Pipinui širdis atšalo. Jam visai nepatiko mintis dainuoti Grafystės dainas Minas Tirito Valdovui, ypač tas juokingąsias, kurias jis mokėjo geriausiai. Tokiai progai jos buvo tikrai pernelyg, hm, kaimietiškos. Tačiau šio išmėginimo dar pavyko išvengti. Denetoras pasisuko į Gendalfą — jis klausinėjo apie rohirimus, jų politiką, apie karaliaus sūnėną Eomerą. Pipinas stebėjosi, kiek daug Valdovas žino apie taip toli gyvenančius žmones, nors, jo nuomone, jau daug metų pats nebuvo niekur keliavęs.
Pagaliau Denetoras mostelėjo Pipinui ir kuriam laikui jį paleido.
— Eik pas Citadelės ginklininkus, – liepė jis. – Gausi apsiaustą ir Bokšto amuniciją. Vakar įsakiau pagaminti, šiandien jau bus paruošta. Kai apsirengsi, grįžk!
Kaip sakė Denetoras, taip ir buvo. Netrukus Pipinas buvo aprengtas keistais juodai sidabriniais drabužiais. Jis gavo mažus šarvus, kurių žiedai tikriausiai buvo nukaldinti iš plieno, tačiau juodo kaip smala, ir aukštą šalmą su varno sparnais iš abiejų pusių. Šalmo viduryje buvo įsegta sidabrinė žvaigždė. Virš šarvų hobitas užsimetė trumpą juodą apsiaustą su sidabru išsiuvinėtu Medžio ženklu. Jo senuosius drabužius sulankstė, atidėjo į šalį, bet leido pasilikti pilkąjį Lorieno apsiaustą ir dėvėti ne tarnybos metu. Pipinas nežinojo, kad dabar atrodė labai panašus į Ernu i Phenannath, Miš-kavaikių Princą, kaip jį vadino žmonės. Tačiau hobitas jautėsi nepatogiai, o jo nuotaiką vis labiau gadino tvyranti prieblanda.
Tamsu ir niūru buvo visą dieną. Nuo blankios aušros iki vakaro sunkus šešėlis vis gilėjo, o visos širdys Mieste buvo prislėgtos. Aukštai viršuje karo vėjo nešamas šviesą rijo didžiulis debesis. Jis lėtai judėjo iš Juodosios Šalies į vakarus. Apačioje oras buvo tylus ir troškus, tarsi visas Anduino Slėnis lauktų triuškinančios audros.
Apie vienuoliktą valandą, pagaliau atleistas nuo tarnybos, Pipinas išėjo ieškotis valgio bei gėrimo – kad praskaidrėtų nuotaika ir būtų lengviau laukti. Prie bendro stalo jis vėl sutiko Beregondą, ką tik grįžusį iš užduoties Sargybiniuose Kelio Bokštuose Pelenore. Kartu jie nužingsniavo prie sienų, nes Pipinas viduje jautėsi kaip kalėjime ir duso netgi erdvioje Citadelėje. Jie susėdo prie rytinės ambrazūros, kur valgė bei šnekėjosi vakar.
Buvo saulėlydžio valanda, tačiau didžioji uždanga dabar nusidriekė toli į vakarus. Tik skęsdama jūroje saulė spėjo paleisti atsisveikinimo spindulį iki ateinant nakčiai. Jį pamatė Frodas, stovėdamas Kryžkelėje ir liesdamas nukritusią karaliaus galvą. Bet Pelenoro laukų po Mindoluino šešėliu spindulys nepasiekė: jie buvo rudi ir niūrūs.
Pipinui atrodė, jog nuo paskutinio sykio, kai jis čia sėdėjo, jau prabėgo metai: tada jis dar buvo hobitas, lengvabūdis keliautojas, menkai tesijaudinantis dėl patiriamų pavojų. Dabar jis tapo mažu kareiviu mieste, besiruošiančiame galingam šturmui, dėvinčiu išdidžią, bet rūsčią Bokšto Sargybinio aprangą.
Kitu laiku ir kitoje vietoje Pipinui būtų patikusi jo naujoji apranga, bet dabar jis žinojo, jog dalyvauja ne spektaklyje, o visiškai rimtai tarnauja rūsčiam valdovui, patekusiam į mirtiną pavojų. Šarvai buvo sunkūs, šalmas slėgė galvą. Nusiėmęs apsiaustą hobitas pasidėjo jį ant suolo. Tada nukreipė pavargusį žvilgsnį nuo tamsuojančių laukų apačioje ir nusižiovavęs atsiduso.
— Pavargai nuo tokios dienos? – paklausė Beregondas.
— Taip, labai, – atsakė Pipinas. – Pavargau laukdamas ir nieko neveikdamas. Daug valandų slampinėjau apie valdovo kambarį, kol jis tarėsi su Gendalfu, Princu ir kitais svarbiais asmenimis. Aš neįpratęs, pone Beregondai, alkanas patarnauti kitiems. Hobitui tai sunkus išbandymas. Tu, be abejo, manai, kad aš neįvertinu suteiktos garbės. Bet kas iš tokios garbės? Po galais, kas iš to valgio ir gėrimo po atslenkančiu Šešėliu? Ką jis reiškia? Oras tapo rudas ir troškus! Ar pučiant ryčiui čia dažnai taip sutemsta?
— Ne, – tarė Beregondas, – tai ne šio pasaulio oras. Tai Jo pikti kerai, dūmų kamuoliai iš Ugninio Kalno, temdantys širdis ir protus. Jam gerai sekasi. Norėčiau, kad sugrįžtų Lordas Faramiras. Jis nenusigąstų. Bet kas žino, ar jis besugrįš iš Tamsos anapus Upės?
— Taip, – tarė Pipinas, – Gendalfas irgi neramus. Man regis, jis nusivylė, čia nesuradęs Faramiro. O kur dingo jis pats? Paliko Valdovo tarybą dar iki pietų ir, kaip supratau, prastos nuotaikos. Galbūt sužinojo blogų naujienų.
Staiga jie sustingo, beveik suakmenėjo. Pipinas susmuko ant žemės, rankomis užsidengęs ausis, o Beregondas, kuris kalbėdamas apie Faramirą žiūrėjo pro ambrazūrą, ten sustingęs ir pasiliko, žvelgdamas išplėstomis akimis. Pipinas atpažino kadaise girdėtą siaubingą klyksmą – tą patį, kuris kažkada skambėjo Grafystėje. Dabar jis buvo garsesnis, o neapykanta dar didesnė, nuodingu beviltiškumu persmeigianti širdį.
Pagaliau Beregondas sunkiai prašneko:
-Jie čia! – tarė jis. – Sukaupk drąsą ir pažvelk! Apačioje darosi kažkas negera.
Pipinas nenoriai užsiropštė ant suolo, pažiūrėjo pro plyšį. Apačioje plytėjo blausus Pelenoras, tolumoje galėjai nuspėti Didžiosios Upės liniją. Dabar kaip nelauktos nakties šešėliai virš jos sukiojosi penki paukščiai, siaubingi tarsi maitėdos, didesni už erelius, žiaurūs kaip mirtis. Jie tai priartėdavo prie sienų beveik per lanko šūvį, tai ratais nusklęsdavo tolyn.
-Juodieji Raiteliai! – sumurmėjo Pipinas. — Juodieji Raiteliai ore! Žiūrėk, Beregondai! – suriko jis. — Jie aiškiai kažko ieško! Pažiūrėk, kaip jie sklando ir sukasi, visą laiką aplink tą pačią vietą! Ar matai, kažkas juda žeme? Tamsūs maži šešėliai. Taip, raiteliai: keturi ar penki. Ak, aš negaliu žiūrėti! Gendalfai! Gendalfai, gelbėk mus!
Pasigirdo ir nutilo dar vienas šaižus klyksmas. Hobitas atšoko nuo sienos, dusdamas kaip medžiojamas žvėris. Iš toli pro stingdantį klyksmą jis išgirdo silpną trimito garsą, ilgą aukštą natą.
— Faramiras! Lordas Faramiras! Tai jo signalas! – suriko Beregondas. – Narsioji širdis! Kaip jis prasimuš prie Vartų, jeigu tie pragaro vanagai turi ir kitų ginklų, ne vien baimę? Žiūrėk! Jie dar laikosi. Jie pasieks Vartus. Ne! Arkliai pamišo. Žiūrėk! Raiteliai nušoko žemėn, jie bėga pėsčiomis. Ne, vienas dar balne, bet jis laukia likusių. Tai turbūt Kapitonas: jam tos pabaisos nė mo-" tais. Viena pabaisa jį atakuoja. Padėkit, padėkit! Negi niekas neišeis? Faramirai!
Beregondas puolė žemyn ir nulėkė į tamsą. Gėdydamasis savo baimės, kai sargybinis Beregondas visų pirma galvojo apie mylimą Kapitoną, Pipinas atsistojo ir pažvelgė žemyn. Tą akimirką jis pastebėjo baltą sidabrinį blyksnį, atlekiantį iš šiaurės, tarsi mažą žvaigždę, nusileidusią į dulkėtus laukus. Šviesa lėkė kaip strėlė ir vis didėjo. Greitai ji pavijo keturis vyrus, bėgančius Vartų link. Pipinui pasirodė, jog blyški balta šviesa sklinda platyn, o sunkūs šešėliai traukiasi iš kelio. Jai dar labiau priartėjus, hobitas išgirdo galingą riksmą, ataidėjusį sienose.
— Gendalfas! – sušuko Pipinas. – Gendalfas! Jis visada pasirodo tamsiausią minutę. Pirmyn! Pirmyn, Baltasis Raiteli! Gendalfas, Gendalfas! – iš visų jėgų šaukė hobitas, tarsi didžių lenktynių žiūrovas ragindamas raitelį, kurio ir taip raginti nereikėjo.
Dabar jį pastebėjo ir tamsieji Šešėliai. Vienas nušvilpė į jį, bet Pipinui pasirodė, kad Gendalfas iškėlė ranką ir į viršų ištryško baltos šviesos spindulys. Nazgulas pratisai skausmingai suklykė, atsitraukė, o kiti keturi neteko drąsos. Kildami greitomis spiralėmis jie išnyko debesyse. Kurį laiką Pelenoras atrodė nebe toks tamsus. Pipinas matė, kaip likęs balne žmogus susitiko su Baltuoju Raiteliu, kaip jie laukė pėsčiųjų. Iš miesto pas juos išskubėjo žmonės, netrukus visi dingo iš akių po išorine siena. Pipinas žinojo, jog dabar jie žengia pro Vartus. Spėdamas, kad jie išsyk skubės į Bokštą pas Valdytoją, Pipinas nubėgo prie įėjimo į Citadelę. Ten jau laukė susirinkę daugybė žmonių, nuo aukštų sienų stebėjusių lenktynes bei išsigelbėjimą.