Netrukus nuo žemutinių terasų vedančiose gatvėse pasigirdo šurmulys, daug džiaugsmingų riksmų ir skanduojami Faramiro bei Mitrandiro vardai. Pagaliau Pipinas išvydo deglus ir lėtai jojančius du minios lydimus raitelius: vienas vilkėjo baltai, bet daugiau nebešvytėjo, prieblandoje atrodė blyškus, tarsi iššvaistęs ar pridengęs savo ugnį, kitas, juodaplaukis, jojo nuleidęs galvą. Jie nulipo žemėn, arklininkai paėmė Žvaigždikį ir kitą žirgą, abu nuėjo prie vartų sargybinio: Gendalfas ramiai, atmetęs pilką apsiaustą, vis dar ugnimi degančiomis akimis, kitas, visas apsirengęs žaliai – lėtai svyruodamas kaip pavargęs ar sužeistas.
Jiems praėjus pro žibintą virš vartų arkos, Pipinas prasigrūdo į priekį. Nuo blyškaus Faramiro veido jam užėmė kvapą. Tai buvo veidas žmogaus, kuris susidūrė su didžia baime, bet įveikė ją ir liko ramus. Kalbėdamas su sargybiniu jis stovėjo išdidžiai – Pipinas matė, koks jis panašus į savo brolį Boromirą, kurį hobitas iš pradžių mėgo. Pipinas žavėjosi karališku, bet švelniu Boromiro elgesiu. Tačiau pamatęs Faramirą jis pajuto širdį šoktelint nuo keisto, nepatirto jausmo. Faramiras spinduliavo tą aukštą kilmingumą, kurį turėjo ir Aragornas. Gal ne tokį aukštą, bet ir ne tokį tolimą bei blankų. Jis buvo Didžiųjų Karalių ainis, gimęs vėliau, bet dar paliestas Senosios Tautos išminties bei liūdesio. Dabar hobitas suprato, kodėl Beregondas su meile taria jo vardą. Faramiras buvo vadas, paskui kurį sekė žmonės, paskui kurį sektų ir jis, netgi po juodų sparnų šešėliu.
— Faramiras! – garsiai šaukė jis kartu su kitais. – Faramiras! Faramiras, išgirdęs keistą balsą Miesto žmonių gaudesy, atsisuko ir pažvelgęs žemyn apstulbo.
— Iš kur tu? – paklausė jis. – Miškavaikis su Bokšto apranga! Iš kur atsiradai?..
Bet čia tarp jų įsiterpė Gendalfas:
-Jis atvyko su manimi iš miškavaikių krašto. Jis atvyko su manimi. Negaiškime čia. Reikia daug pasakyti ir daug padaryti, o tu esi pavargęs. Jis eis kartu. Tiesą sakant, privalo eiti, jeigu nepamiršo savo naujųjų pareigų, — jei neklystu, šią valandą jis turi patarnauti savo lordui. Eime, Pipinai, sek paskui!
Pagaliau jie pasiekė asmeninį Miesto Valdovo kambarį. Aplink angliakrosnę buvo sustatyti gilūs krėslai, tarnai atnešė vyno. Niekieno nepastebimas Pipinas stovėjo už Denetoro kėdės ir pamiršęs nuovargį atidžiai klausėsi.
Užvalgęs baltos duonos ir išgėręs vyno, Faramiras atsisėdo ant suolelio tėvo kairėje. Šiek tiek toliau, iš kitos pusės, drožinėtoje kėdėje sėdėjo Gendalfas. Atrodė, tarsi jis miegotų. Mat iš pradžių Faramiras kalbėjo tik apie užduotį, su kuria buvo pasiųstas prieš dešimt dienų: pasakojo naujienas iš Itilieno, kalbėjo apie priešo bei jo sąjungininkų manevrus, apie kautynes kelyje, kuriose buvo įveikti Harado vyrai ir didysis jų žvėris – kapitonas raportavo savo vadui apie dažnai girdėtus dalykus, pasienio karo kasdienybę, kuri dabar, nors ir pergalinga, atrodė maža bei nereikšminga. Faramiras staiga pažvelgė į Pipiną:
— Dabar keistosios naujienos, – tarė jis. — Tai ne pirmasis miškavaikis, kurį mačiau iš šiaurės legendų nužengusį į pietinius kraštus.
Gendalfas išsitiesė ir sugniaužė kėdės ranktūrius, bet nieko nepasakė. Žvilgsniu jis sulaikė iš Pipino lūpų besiveržiantį šūksnį. Denetoras pažvelgė į jų veidus. Jis linktelėjo, tarsi parodydamas, jog suprato neištartus žodžius. Visiems tyliai ir ramiai sėdint Faramiras lėtai pasakojo savo istoriją. Jis nuolatos žiūrėjo į Gendalfą, bet retkarčiais jo žvilgsnis nukrypdavo į Pipiną, lyg jis stengtųsi geriau prisiminti ką matęs.
Faramirui papasakojus apie susitikimą su Frodu ir jo tarnu bei apie Henet Anuino įvykius, Pipinas pastebėjo, kad Gendalfo rankos, įsikirtusios į raižytą medį, dreba. Dabar jos atrodė nubalusios, labai senos. Žiūrėdamas į jas, Pipinas ūmai suvokė, jog Gendalfas, pats Gendalfas yra susirūpinęs, netgi išsigandęs. Kambaryje tvyrojo troškus, sunkus oras. Pagaliau Faramiras papasakojo apie išsiskyrimą su keliautojais ir jų ryžtą žygiuoti į Kirit Ungolą. Jis nutilo, papurtė galvą, atsiduso. Gendalfas pašoko.
— Kirit Ungolą? Morgulo Slėnį? – paklausė jis. – Laikas, Faramirai, laikas? Kada su jais išsiskyrei? Kada jie pasieks tą prakeiktą slėnį?
— Išsiskyriau su jais ryte prieš dvi dienas, – atsakė Faramiras. – Nuo ten iki Morgulduino Slėnio keturiasdešimt penkios mylios, jeigu jie eitų tiesiai į pietus, ir dar penkiolika į vakarus nuo prakeikto Bokšto. Greičiausiai jie ten galėjo atsirasti tik šiandien, o gal dar ir ne. Aš suprantu, ko bijai. Bet tamsa kilo ne dėl jų. Ji prasidėjo vakar – praėjusią naktį visą Itilieną užklojo šešėlis. Man aišku, jog Priešas seniai rengėsi mus pulti ir buvo nustatęs valandą anksčiau, nei keliautojai paliko mano prieglobstį.
Gendalfas žingsniavo po kambarį.
— Ryte prieš dvi dienas, trys dienos kelionės! Kaip toli nuo čia iki jūsų išsiskyrimo vietos?
— Paukščiui būtų septyniasdešimt penkios mylios, – atsakė Faramiras. – Bet aš negalėjau atvykti greičiau. Vakar dar buvau Kair Androse, ilgoje saloje šiaurinėje Upės dalyje, kurią giname. Žirgai buvo kitame krante. Stojus tamsai supratau, jog reikia skubėti, tad išjojau su trimis raiteliais. Likusį būrį pasiunčiau sustiprinti Osgiliato brastų įgulos. Tikiuosi, nesuklydau? — jis pažiūrėjo į tėvą.
— Nesuklydai? – sušuko Denetoras, jo akys blykstelėjo. – O kodėl domiesi? Vyrams vadovavai tu. Ar teiravaisi mano nuomonės dėl visų savo sprendimų? Dabar nesipūti, bet jau senokai nesukai iš savo kelio dėl mano patarimų. Kalbėjai, kaip visada, sumaniai, bet argi aš nemačiau, jog tavo akys įsmeigtos į Mitrandirą, klausdamos, ar gerai kalbi, ar ne per daug pasakei? Jis jau senokai pavergė tavo širdį. Sūnau, tavo tėvas senas, bet dar nesuvaikėjęs. Aš matau ir girdžiu, ką noriu. Nedaug iš tavo nutylėtų ar pusiau pasakytų dalykų liko man paslaptinga. Aš žinau daugelio mįslių atsakymus. Vargšas, vargšas Boromiras!
-Jeigu tai, ką padariau, tau nepatinka, tėve, – nuleido galvą Faramiras, – tuomet man reikėjo išklausyti tavo patarimų, prieš užsikraunant šitą sunkų sprendimą.
— Ar tai būtų jį pakeitę? – paklausė Denetoras. — Vis tiek būtum pasielgęs taip pat. Gerai tave pažįstu. Nuolat troškai atrodyti dosnus ir kilnus tarsi koks senovės karalius. Galingam, taikiam valdovui tai gal ir tinka. Bet beviltišką valandą už švelnumą atsimokama mirtimi.
— Tegu bus taip, – tarė Faramiras.
— Tegu bus taip! – suriko Denetoras. – Žūsi ne vien tu, Lorde Faramirai – žus tavo tėvas ir visa tavo tauta, kurią po Boromiro mirties privalai apginti.
— Gal norėtum, – įsmeigė akis Faramiras, – kad vietoj jo būčiau iškeliavęs aš?
— Taip, išties to norėčiau, – rėžė Denetoras. – Boromiras buvo ištikimas man, o ne kažkokiam burtininkui. Jis būtų prisiminęs pareigą ir nenusisukęs nuo likimo dovanos. Jis būtų atgabenęs man didžią dovaną.
Akimirką Faramiras nesusitvardė.
— Norėčiau, kad prisimintum, tėve, kodėl Itiliene buvau aš, o ne jis. Bent vieną kartą tavo valia buvo išpildyta. Jis iškeliavo su Miesto Valdovo užduotimi.
— Nepilk kartėlio į mano taurę, – įspėjo Denetoras. — Jau daug naktų aš išjos gėriau, jausdamas, jog blogiausia dar priekyje. Taip "ir atsitiko. O kad viskas būtų kitaip! O kad tas daiktas būtų atsidūręs pas mane!