— Kare rizikuojama daug kuo, – tarė Denetoras. – Kair Androsas yra ginamas, daugiau karių ten nebesiųsime. Bet aš neatiduosiu Upės ir Pelenoro be kovos — jeigu atsiras vadas, kuriam užteks drąsos įvykdyti valdovo valią.
Visi tylėjo. Pagaliau prabilo Faramiras:
— Aš nesipriešinsiu tavo valiai, valdove. Kadangi netekai Boromiro, į jo vietą stosiu aš. Jeigu įsakysi.
— Įsakau, – linktelėjo Denetoras.
— Tada lik sveikas! – pasakė Faramiras. – Bet jeigu grįšiu, galvok apie mane geriau.
— Priklausys nuo to, kaip sugrįši, – atrėmė Denetoras. Paskutinis su Faramiru prieš jam išjojant į rytus kalbėjosi Gendalfas.
— Nesišvaistyk savo gyvybe įsikarščiavęs ar kartėlio apimtas, patarė jis. – Tavęs reikės čia, ne vien karo reikalams. Tavo tėvas myli tave, Faramirai, tu netruksi tuo įsitikinti. Lik sveikas!
Taigi Lordas Faramiras vėl išjojo. Su savim jis pasiėmė visus savanorius bei tuos, kuriuos galėjo išleisti miesto gynėjai. Stovintieji ant sienų prietemoje žvelgė į sugriautą miestą ir galvojo, kas ten vyksta, nes nieko nesimatė. Kiti nuolat žvelgė į šiaurę, skaičiuodami mylias iki Teodeno Rohane.
— Ar jis atvyks? Ar prisimins senąją mūsų sąjungą? – klausė jie.
— Taip, jis atvyks, – kartojo Gendalfas. – Net jei pavėluos. Pagalvokit! Raudonoji Strėlė geriausiu atveju galėjo jį pasiekti prieš dvi dienas, o nuo Edoraso kelias tolimas.
Naujienos atėjo naktį. Nuo brastų atlėkė raitelis — jis pranešė, kad iš Minas Morgulo išėjo armija ir artėja prie Osgiliato. Prie jos jau prisijungė būriai iš pietų – aukšti ir žiaurūs haradrimai.
— Mes sužinojome, – pasakojo žinianešys, – kad juos vėl veda Juodasis Kapitonas, jo skleidžiama baimė jau sklinda už Upės.
Su šiais bloga lemiančiais žodžiais baigėsi trečioji Pipino diena Minas Tirite. Nedaug kas ilsėjosi – vilčių, kad Faramiras ilgai išlaikys brastas, liko nedaug.
Kitą dieną tamsa liovėsi augusi, tačiau žmonių širdis ji slėgė dar smarkiau. Juos apėmė siaubas. Vėl atskriejo blogos naujienos. Priešas laimėjo Anduino brastas. Faramiras traukėsi prie Pelenoro sienos, burdamas savo vyrus prie fortų, bet priešų buvo dešimt kartų daugiau.
-Jeigu jis prasiverš prie Pelenoro, – kalbėjo pasiuntinys, – priešai lips jam ant kulnų. Jie brangiai sumokėjo už perkėlą, bet ne taip brangiai, kaip tikėjomės. Mat viską buvo puikiai suplanavę. Dabar aišku, jog jau seniai jie Rytiniame Osgiliate paslapčia statė valtis bei laivus. Veržėsi per Upę kaip tarakonai. O Juodojo Kapitono galia tiesiog nenusakoma. Daugelis vyrų neištveria net gandų apie jo artėjimą. Patys priešai virpa prieš jį, jam paliepus jie tuoj pat nusižudytų.
— Vadinasi, manęs labiau reikia ten, – pasakė Gendalfas ir tuoj pat išjojo. Baltas raitelio siluetas greitai dingo iš akių.
Visą tą naktį vienišas Pipinas nesudėdamas bluosto stovėjo ant sienos ir žiūrėjo į rytus.
Vos suskambėjus ryto varpams, tarsi besityčiojantiems iš žmonių šitoje tamsoje, tolumoje pasirodė liepsnos – ten, kur stovėjo Pelenoro sienos. Sargybiniai sutrimitavo pavojų, visi Miesto vyrai griebėsi ginklų. Kartkartėmis blyksteldavo raudona liepsna, sunkiame ore girdėjosi lėtas dundesys.
-Jie paėmė sieną! – šaukė žmonės. — Jie pramušė skyles! Jie ateina!
— Kur Faramiras? – susijaudinęs šaukė Beregondas. – Nesakykit, kad jis krito!
Pirmasis naujienų atnešė Gendalfas. Jis pasirodė įpusėjus rytui, lydimas saujelės raitelių, saugančių vežimų eilę. Vežimai buvo pilni sužeistųjų, kuriuos buvo galima išgelbėti iš sudaužytų fortų. Burtininkas iš karto nuskubėjo pas Denetorą. Miesto Valdovas su Pipinu laukė didžiajame kambaryje virš Baltojo Bokšto Salės. Žvelgdamas pro miglos aptrauktus langus į šiaurę, pietus ir rytus, jis tamsiomis akimis tarytum stengėsi praskirti jį supančius lemties šešėlius. Dažniausiai jis žvelgė į šiaurę, kartais įsiklausydamas į tylą, lyg per kažkokį stebuklą jo ausys būtų girdėjusios toli lygumose dundančias kanopas.
— Ar Faramiras grįžo? – paklausė jis.
— Ne, – tarė Gendalfas, – bet man išvykstant dar buvo gyvas. Jis nusprendė likti su ariergardu, kad atsitraukimas nuo Pelenoro nevirstų bėgimu. Galbūt jam pavyks pakankamai ilgai išsilaikyti, bet vargu. Prieš jį pernelyg stiprus priešas. Atvyko tas, kurio bijojau.
— Ne... ne Juodasis Valdovas? – iš siaubo užsimiršęs sušuko Pipinas.
Denetoras karčiai nusijuokė.
— Ne, dar ne, pone Peregrinai! Jis pasirodys tik tam, kad triumfuotų prieš mane, kai viskas bus laimėta. Jis naudojasi kitais kaip savo ginklais. Taip daro visi didieji valdovai, jei jiems pakanka išminties, pone miškavaiki. Argi aš dabar sėdėčiau savo bokšte, mąstyčiau, žiūrėčiau ir laukčiau, aukodamas netgi savo sūnus? Aš dar galiu laikyti ginklą.
Jis atsistojo atmesdamas ilgą juodą apsiaustą. Pipinas apstulbo po juo Denetoras dėvėjo šarvus. Jis turėjo apsijuosęs diržą su ilgu kardu, paslėptu juodai sidabrinėse makštyse.
— Taip aš vaikščioju ir taipjau daugelį metų miegu, – tarė jis, nes senstantis kūnas minkštėja bei silpsta.
— Barad Duro Lordas, baisiausiasis iš kapitonų, jau paėmė išorines tavo sienas, – tarė Gendalfas. – Buvęs Angmaro Karalius, Raganius, Žiedo Šmėkla, Nazgulų Valdovas, siaubo ietis Saurono rankoje, nevilties šešėlis.
— Tada, Mitrandirai, sutikai savęs vertą priešą, – tarė Denetoras. – Aš jau seniai žinojau, kas yra Tamsiojo Bokšto kariaunos vadas. Ar tai viskas, ką turi pasakyti sugrįžęs? O gal atsitraukei, nes priešas tau per stiprus?
Pipinas suvirpėjo, bijodamas staigaus Gendalfo įniršio, bet hobitas baiminosi be reikalo.
— Gali būti, – tyliai atsakė Gendalfas. – Mūsų jėgų išbandymas dar neatėjo. Jeigu senieji žodžiai teisingi, jis kris ne nuo kario rankos, ir jo likimas nežinomas išminčiams. Kad ir kaip ten būtų, Nevilties Kapitonas kol kas nesiveržia priekin. Anot išmintingų tavo žodžių, jis vadovauja iš užnugario, versdamas pametusius protą vergus bėgti pirmyn. Ne, aš grįžau, saugodamas sužeistuosius, kuriuos dar galima išgydyti. Ramasas pramuštas plačiai – Mordoro armija prasiverš daugelyje vietų. Bet ne tai svarbiausia. Greitai laukuose bus mūšis. Paruoškite išpuolį. Tegu tai bus raiti vyrai. Jie yra visa mūsų viltis, nes Priešas turi vienintelę silpną vietą – mažai raitelių.
— Mums jų irgi trūksta. Dabar atvykęs Rohanas būtų pačiu laiku, – pasakė Denetoras.
— Iš pradžių teks sutikti kitus atvykėlius, – tarė Gendalfas. – Mus jau pasiekė bėgliai iš Kair Androso. Sala žlugo. Iš šiaurės rytų, pro Juoduosius Vartus, išėjo kita armija.
— Kai kurie kaltina tave, Mitrandirai, jog su malonumu neši blogas naujienas, – tarė Denetoras, – bet šįkart pavėlavai – visa tai žinojau jau naktį. O dėl išpuolio, aš jau apie tai pagalvojau. Leiskimės žemyn.
Ėjo laikas. Pagaliau stebėtojai ant sienų pamatė besitraukiančius būrius. Mažos pavargusių, sužeistų žmonių grupelės pasirodė pirmos, kai kurie bėgo lyg persekiojami. Rytuose žybčiojo tolimos ugnys, dabar kai kuriose vietose jos slinko per lygumą. Namai ir klėtys degė. Tada iš daugelio vietų pasiliejo skubantys raudonos liepsnos upeliai, vinguriuojantys tamsoje, sukantys link plačios kelio linijos, vedančios nuo Miesto vartų iki Osgiliato.
— Priešas, – murmėjo žmonės, — jie paėmė sieną. Štai jie veržiasi pro plyšius! Atrodo, jog nešasi deglus. Kur mūsiškiai?