Artėjo vakaras, buvo taip tamsu, kad netgi toliaregiai Citadelės vyrai beveik nieko nematė, kas vyksta laukuose, išskyrus vis plintančius gaisrus ir ilgėjančią bei greitėjančią ugnies upę. Pagaliau, iki miesto likus mažiau nei myliai, pasirodė būrys karių, — jis žygiavo, nebėgo, vis dar laikė gretas.
Stebėtojams užgniaužė kvapą.
— Ten turi būti Faramiras, – kalbėjo jie. — Jam paklūsta ir žmogus, ir žirgas. Jam pavyks.
Dabar pagrindinė atsitraukiančiųjų dalis buvo vos už ketvirčio mylios. Iš tamsos už mažo būrio nugarų pasirodė grupelė raitelių. Visa, kas liko iš ariergardo. Jie dar sykį apsisuko, žvelgdami į artėjančias ugnies linijas. Staiga pasigirdo garsūs riksmai. Pasirodė priešo raiteliai. Ugnies linijos virto srovėmis, eilė po eilės žygiavo orkai, nešdami liepsnas, laukiniai pietiečiai su raudonomis vėliavomis šaukė nesuprantamus šūkius, visi veržėsi priekin, vydamiesi besitraukiančius. Aštriai suklikę iš tamsaus dangaus žemyn smigo sparnuoti šešėliai – žudyti pasiruošę Nazgulai.
Atsitraukimas virto bėgimu. Žmonės jau skilo nuo pagrindinės grupės, praradę protą metė ginklus ir šaukdami iš baimės krito ant žemės.
Tada iš Citadelės sutrimitavo – Denetoras pagaliau išleido puolėjus. Pasislėpę Vartų šešėlyje po dunksančiomis sienomis visi Miesto raiteliai laukė signalo. Dabar jie puolė pirmyn, išsirikiavo, perėjo į zovada ir garsiai surikę užgriuvo priešus. Nuo sienų atsklido atsakantys riksmai – priekyje lėkė gulbių riteriai iš Dol Amroto su savo Princu ir mėlyna jo vėliava.
— Amrotas už Gondorą! – suriko jie. – Amrotas už Faramirą!
Kaip griaustinis jie smogė priešams iš abiejų besitraukiančios kariuomenės sparnų. Bet vienas raitelis aplenkė visus, greitas kaip vėjas žolėje — jį nešė Žvaigždikis, švytintį, žėrintį, su šviesos žaibais iškeltoje rankoje.
Nazgulai suklykė ir nuskriejo šalin, nes jų Kapitonas dar nebuvo pasirengęs mesti iššūkį baltajai priešo ugniai. Matydami tik savo grobį, Morgulo kariai buvo užklupti iš netyčių, palūžo ir išsklido kaip žiežirbos viesule. Besitraukiantys būriai garsiai sušuko ir apsigręžę smogė persekiotojams. Medžiotojai pavirto grobiu. Atsitraukimas virto puolimu. Lauką nuklojo nukirsti orkai bei žmonės, nuo pamestų deglų kilo besisukantys dvokiantys dūmai. Raiteliai jojo tolyn.
Bet Denetoras neleido jiems nutolti per toli. Nors priešas sutriko ir kuriam laikui buvo atstumtas, iš rytų skubėjo didelės pajėgos. Vėl suskardėjo trimitas, skelbdamas atsitraukimą. Gondoro raiteliai sustojo. Už jų priedangos persitvarkė besitraukiantys būriai. Dabar jie ramiai žygiavo atgal. Kariai pasiekė Vartus ir išdidžiai grįžo į Miestą. Žmonės su pasididžiavimu žiūrėjo įjuos ir garsiai šaukė, nors širdyse buvo neramu. Būriai skaudžiai sumažėjo. Faramiras prarado trečdalį vyrų. O kur buvo jis pats?
Jis pasirodė paskutinis. Įžygiavo jo kariai. Grįžo Dol Amroto raiteliai, už jų jojo vėliavnešys ir Princas. Rankose Princas laikė savo giminaičio Faramiro, Denetoro sūnaus, kūną, rastą mūšio lauke.
— Faramiras! Faramiras! – verkdami kartojo žmonės gatvėse.
Bet jis neatsakė. Jo kūną kariai vingiuojančiu keliu nunešė į Citadelę pas tėvą. Sprukdami nuo Baltojo Raitelio Nazgulai spėjo paleisti mirtiną strėlytę, ir Faramiras, tuo metu kovęsis su raitu Harado milžinu, parkrito ant žemės. Tik Dol Amroto smūgis išgelbėjo jį nuo raudonų pietiečių kardų, pasiruošusių sukapoti gulintį.
Princas Imrahilis nunešė Faramirą į Baltąjį Bokštą. Jis tarė:
— Po didžių žygdarbių jūsų sūnus sugrįžo, valdove.
Jis papasakojo viską, ką matė. Denetoras atsistojo. Tylėdamas jis žiūrėjo į savo sūnaus veidą. Tada paliepė pakloti lovą kambaryje, paguldyti Faramirą ir visiems išeiti. Pats jis pakilo į slaptą kambarį Bokšto pastogėje. Daug kas ten pažvelgę siauruose languose matė šokinėjančią blyškią šviesą, po toji užgeso. Kai Denetoras vėl nusileido, jis nuėjo pas Faramirą ir tyliai atsisėdo šalia, bet valdovo veidas buvo pilkas, labiau negyvas nei jo sūnaus.
Pagaliau miestas buvo apgultas, apsuptas priešų. Ramasas krito, Pelenoras atiteko Priešui.
Paskutines naujienas iš už sienų atnešė prieš pat uždarant Vartus šiauriniu keliu atbėgę žmonės. Tai buvo likutis sargybos, saugojusios tą vietą, kur kelias iš Anorieno bei Rohano pasiekė Miesto žemes. Juos vedė Ingoldas, tas pats, kuris prieš penkias dienas įleido Gendalfą su Pipinu. Tada dar švietė saulė, o rytas nešė viltį.
— Apie rohirimus jokių žinių, – pasakė jis. – Rohanas nebeateis. O jei ir ateis, mums tai nepadės. Juos aplenks nauja priešų armija, persikėlusi per Upę Androse. Jie stiprūs – Akies orkų pulkai, didelė anksčiau nematytų žmonių kariauna. Žmonės neaukšti, bet kresni ir niūrūs, barzdoti kaip nykštukai, su dideliais kirviais. Turbūt jie iš kokios laukinės šalies tolimuosiuose rytuose. Jie atkirto šiaurinį kelią, daug būrių patraukė į Anorieną. Rohirimai neateis.
Vartai užsivėrė. Visą naktį sargybiniai ant sienų girdėjo lauke bruzdančius priešus, deginančius laukus ir medžius, kapojančius žmones, likusius už sienų – gyvus ar negyvus. Tamsoje nesimatė, kiek jų jau persikėlė per Upę, bet kai lygumose išaušo rytas, tikriau, blankus jo šešėlis, buvo matyti, jog naktinės baimės beveik nepadaugino jų skaičiaus. Visa lyguma tamsavo nuo žygiuojančių būrių, kiek užmatė akis kaip šlykštūs grybai aplink apsiaustą Miestą kilo juodos ir tamsiai raudonos palapinės.
Per strėlės šūvį nuo sienų plušdami kaip skruzdės dideliu ratu orkai kasė gilius griovius. Iškasę griovį, jie pripildydavo jį ugnies, nors niekas nematė, kaip ta ugnis būdavo įžiebiama. Visą dieną vyko darbai. Negalėdami nieko padaryti, Minas Tirito vyrai žiūrėjo nuo sienų. Kai grioviai buvo baigti, priartėjo didžiuliai vežimai.
Netrukus dar daugiau Priešo būrių kiekviename griovyje rengė įtaisus, laidančius strėles. Nuo Miesto sienų niekas negalėjo jų pasiekti.
Iš pradžių žmonės juokėsi ir nebijojo tokių įtaisų. Pagrindinė Miesto siena buvo aukšta, nepaprastai stora, pastatyta dar neiŠnykus ištremtųjų numenoriečių galiai. Iš lauko ji buvo panaši į Orthanko bokštą – kieta, tamsi ir lygi, jos neėmė nei plienas, nei ugnis, sudaužyti galėjo tik pačios žemės, ant kurios ji stovėjo, traukuliai.
— Ne, – kalbėjo žmonės, – net jei ateitų pats Bevardis, net ir jis neįeitų, kol mes dar gyvi. Kiti atsakydavo:
— Kol mes gyvi? Ar ilgai? Jis turi ginklą, įveikusį daug stiprių tvirtovių nuo pasaulio pradžios. Badas. Keliai atkirsti. Rohanas neateis.
Bet mašinos neeikvojo šūvių neprieinamai sienai. Nekenčiamiausių Mordoro Lordo priešų puolimą organizavo ne koks plėšikas ar orkų vadas. Viską tvarkė galingas klastingas protas. Vos buvo pastatytos didžiausios katapultos, palydimos klyksmų, virvių ir keltuvų girgždėjimo jos pradėjo velnioniškai aukštai svaidyti savo ietis, kurios perskriedavo virš sienų ir krisdavo pirmajame Miesto rate. Kažkokiu slaptu būdu kai kurios jų užsidegdavo.
Netrukus už sienų kilo gaisro pavojus, visi laisvesni žmonės darbavosi gesindami daugelyje vietų užsiplieskiančias liepsnas.
Po didžiųjų užtaisų atskriejo dar viena salvė, ne tokia žalinga, bet kur kas siaubingesnė. Užtaisai krito visose Miesto gatvėse ir alėjose, maži apvalūs sviediniai, kurie nedegė. Pribėgę pažiūrėti žmonės garsiai verkė ir kūkčiojo. Priešas į Miestą svaidė kritusių karių galvas – iš Osgiliato kautynių, nuo Ramaso, iš laukų. Niūrus tai buvo vaizdas – galvos dažniausiai buvo sudaužytos, beformės, kai kurios žiauriai nukirstos, bet bruožus atpažinti buvo įmanoma. Matėsi, jog tie žmonės mirė kentėdami. Ant visų galvų žiojėjo šlykštus Bevokės Akies ženklas. Žvelgdami į išniekintas galvas vyrai dažnai atpažindavo tą, su kuriuo kadaise išdidžiai stovėjo rikiuotėje, dirbo laukuose ar kartu leido laisvas dienas žaliuose kalvų slėniuose.