— Guoskis kiek tinkamas! – tarė Gendalfas. – Boromiras tau niekada nebūtų jo atidavęs. Jis žuvo, žuvo kaip didvyris, temiega ramybėje! Tu apgaudinėji pats save. Jis būtų ištiesęs ranką paimti to daikto, paėmęs ir kritęs. Jis būtų pasilikęs jį sau – nebūtum pažinęs savo grįžusio sūnaus.
Denetoro veidas tapo šaltas ir rūstus.
— Boromiras nepasidavė tavo įtakai, ar ne? – tyliai paklausė jis. – Aš, jo tėvas, sakau, jog jis būtų atnešęs tą daiktą man. Tu išmintingas, Mitrandirai, bet per savo klastas daug ko nesuvoki. Yra patarimų, vertesnių už burtininkų gudrybes ar kvailių skubėjimą. Šiuos reikalus aš išmanau daugiau, nei tau atrodo.
— Ką gi tu manai? – paklausė Gendalfas.
— Manau, kad reikėjo vengti dviejų kvailysčių. Naudotis tuo daiktu pavojinga. Bet tokią valandą atiduoti jį kvailam miškavaikiui ir išsiųsti į paties Priešo šalį, kaip padarei tu su šituo mano sūnum, yra beprotybė.
— O ką būtų padaręs Lordas Denetoras?
— Kitką. Jis jokiais būdais nebūtų rėmęsis tik kvailomis viltimis, rizikuodamas būti sutriuškintas, jei Priešas atgaus, ką prarado. Ne, daiktas būtų saugomas, saugomas giliai po žeme. Nenaudojamas iki mirtinos būtinybės, nebent tokiai pergalei, po kurios mes, mirę, galėtume ilsėtis ramybėje.
— Tu galvoji, valdove, tik apie savo Gondorą, – tarė Gendalfas. – Dar yra ir bus kitų žmonių, kitų gyvenimų, kitų laikų. Man gaila netgi jo vergų.
— O kur ieškos pagalbos tie žmonės, jei kris Gondoras? – atrėmė Denetoras. — Jeigu tas daiktas dabar gulėtų giliuose mano tvirtovės rūsiuose, mes nevirpėtume iš baimės šioje tamsoje, laukdami blogiausio, ir tuščiai nesiginčytume. Jeigu netiki, kad būčiau išlaikęs bandymą, menkai mane pažįsti.
— Netikiu, – pasakė Gendalfas. — Jeigu tikėčiau, būčiau atsiuntęs tą daiktą saugoti tau ir išgelbėjęs kitus nuo kančių. O dabar, girdėdamas tavo šnekas, tikiu ne daugiau nei Boromiru. Palauk, suvaldyk pyktį! Aš nepasitikiu netgi pats savimi – aš atsisakiau to daikto, kai man jį siūlė laisva valia kaip dovaną. Tu stiprus ir gali save valdyti, Denetorai, bet gavęs tą daiktą būtum pražuvęs. Užkastas po Mindoluino šaknimis, jis išėstų tavo protą, užtemdytų mintis, o mus ištiktų dar blogesni dalykai.
Akimirką Denetoro akys, žiūrinčios į Gendalfą, vėl sužaibavo. Pipinas pajuto, kokia įtampa tvyro tarp jų, atrodė, kad jų ugningi žvilgsniai susikryžiavo tarsi špagos. Pipinas virpėjo, laukdamas, kuo tai baigsis. Bet staiga Denetoras atsilošė kėdėje ir vėl nurimo. Jis gūžtelėjo pečiais.
-Jeigu, jeigu! – tarė jis. – Tai tušti žodžiai. Jis dingo Šešėlyje nežinia, kas laukia jo ir mūsų. Ilgai netruks. Dabar tegu visi, besikaunantys su Priešu, susivienija ir nepraranda vilties, o praradę ją, tegu miršta laisvi. — Jis pasisuko į Faramirą. – Ką manai apie Osgiliato įgulą?
-Ji nestipri, – atsakė Faramiras. – Kaip minėjau, išsiunčiau Itilieno būrį jos sustiprinti.
— Manau, to neužteks, – tarė Denetoras. – Osgiliatui teks pirmas smūgis. Ten reikės tvirto vado.
— Ten ir daug kur kitur, – atsiduso Faramiras. – Vargšas mano brolis, aš jį irgi mylėjau! — Jis pakilo. — Ar galiu išeiti, tėve? – Faramiras susvyravo ir palinko virš tėvo kėdės.
— Matau, esi pavargęs, – tarė Denetoras. – Tau teko sunki kelionė. Girdėjau, kad jūsų pėdomis sekė Tamsa. Dabar eik ilsėtis. Rytoj būsi reikalingesnis.
Visi paliko Miesto Valdovą, nuėjo ilsėtis. Lauke plytėjo aklina tamsa. Gendalfas, lydimas mažą deglą nešančio Pipino, žingsniavo į savo kambarius. Jie nesikalbėjo, kol neužvėrė už nugaros durų. Tada Pipinas paėmė Gendalfo ranką.
— Pasakyk, – tarė jis, – ar yra vilties? Kalbu apie Frodą.
Gendalfas uždėjo ranką hobitui ant galvos.
-Vilties niekada nebuvo daug, – atsakė jis, – tik kvailos svajos, kaip šiandien buvo pasakyta. Kai aš išgirdau apie Kirit Ungolą... – Jis nebaigė sakinio ir nuėjo prie lango, tarsi jo akys galėtų praskirti tamsą rytuose. – Kirit Ungolas! – sumurmėjo Gendalfas. – Kodėl būtent ten? — Jis atsisuko. – Dar dabar, Pipinai, širdis man stingsta krūtinėje, kai tariu tą vardą. Vis dėlto tikiu, kad Faramiro atneštos žinios mums suteikia vilties. Aišku, kad Priešas pradėjo karą ir "žengė pirmą žingsnį, kai Frodas dar buvo laisvas. Dabar daug dienų jo akys kryps čia, o ne į savo šalį. Aš iš toli jaučiu jo skubėjimą ir baimę. Jis pradėjo karą anksčiau nei ketino. Kažkas jį sutrikdė. Gendalfas stovėjo galvodamas.
— Galbūt, – sumurmėjo jis, – galbūt mums išėjo į naudą net tavo kvailumas, berneli. Pasvarstykim: prieš kokias penkias dienas Jis turėjo sužinoti, kad mes nuvertėme Sarumaną ir paėmėme Akmenį. Kas iš to? Bėjo žinios negalime jo naudoti savo tikslams. Aha, palauk! Aragornas? Jo laikas artėja. Jis stiprus ir tvirtas, Pipinai, narsus ir ryžtingas. Jeigu reikia, jis pasielgs savo galva, nepaisydamas net didžiausio pavojaus. Gali būti. Jis galėjo panaudoti Akmenį, pasirodyti Priešui ir mesti jam iššūkį. Galbūt. Na, bet atsakymo nesužinosime, kol neatvyks Rohano Raiteliai, jeigu tik jie nepavėluos. Mūsų laukia nekokios dienos. Miegokim, kol dar galim!
— Bet... – pradėjo Pipinas.
— Bet kas? – atsisuko Gendalfas. – Šią naktį leisiu tik vieną bet.
— Golumas, – pasakė Pipinas. – Kaip, po galais, jie gali keliauti su juo, netgi sekti paskui jį? Aš mačiau, jog Faramirui ta vieta, kur jis juos vedė, patiko ne labiau negu tau. Ką visa tai reiškia?
— Dabar negaliu atsakyti, – tarė Gendalfas. – Mano širdis spėjo, jog Frodas ir Golumas turėjo susitikti. Į gera, ar į bloga. Bet apie Kirit Ungolą aš šiąnakt nekalbėsiu. Išdavystės, išdavystės bijau, to klastingo padaro išdavystės. Kaip bus, taip bus. Prisimink, kad išdavikas kartais išduoda pats save ir vietoj blogio padaro tik geriau. Kartais taip nutinka. Labanaktis!
Kitos dienos rytas išaušo panašus į rudą prieblandą. Po Faramiro sugrįžimo nudžiugusias žmonių širdis vėl prislėgė nerimas. Tą dieną sparnuotų Šešėlių nesimatė, bet retkarčiais aukštai virš miesto pasigirsdavo tolimas klyksmas. Jį išgirdę žmonės sustingdavo pakirsti siaubo, o silpnesni vaitojo ir verkė. Faramiras vėl išvyko.
-Jam neleidžia pailsėti, – murmėjo kai kas. – Valdovas varo jį kaip su botagu, dabar Faramiras dirba už du – už save ir už tą, kuris negrįš.
Žmonės vis žvelgė į šiaurę klausdami:
— Kur Rohano Raiteliai?
Iš tiesų Faramiras iškeliavo ne savo valia. Tarybai vadovavo Miesto Valdovas – tą dieną jis nesiruošė lankstytis prieš kitus. Taryba susirinko anksti ryte. Ten kapitonai nusprendė, kad dėl grėsmės iš pietų smogti patiems galimybių nėra, nebent pasirodytų Rohano Raiteliai. Kol kas reikia stiprinti sienas ir laukti.
— Bet, – pasakė Denetoras, – taip lengvai neatiduokime išorinių gynybos pozicijų, kurias taip sunkiai statėme. Priešas turi brangiai sumokėti keldamasis per Upę. Pajėgos, kurių pakaktų Miesto apsiausčiai, negali persikelti į šiaurę nuo Kair Androso – ten pernelyg pelkėta. Negali ir pietuose, arčiau Lebenino, – ten Upė per plati. Jiems reikėtų daugybės laivų. Vadinasi, jis smogs Osgiliate, kaip anksčiau, kai jį sulaikė Boromiras.
— Tai buvo tik bandymas, – atsakė Faramiras. – Šiandien galime priversti Priešą sumokėti dešimtgubai už persikėlimą, ir vis tiek bus per maža. Jam lengviau prarasti armiją negu mums būrį. O tiems, kuriuos išstatysime taip toli, bus labai pavojinga atsitraukti, jeigu Jis prasiverš per Upę.
— O kaip Kair Androsas? – papildė Princas. — Jeigu giname Osgiliatą, reikia išlaikyti ir jį. Nepamirškime pavojaus iš kairės. Rohirimai gali atvykti, gali ir neatvykti. Faramiras papasakojo mums apie galingas pajėgas, traukiamas prie Juodųjų Vartų. Iš ten pasirodys daugiau nei viena armija ir smogs daugiau nei į vieną vietą.