Neramiai dairydamasis aplink, Pipinas pamatė, jog atsidūrė kambaryje su plačiais skliautais, dengiamais didžiulių šešėlių, kuriuos ant sienų metėjų mažas žibintas. Prieblandoje matėsi iš marmuro iškaltų plokščių eilės. Ant kiekvieno antkapio gulėjo miegantys siluetai – sukryžiuotomis rankomis, ant akmens padėta galva. Bet viena plati plokštė netoliese stovėjo tuščia. Denetorui davus ženklą, tarnai paguldė Faramirą su tėvu ant plokštės vieną šalia kito, apklojo juos viena antklode ir nuleidę galvas atsitraukė kaip gedėtojai prie mirties patalo. Denetoras tyliai prabilo:
— Čia mes lauksime, – pasakė jis. – Nekvieskite balzamuotojų. Atneškite gerai degančio medžio, sukraukite aplink mus, užpilkite alyvos. Man paliepus, užmeskite deglą. Padarykite, kaip liepiu. Tai paskutiniai mano žodžiai. Sudie!
— Tau leidus, valdove! – tarė Pipinas ir pasisukęs su siaubu išlėkė iš mirties namų.
„Vargšas. Faramiras! – galvojo jis. — Jam labiau reikia vaistų, o ne ašarų. Kur man rasti Gendalfą? Turbūt ten, kur karščiausia. Bet jis neturės laiko mirštantiems ar bepročiams."
Prie durų jis atsisuko į vieną tarną, likusį sargyboje.
-Jūsų valdovas pats nesavas, – tarė hobitas. – Neskubėkite! Nedekite ugnies, kol Faramiras dar gyvas! Nedarykite nieko, laukite Gendalfo!
— Kas yra Minas Tirito valdovas? – pasigirdo atsakymas. – Lordas Denetoras ar Pilkasis Klajoklis?
— Pilkasis Klajoklis arba niekas, – tarė Pipinas ir kiek kojos neša nuskubėjo keliu aukštyn, pro apstulbus} durininką, pro duris, iki pat Citadelės vartų. Netikėtai jį šūktelėjo sargybinis – Pipinas atpažino Beregondo balsą.
— Kur bėgi, pone Peregrinai? – paklausė jis.
— Surasti Mitrandiro, – atsakė Pipinas.
— Valdovo užduotys skubios, man nederėtų trukdyti, – tarė Beregondas. – Bet gal galėtum trumpai paaiškinti, kas čia vyksta? Kur išėjo Valdovas? Aš ką tik atvykau į tarnybą, o man buvo pasakyta, jog jis ėjo prie Uždarųjų Durų, priešais jį žmonės nešė Faramirą.
— Taip, – linktelėjo Pipinas, – į Tylos Gatvę. Slėpdamas ašaras Beregondas nulenkė galvą.
— Sakė, jog jis miršta, – atsiduso jis, – o jis jau nebegyvas.
— Ne, – nutraukė jį Pipinas, – dar ne. Netgi dabar, mano manymu, jo mirties galima išvengti. Beregondai, Miesto Valdovas krito anksčiau už savo Miestą. Jis pamišęs ir pavojingas. – Pipinas trumpai papasakojo apie keistus Denetoro žodžius ir veiksmus. – Turiu tuoj pat surasti Gendalfą.
— Tuomet leiskis žemyn į mūšį.
— Žinau. Valdovas davė leidimą. Beregondai, jei gali, padaryk ką nors, sustabdyk tą siaubą.
-Valdovas jokiu būdu neleidžia kariams juodai sidabrine uniforma palikti posto, išskyrus jo paties įsakymą.
— Ką gi, turi rinktis tarp įsakymų ir Faramiro gyvybės, – pasakė Pipinas. – Man atrodo, reikalų turėsi su bepročiu, o ne su valdovu. Turiu bėgti. Jei galėsiu, grįšiu.
Jis bėgo, vis žemyn, miesto pakraščių link. Hobitas prasilenkdavo su žmonėmis, bėgančiais nuo gaisro, keletas jų, išvydę uniformą, šaukėjam, bet Pipinas nekreipė dėmesio. Pagaliau jis pasiekė Antruosius Vartus, už kurių tarp sienų šėlo gaisrai. Viskas buvo keistai tylu. Nesigirdėjo nei kovos riksmų, nei ginklų žvangėjimo. O tada nuaidėjo siaubingas klyksmas, sudrebėjo žemė, trenkė kurtinantis smūgis. Verždamasis priekin prieš siaubą ir baimę, nuo kurios keliai linko, Pipinas pasuko už kampo į plačią aikštę už Miesto Vartų. Ir sustingo vietoje. Jis surado Gendalfą, bet virpėdamas atsitraukė atgal, įsispraudė į šešėlį.
Didysis šturmas tęsėsi nuo nakties vidurio. Dundėjo būgnai. Iš šiaurės ir iš pietų prie sienų traukė būrys po būrio. Pasirodė didžiuliai žvėrys, tarsi judantys namai, nutvieksti raudonų liepsnų – mumakilai iš Harado. Pro ugnies sienas jie tempė milžiniškus bokštus ir mašinas. Tačiau Kapitonui nebuvo svarbu, kaip jiems seksis ar kiek jų žus: mumakilų tikslas buvo išbandyti gynybos jėgą ir pulti Gondoro vyrus daugelyje vietų. Pagrindinis smūgis turėjo tekti Vartams. Jie galėjo būti labai stiprūs, nukaldinti iš plieno ir geležies, saugomi bokštų su neprieinamais akmeniniais bastionais, tačiau tai buvo raktas, silpniausia vieta aukštoje ir nepaimamoje sienoje.
Būgnai sudundėjo garsiau. Aukštyn pakilo liepsnos. Per lauką šliaužė didžiulės mašinos, o jų viduryje – taranas, milžiniškas šimto pėdų ilgio medis, besisupantis ant galingų grandinių. Jį ilgai kaldino tamsiose Mordoro kalvėse – siaubinga tarano galva, pagaminta iš juodo plieno, atrodė kaip įsiutęs vilkas, ją dar sustiprino triuškinantys kerai. Taranas vadinosi Grondas, senojo Požeminio Pasaulio Kūjo atminimui. Jį traukė milžiniški žvėrys, supo orkai, o iš galo prilaikė kalnų troliai.
Tačiau prie Vartų pasipriešinimas dar buvo stiprus, čia stovėjo Dol Amroto riteriai ir tvirčiausi įgulos vyrai. It lietus krito strėlės ir strėlytės, apgulties bokštai griuvo arba staiga užsiliepsnodavo kaip deglai. Prieš sienas iš abiejų Vartų pusių žemė buvo nuklota žuvusiųjų kūnais bei nuolaužomis, tačiau it paklaikę priešai vis veržėsi pirmyn.
Grondas šliaužė pirmyn. Jo neėmė ugnis. Kartais kuris nors iš jį tempiančių žvėrių pamišdavo ir negailestingai imdavo trypti orkus, saugančius taraną, tačiau kūnus numesdavo šalin, o į jų vietas stodavo kiti.
Grondas šliaužė pirmyn. Būgnai mušė laukinį ritmą. Virš užmuštųjų kūnų kalvų pasirodė siaubinga figūra – aukštas raitelis su apsiaustu ir nuleistu gobtuvu. Lėtai, trypdamas kritusius, jis jojo pirmyn, nekreipdamas dėmesio į strėles. Jis sustojo ir iškėlė ilgą blyškų kardą. Tą pačią akimirką didžiulė baimė apėmė visus – gynėjus ir jų priešus. Vyrų rankos nusviro prie šonų, lankai nebezvimbė. Akimirką buvo tylu.
Sudundėjo sutraškėjo būgnai. Tvirtos rankos sviedė Grondą pirmyn. Jis pasiekė Vartus. Smogė. Didžiulis trenksmas sukrėtė Miestą tarsi debesyse pasislėpęs griaustinis. Bet geležinės durys ir plieniniai skląsčiai atlaikė smūgį.
Tada Juodasis Kapitonas atsistojo balnakilpėse ir siaubingu balsu suriko, pamiršta kalba tardamas galios bei siaubo žodžius, draskančius širdis ir akmenis.
Tris kartus jis suriko. Tris kartus smogė didysis taranas. Trečio smūgio Gondoro Vartai neatlaikė. Jie dužo lyg nuo triuškinančių kerų: blykstelėjo akinantis žaibas, ir Vartai šukėm subyrėjo žemėn.
Nazgulų Valdovas įjojo į Miestą. Jo didelė figūra juodavo laužų fone lyg milžiniška, beviltė grėsmė. Nazgulų Valdovas įjojo į Miestą – pro arką, kurios niekada nebuvo praėjęs joks priešas. Žmonės bėgo toliau nuo jo veido.
Visi, išskyrus vieną. Aikš.tėje prieš Vartus tylus ir ramus ant Žvaigždikio sėdėjo Gendalfas. Žvaigždikis vienintelis iš žemės žirgų galėjo pakelti tą siaubą. Jis stovėjo nejudėdamas, tvirtas kaip Rat Dinene iškaltas paveikslas.
— Tu negali čia įeiti, – tarė Gendalfas. Milžiniškas šešėlis sustojo. – Grįžk į tau skirtą bedugnę! Grįžk! Krisk į nebūtį, laukiančią tavęs ir tavo šeimininko. Eik šalin!
Juodasis Raitelis atmetė gobtuvą. Jis turėjo karaliaus karūną, nors galvos, ant kurios ji gulėjo, nesimatė. Tarp karūnos ir plačių tamsių pečių degė raudona ugnis. Iš nematomos burnos pasigirdo mirtinas juokas.