Rohano Raiteliai. Maršalo Eomero vadovaujamas būrys apsupo orkus prie Fangorno Miško pakraščių ir sunaikino juos. Hobitams pavyko pasprukti į mišką, kur jie susitiko entą Medžiabarzdį, slaptąjį Fangorno valdovą. Kartu su entu jie matė įtūžusią Medžių tautą ir jos žygį į Izengardą.

Tuo tarpu iš mūšio grįžtantis Eomeras sutiko Aragorną su draugais. Gavę iš Rohano vyrų žirgus jie atjojo prie miško. Veltui ieškoję hobitų, draugai vėl sutiko iš mirties ištrūkusį Gendalfą. Dabar jis tapo Baltuoju Raiteliu, nors vis dar vilkėjo pilkai. Kartu jie atjojo į Marko Karaliaus Teodeno rūmus, kur Gendalfas išgydė paliegusį karalių ir išvadavo jį nuo išdaviko Šliužburnio kerų. Su karaliumi ir jo armija draugai išjojo prieš Izengardo pajėgas ir iškovojo svaiginančią pergalę prie Hornburgo. Gendalfas nuvedė juos į Izengardą. Tačiau galingą tvirtovę jau buvo sugriovusi Medžių tauta, o Sarumanas ir Šliužburnis buvo apsupti neprieinamame Orthanko bokšte.

Per derybas Sarumanas atsisakė atgailauti, todėl Gendalfas nuteisė jį, sulaužydamas burtininko lazdą ir palikdamas saugoti entams. Iš aukšto lango Šliužburnis šveitė akmenį į Gendalfą. Akmuo pralėkė pro šalį, o jį pakelti pasitaikė Peregrinui. Tai buvo vienas iš trijų išlikusių palantirų, Matančiųjų Numenoro Akmenų. Vėliau tą naktį Peregrinas pasidavė Akmens traukai, pavogė jį, pasižiūrėjo ir tapo matomas Sauronui. Knyga baigėsi neišvengiamo karo ženklu – Nazgulo skrydžiu ant sparnuoto žirgo per Rohano lygumas. Gendalfas atidavė palantirą Aragornui ir pasiėmęs Peregriną išskubėjo į Minas Tiritą.

Ketvirtojoje knygoje vėl buvo pasakojama apie Frodą ir Semą, pasiklydusius tuščiose Emyn Mulo kalvose. Sužinojome, kaip jie ištrūko iš kalvų, kaip juos pavijo Smygolas-Golumas, kaip Frodas prisijaukino Golumą ir beveik įveikė jo neapykantą, kaip Golumas pervedė juos per Mirusias Pelkes ir dykrą iki Maranono – Juodųjų Mordoro Vartų šiaurėje.

Ten įeiti buvo neįmanoma, tad Frodas paklausė Golumo patarimo – ieškoti „slapto įėjimo", kuris esąs kažkur pietuose, prie vakarinių Mordoro sienų – Šešėlio Kalnuose. Pakeliui juos sustabdė žvalgybinis Gondoro karių būrys, vadovaujamas Boromiro brolio Faramiro. Faramiras sužinojo apie Užduotį, tačiau nepasidavė pagundai, prieš kurią suklupo Boromiras, ir praleido juos į Kirit Ungolą, Voro Tarpeklį. Tai buvo paskutinis kelionės etapas. Faramiras įspėjo Frodą, jog ten laukia mirtinas pavojus, apie kurį Golumas papasakojo mažiau nei žinojo. Vos jiems praėjus Kryžkelę ir pasukus į šmėkliškąjį Minas Morgulą, iš Mordoro plūstelėjo Didžioji Tamsa, apgaubusi visas žemes. Tai Sauronas pasiuntė savo pirmąją armiją. Jai vadovavo juodasis Žiedo Šmėklų Karalius: Žiedo Karas prasidėjo.

Golumas parodė hobitams slaptą kelią pro Minas Morgulą. Tamsoje jie pasiekė Kirit Ungolą. Ten Golumą vėl užvaldė blogis, jis išdavė hobitus, atiduodamas juos siaubingai tarpeklio sargei Šelobai. Jam sukliudė drąsusis Semas, kuris apsigynė nuo Golumo ir sužeidė Šelobą.

Antrosios dalies pabaigoje Semui tenka rinktis. Šelobos įgeltas Frodas guli negyvas. Arba Užduotis žlunga, arba Semas turi palikti savo šeimininką. Pagaliau jis paima Žiedą ir nusprendžia vienas tęsti beviltišką žygį. Tačiau hobitui jau žengiant į Mordoro šalį, iš Minas Morgulo viršuje ir iš Kirit Ungolo apačioje pasirodo orkai. Su Žiedu tapęs nematomas Semiumas iš orkų plūdimosi sužino, jog Frodas ne miręs, o tik apnuodytas. Semiumas bando vytis orkus, tačiau jie nusineša Frodo kūną į tunelį, vedantį prie galinių bokšto vartų. Vartams užsitrenkus Semiumas apalpsta.

Trečioji, paskutinė, dalis papasakos apie Gendalfo ir Saurono kovą, apie jų planus, Didįjį Žlugimą ir Didžiosios Tamsos pabaigą. Iš pradžių grįšime prie karų Vakaruose.

PENKTOJI KNYGA

1 Minas Tiritas

Pipinas iškišo nosį iš po Gendalfo apsiausto. Jis nesuprato, ar jau pabudo, ar vis dar yra neramiame sapne, į kurį pasinėrė vos išjojus. Aplinkui šniokštė tamsus pasaulis, ausyse garsiai švilpė vėjas. Jis matė tik skriejančias žvaigždes ir milžiniškus šešėlius dangaus fone dešinėje, kur pro šalį slinko pietiniai kalnai. Pabandė pro miegus atsiminti kelionės laiką ir etapus, tačiau atmintis snūduriavo.

Iš pradžių jie lėkė siaubingu greičiu, niekur nesustodami. Auštant prieš jo akis blyškiai sužvilgo auksas. Tada jie prijojo tylų miestą ir didelius tuščius rūmus ant kalvos. Vos pasiekus šį prieglobstį dangumi vėl praskrido sparnuotas šešėlis, ir vyrai sustingo iš baimės. Gendalfas kažką jam pašnibždėjo ir hobitas užmigo kamputyje, pavargęs, tačiau neramus, beveik nesuprasdamas, kas ateina, kas išeina ir kokius įsakymus duoda Gendalfas. Tada vėl jojimas, jojimas ir naktis. Nuo to laiko, kai jis pažvelgė į Akmenį, praėjo dvi, ne, trys naktys. Prisiminęs ta siaubą, Pipinas suvirpėjo. Miegai išlakstė, o vėjo švilpimas virto grėsmingu gaudimu.