Plačiose lygumose šalia triukšmingos upės susirinko daugiau nei penkiasdešimt penki šimtai gerai ginkluotų Raitelių bei daug šimtų vyrų su atsarginiais lengvai apkrautais žirgais. Suskardėjo vienišas trimitas. Karalius pakėlė ranką ir Marko kariuomenė tyliai pajudėjo. Pirmi jojo dvylika garbingų Raitelių iš karaliaus palydos. Tada sekė karalius su Eomeru jam iš dešinės. Teodenas jau atsisveikino su Eovyna viršuje Pilyje ir buvo liūdnas, bet dabar kreipė mintis į jo laukiantį kelią. Už jo kartu su Gondoro pasiuntiniais ant Stybos jojo Meris, o šiems už nugarų – dar dvylika karių iš karaliaus namų. Jie leidosi žemyn pro ilgą eilę laukiančių vyrų tyliais ir rūsčiais veidais. Eilės gale vienas iš jų atidžiai pažvelgė į hobitą. „Jaunuolis, – pamanė nužvelgęs jį Meris, – žemesnis ir lieknesnis už kitus". Jis sugavo ugningą aštrių, pilkų akių žvilgsnį ir staiga sudrebėjo — jam pasirodė, jog tai veidas žmogaus, praradusio viltį ir einančio pasitikti mirties.
Palei šniokščiantį Sniegputį jie leidosi pilku keliu, pro Žemutinio Baro ir Virškučio kaimelius, kur iš tamsių durų žvelgė liūdni moterų veidai. Taip be ragų, arfų ar vyrų balsų prasidėjo didžioji kelionė į rytus, apie kurią dainavo dar daug Rohano kartų:
Gilėjančioje tamsoje karalius atvyko į Edorasą, nors buvo beveik vidurdienis. Ten jis trumpai stabtelėjo, o priėjo armijos prisidėjo dar trys šimtai pavėlavusių į susirinkimą Raitelių. Pavalgęs jis susiruošė tolyn ir pakvietė savo ginklanešį atsisveikinti. Meris paskutinį kartą paprašė nepalikti jo.
— Kaip jau sakiau, tai kelionė ne tokiems arkliams kaip Styba, tarė Teodenas. – O ką tu darytum tokiame mūšyje, kokio mes laukiame Gondore, Meriadokai, kary, kurio širdis didesnė už stotą?
— Kas žino? – klausimu į klausimą atsakė Meris. – Kam, valdove, priėmei mane ginklanešiu, jeigu neliksiu šalia tavęs? Aš nenoriu, kad apie mane dainuotų, jog likau už nugarų.
— Aš tave priėmiau ir atsakau už tave, – pasakė Teodenas, – o tu turi daryti, kaip liepiu. Niekas iš mano Raitelių neneš tavęs kaip nešulio. Jeigu mūšis vyktų prie mano vartų, galbūt tavo žygdarbius prisimintų menestreliai, bet nuo Mundburgo, kur valdovas yra Denetoras, mus skiria trys šimtai mylių. Daugiau nebekalbėsime.
Meris nusilenkė ir išėjo. Liūdnas jis žiūrėjo į raitelių eiles. Būriai jau ruošėsi išvykti: vyrai veržė diržus, tikrino balnus, glostė žirgus, kai kurie neramiai žvilgčiojo į dangų. Netikėtai kažkoks Raitelis priėjo ir sušnibždėjo hobitui į ausį:
— Dideliam norui keliai atviri – taip sakoma pas mus, – tarė jis. – Kelią radau ir aš.
Pakėlęs akis Meris pamatė, jog tai tas pats ryte matytas jaunas Raitelis.
— Tu nori keliauti kartu su Marko Valdovu – matau iš veido.
— Taip, – tarė Meris.
— Tada jok su manimi, – pasakė Raitelis. – Sėdėsi priešais po mano apsiaustu, kol išjosime toli į laukus ir tamsa taps dar tamsesnė. Gerų norų negalima užgniaužti. Niekam nieko nesakyk, jojam.
— Dėkui. Širdingai dėkui! – nudžiugo Meris. – Dėkui, pone, nors nežinau tavo vardo.
— Tikrai? – tyliai nusistebėjo Raitelis. – Vadink mane Dernhelmu.
Taigi išėjo taip, kad karaliui išsiruošus prieš Dernhelmą sėdėjo hobitas Meriadokas. Didelis pilkas žirgas Vėjūnas beveik nejautė papildomo svorio, nes Dernhelmas, nors ir tvirtai sudėtas, buvo lengvesnis už daugelį vyrų.
Jie jojo gilyn į šešėlį. Pirmą naktį kariuomenė nakvojo gluosnynuose už trisdešimt penkių mylių nuo Edoraso, kur Sniegputis įtekėjo į Entvašą. Tada jojo toliau per Foldą, pro Pelkes, dešinėje dideli ąžuolynai kerojo ant kalvų tamsiame Halifirieno šešėlyje netoliese Gondoro sienų, o kairėje esančias pelkes Entvašo žiotyse dengė ūkanos.
Keliaujant juos pasiekė gandai apie karą šiaurėje. Pašėlusiai skubantys šaukliai kalbėjo apie priešus, puolančius rytines sienas, apie orkų būrius, žygiuojančius per Rohano Dykvietę.
— Skubėkim! Skubėkim! – šaukė Eomeras. — Jau per vėlu sukti į šalį. Mūsų sparną saugos Entvašo pelkės. Negalime laukti nė akimirkos. Skubėkim!
Taip Karalius Teodenas paliko savo šalį. Mylia po mylios prieš jį driekėsi ilgas kelias, o pro šalį bėgo kalvos-švytūriai: Kalenhadas, Minas-Rimonas, Erelasas, Nardolas. Bet jų ugnys buvo užgesusios. Visas kraštas buvo pilkas ir tylus. Šešėlis priekyje tamsėjo, o viltis širdyse nyko.
4
Gondoro apgultis
Pipiną pažadino Gendalfas. Jų kambaryje degė žvakės, nes pro langus skverbėsi tik dulsva šviesa, oras buvo sunkus lyg prieš audrą.
— Kiek valandų? – žiovaudamas paklausė Pipinas.
— Antra po saulėtekio, – atsakė Gendalfas. – Laikas keltis ir ruoštis. Tave kviečia Miesto Valdovas – gausi naujas pareigas.
— Ar gausiu ir pusryčius?
— Ne! Pusryčiausi su manimi – tai viskas, ką valgysi iki vidudienio. Maistą dabar dalina labai griežtai.
Pipinas liūdnai pažvelgė į nedidelį gabalėlį duonos ir, jo nuomone, begėdiškai mažą gumulėlį sviesto, padėtą šalia puodelio su liesu pienu.
— Kodėl mane čia atsivežei? – paklausė jis.
— Pats puikiai žinai, – atšovė Gendalfas. – Toliau nuo bėdos. O jeigu tau čia nepatinka, prisimink, kad pats esi kaltas. Pipinas nieko nebesakė.
Netrukus jis su Gendalfu dar sykį žingsniavo šaltu koridoriumi prie Bokšto Salės durų. Ten prieblandoje tarsi senas kantrus voras, kaip rodėsi Pipinui, sėdėjo Denetoras. Atrodė, jog nuo vakar jis nepajudėjo iš vietos. Denetoras parodė Gendalfui sėstis, o į stovintį Pipiną kurį laiką nekreipė dėmesio. Pagaliau senis pasisuko į hobitą.
— Na, pone Peregrinai, tikiuosi, naudingai ir gerai praleidai vakarykščią dieną? Turbūt stalas šiame mieste tuštesnis, nei tau patiktų.
Pipiną apėmė nejaukus jausmas, jog viskas, ką jis darė ar sakė, buvo žinoma Miesto Valdovui, taip pat ir didžioji dalis to, ką jis galvojo. Hobitas tylėjo.
— Ką norėtum daryti mano tarnyboje?
— Maniau, pone, kad mano pareigos man bus nurodytos.
— Taip, kai sužinosiu, kam esi tinkamas, – atsakė Denetoras. – O greičiausiai sužinosiu, jei būsi šalia manęs. Mano pažas išsiprašė pervedamas į žvalgų grupę, tad tu kurį laiką jį pavaduosi. Patarnausi man, nešiosi pranešimus ir kalbėsies su manimi, jei nuo karo bei pasitarimų liks laisvo laiko. Ar moki dainuoti?
— Moku, – linktelėjo Pipinas. – Na, ne prasčiau už kitus hobitus. Bet mes neturime dainų, tinkamų didelėms salėms ar karui, valdove. Retai dainuojame apie didesnes bėdas nei vėjas ar lietus. Mūsų dainos dažniausiai apie linksmus dalykus arba apie maistą ir gėrimus.
— O kodėl tokios dainos netiktų mano salei arba tokiam metui? Mes, seniai gyvenantys po Šešėliu, mielai paklausysime aidų iš Šešėlio nepaliestos šalies. Bent žinosime, jog mūsų sargyba nenuėjo veltui, nors padėkos už tai ir nesulaukėme.