Veltui žmonės grūmojo kumščiais negailestingiems priešams, knibždantiems prie Vartų. Jie nekreipė dėmesio į keiksmus, nesuprato vakarų žmonių kalbos, klykavo savo aštriais balsais kaip žvėrys ar maitėdos. Netrukus Minas Tirite liko vos keletas, kuriems dar liko drąsos stovėti, niekinančiai žvelgiant į Mordoro kariuomenę. Juodosios Tvirtovės Valdovas turėjo dar vieną ginklą, greitesnį už badą – siaubą ir neviltį.
Vėl pasirodė Nazgulai. Tamsiajam Lordui stiprėjant, jų balsai, teskelbiantys jo valią bei pyktį, buvo kupini blogio ir neapykantos. Be paliovos jie sukosi virš Miesto, tarsi grifai, tykantys pasmerktų žmonių mėsos. Nei akiai, nei strėlei nepasiekiami, jie visą laiką sklandė netoliese, jų mirtini balsai raižė orą. Su kiekvienu klyksmu buvo vis sunkiau. Pagaliau net patys tvirčiausi griūdavo ant žemės, virš galvų prasklendžiant nematomai grėsmei, arba likdavo stovėti iš bejėgių rankų išmetę ginklus. Jų protus apimdavo tamsa, jie nebegalvodavo apie karą, tik apie tai, kur nušliaužti, pasislėpti ir numirti.
Visą tą baisią dieną Faramiras gulėjo savo lovoje Baltojo Bokšto kambaryje ir karštligiškai blaškėsi. „Miršta", – pasakė kažkas, netrukus „miršta" kartojo visi žmonės ant sienų ir gatvėse. Priėjo sėdėjo tėvas, tylėdamas žiūrėjo į sūnų ir nebesirūpino sienų gynyba. Pipinas nebuvo patyręs tokių baisių valandų, net tada, kai pakliuvo į nagus uruk-hajams. Jo užduotis buvo patarnauti Valdovui, hobitas patarnavo, visų pamirštas, stovintis prie neapšviesto kambario durų, visomis jėgomis kovodamas su savo baime. Kuo toliau, tuo Denetoras jam atrodė senesnis, tarsi kažkas būtų pakandęs išdidžią valią, sutriuškinęs rūstų protą. Galbūt tai padarė širdgėla ar kaltė. Hobitas matė ant niekada neverkusio veido ašaras, ir tai jį gniuždė labiau nei valdovo įtūžis.
— Neverkite, valdove, – sumikčiojo jis, – galbūt jis pasveiks. Ar kvietėte Gendalfą?
— Neguosk manęs savo burtininkais! – atrėžė Denetoras. – Kvailio viltis žlugo. Priešas surado Jį ir dabar stiprėja, jis mato mūsų mintis. Ką bedarytume, viskas veltui. Aš išsiunčiau savo sūnų, nepadėkojęs, nepalaiminęs, į nereikalingą pavojų. Štai dabar jis guli, jo kraujyje nuodai. Ne, ne, kas benutiktų šiame kare, mano giminei irgi ateina galas, Valdytojų Namai pralaimėjo. Likusius Karalius, pasislėpusius kalvose, nugalės žiaurūs žmonės, medžiosiantys juos kaip šunis.
Prie durų pasigirdo Miesto Valdovą kviečiantys balsai.
— Ne, aš nelipsiu žemyn, – tarė jis, – turiu pasilikti šalia sūnaus. Prieš pabaigą jis dar gali prabilti. Bet pabaiga jau arti. Šekit paskui ką norite, nors ir paskui Pilkąjį Kvailį. Jo viltis žlugo. Aš lieku čia.
Taip paskutiniajai Gondoro Miesto gynybai ėmė vadovauti Gendalfas. Kur jis praeidavo, vyrų nuotaika vėl pakildavo, o sparnuoti šešėliai nykdavo iš atminties. Nepavargdamas jis vaikščiojo nuo Citadelės iki Vartų, iš šiaurės į pietus palei sieną, burtininką lydėjo švytinčiais šarvais vilkintis Dol Amroto Princas. Jis ir jo riteriai lai-' kėši tvirtai, kaip tikri numenoriečiai. Juos pamatę žmonės šnibždėjosi: „Senos istorijos sako tiesą — jie yra elfiško kraujo. Toje šalyje kadaise gyveno Nimrodelės tauta". Prieblandoje atsirasdavo, kas sudainuoja keletą posmelių iš Nimrodelės Baladės ar kitų senųjų Anduino Slėnio dainų.
Bet po kiek laiko žmones vėl apgaubdavo šešėliai, širdys stingdavo, Gondoro šlovė virsdavo pelenais. Taip lėtai niūri siaubo diena slinko neviltingos nakties link. Pirmajame Miesto rate nevaldomi šėlo gaisrai, išorinės sienos gynėjams daugelyje vietų nebebuvo kur trauktis. Savo postuose liko tik keletas ištikimųjų, dauguma pabėgo už Antrųjų Vartų.
Toli už mūšio lauko per Upę buvo sparčiai statomi tiltai, visą dieną kėlėsi dar daugiau kariuomenės ir karo įrengimų. Pagaliau vidury nakties prasidėjo šturmas. Avangardas aplinkiniais keliais apėjo ugninius griovius ir puolė pirmyn, nekreipdamas dėmesio į praradimus. Dabar jie buvo per lanko šūvį, tačiau gynėjų liko per mažai, kad padarytų didelės žalos. Kas iš to, kad laužai puikiai apšvietė taikinius šauliams, kurių taiklumu nuo seno didžiavosi Gondoras. Pamatęs, jog Miesto drąsa paminta, paslaptingasis Kapitonas išstūmė į priekį pagrindines savo pajėgas. Didžiuliai apgulties bokštai, pastatyti Osgiliate, tamsoje lėtai riedėjo pirmyn.
Į Baltojo Bokšto kambarį vėl atvyko pasiuntiniai. Pipinas juos įleido, nes jie labai skubėjo. Denetoras lėtai pasuko akis nuo sūnaus veido, tyliai pasižiūrėjo įjuos.
— Pirmasis Miesto ratas dega, valdove, – tarė pasiuntiniai. – Kokie jūsų įsakymai? Jūs vis dar Valdovas ir Valdytojas. Ne visi seks paskui Mitrandirą. Žmonės bėga nuo sienų, palieka jas be gynybos.
— Kodėl? Kodėl tie kvailiai bėga? – paklausė Denetoras. – Geriau sudegti anksčiau negu vėliau, nes vis tiek sudegsime. Grįžkite į laužą! O aš? Manęs laukia mano laužas. Mano laužas! Denetoras ir Faramiras neturės kapo. Jokių kapų! Jokio ilgo mirties sapno. Mes sudegsime kaip degdavo stabmeldžių karaliai, kol iš Vakarų dar nebuvo atplaukęs pirmasis laivas. Vakarai pralaimėjo. Grįžkite ir sudekite!
Pasiuntiniai tylėdami apsisuko ir nenusilenkę išbėgo.
Denetoras atsistojo, paleido karštinės krečiamo Faramiro ranką.
-Jis dega, jis jau dega, – liūdnai tarė jis. — Jo dvasios namai griūva. – Žengęs žingsnį į priekį prie Pipino, jis pažiūrėjo į hobitą. – Sudie! – tarė Denetoras. – Lik sveikas, Peregrinai, Paladino sūnau! Tavo tarnyba truko neilgai, dabar ji jau baigiasi. Eik ir mirk, kaip tau atrodo geriausia. Mirk su kuo nori, gal net su savo draugu, kurio kvailystė atnešė tau mirtį. Pašauk tarnus ir eik. Sudie!
— Nesakau sudie, valdove, – priklaupęs tarė Pipinas. Staiga hobitiškai jis pašoko ant kojų ir pažvelgė seniui į akis. – Nesakau sudie, bet trumpam išeinu, – pasakė jis. – Privalau pamatyti Gendalfą. Jis ne kvailys – nesiruošiu galvoti apie mirtį tol, kol negalvoja jis. Jūs gyvas, todėl nenoriu būti atleistas nuo savo žodžio ir tarnybos. Jeigu jie pasieks Citadelę, tikiuosi būti čia, stovėti šalia ir užsitarnauti gautus ginklus.
— Daryk kaip nori, pone miškavaiki, – pasakė Denetoras, – mano gyvenimas sudužo. Pašauk tarnus! Jis vėl atsisuko į Faramirą.
Pipinas paliko jį ir pašaukė tarnus. Jie pasirodė – šeši valdovo namiškiai, stiprūs, tačiau virpantys, išgirdę kvietimą. Denetoras tyliai liepė jiems šiltai apkloti Faramirą ir pakelti jį. Klusniai jie pakėlė lovą ir išnešė iš kambario. Tarnai ėjo lėtai, stengdamiesi kuo mažiau kratyti karštligės apimtą ligonį, o Denetoras, pasiramsčiuodamas lazda, ėjo iš paskos. Už visų tipeno Pipinas.
Tarsi laidotuvių procesija jie išėjo iš Baltojo Bokšto į tamsą. Žemai kabantį debesį iš apačios nušvietė mirganti dulsvai raudona šviesa. Tyliai jie perėjo didelį kiemą, Denetorui paliepus, sustojo šalia Nudžiūvusio Medžio.
Visur buvo tylu, tik iš apačios atsklisdavo karo garsai. Jie girdėjo, kaip liūdnai nuo šakų į tamsų baseiną varva vanduo. Visi žcMigė pro Citadelės vartus – įjuos nustebęs ir sutrikęs žiūrėjo sargybinis. Pasukę į vakarus, jie neskubėdami pasiekė duris galinėje šeštojo rato sienoje. Jos vadinosi Fen Holenas ir buvo visada užrakintos, išskyrus laidotuves. Tik Miesto Valdovas ar nešiojantys kapų tvarkytojų ženklą galėjo praverti šias duris. Už jų spiralinis kelias leidosi žemyn į siaurą plotelį po Mindoluino šešėliu, kur stovėjo mirusių Karalių ir jų Valdytojų mauzoliejai.
Mažame namelyje prie kelio sėdėjo durininkas. Baimės pilnomis akimis jis priėjo artyn, rankoje laikydamas žibintą. Valdovo paliepimu atrakino duris. Paėmę iš durininko žibintą, jie įėjo vidun. Kelią tarp senovinių sienų su baliustradom ir kolonom menkai apšvietė siūbuojanti šviesa, buvo tamsu. Jų žingsniai aidėjo žemyn, žemyn, kol pasiekė Tylos Gatvę, Rat Dineną su jo niūriais rūmais, tuščiom salėm ir senai mirusių žmonių paveikslais. Jie įžengė į Valdytojų Namą, nuleido žemyn savo nešulį.