— Senas kvaily! – sušuko Nazgulas. – Senas kvaily! Tai mano valanda. Ar neatpažįsti mirties, ją matydamas? Mirk dabar ir raitykis bejėgis!
Su tais žodžiais jis aukštai iškėlė savo kardą, kurio ašmenimis perbėgo liepsnos.
Gendalfas nejudėjo. Kaip tik tą akimirką kažkur tolimame Miesto kieme užgiedojo gaidys. Jo balsas nuskambėjo šaižus ir tyras. Nekreipdamas dėmesio į magiją ar karą – gaidys giedojo, sveikindamas rytą, kartu su aušra beplintantį aukštai danguje virš mirties šešėlių.
Tarsi atsakydamas iš toli atskriejo kitas garsas. Ragai, ragai, ragai. Jie aidėjo tamsiuose Mindoluino šlaituose. Iš visų jėgų gaudžiantys didieji šiaurės ragai. Rohanas pagaliau atėjo.
5
Rohirimų žygis
Buvo tamsu. Gulėdamas ant žemės į antklodę susivyniojęs Meris nieko nematė. Nors nakties oras buvo ramus, vėjas nepūtė, aplink tūnantys medžiai tyliai dūsavo. Hobitas pakėlė galvą. Tada jis vėl išgirdo – tarsi tylius būgnus, mušamus miškingose kalvose ir kalnų prieigose. Ritmas staiga nutildavo, vėl pasigirsdavo jau kitoje vietoje, tai toliau, tai arčiau. Jis svarstė, ar jį girdi sargybiniai.
Nors nieko nesimatė, Meris žinojo, jog aplink jį yra rohirimų būriai. Tamsoje jis užuodė žirgus, girdėjo jų prunkštimą ir mindžikavimą spygliais nusėtoje žemėje. Kariuomenė apsistojo pušynuose, besiglaudžiančiuose apie Eilenacho Švyturį, aukštą kalvą, kylančią virš Druadano Miško šlaitų, netoliese didžiojo kelio Rytiniame Anoriene.
Nors buvo labai pavargęs, Meris negalėjo užmigti. Jis jojo jau keturias dienas, o vis gilėjanti prieblanda lėtai slėgė širdį. Hobitas pradėjo galvoti, kodėl jis taip veržėsi vykti kartu, kai turėjo krūvą pasiteisinimų, netgi savo valdovo įsakymą pasilikti. Jis laužė galvą, ar senasis karalius žino apie jo nepaklusnumą, ar pyksta. Tikriausiai ne. Panašu, kad Dernhelmas buvo kažkaip susitaręs su Elfhelmu, eoredo, kuriame jojo hobitas, Maršalu. Jis ir visi vyrai nekreipė dėmesio į Merį, apsimesdavo neišgirdę, jei jis ką pasakydavo. Jis buvo ne daugiau nei dar vienas Dernhelmo nešamas maišas. Dernhelmas irgi buvo ne ką geresnis: jis iš viso su niekuo nesišnekėjo. Meris jautėsi mažas, nekviestas, vienišas. Dabar laikas įgijo ypatingą reikšmę, armijai grėsė pavojus. Nuo išorinių Minas Tirito sienų, juosiančių miesto žemes, juos skyrė mažiau nei diena kelio.
Į priekį buvo pasiųsti žvalgai. Kai kurie negrįžo. Kiti pranešė, jog kelias priekyje atkirstas. Trys mylios į vakarus nuo Amon Dino buvo priešų stovykla, o kai kurie jų būriai jau buvo ne toliau kaip už devynių mylių. Palei kelią esančiuose miškuose bei kalvose knibždėjo orkai. Karalius ir Eomeras naktį sušaukė pasitarimą.
Meris norėjo su kuo nors pasišnekėti, pagalvojo apie Pipiną, bet nerimas tik sustiprėjo. Vargšas Pipinas, uždarytas akmeniniame mieste, vienišas, išsigandęs. Meris panoro tapti aukštu raiteliu, panašiu į Eomerą, pūsti ragą ar dar ką nors ir šuoliuoti į pagalbą. Jis atsisėdo, klausydamasis vėl dundančių būgnų, dabar arčiau. Hobitas išgirdo tylius balsus ir pamatė tarp medžių judančius pusiau pridengtus žibintus. Salia esantys vyrai pradėjo neramiai judėti.
Viršuje pasirodė tamsi figūra ir užkliuvo už jo, keikdama šaknis. Meris atpažino Maršalo Elfhelmo balsą.
— Aš ne šaknis, pone, – tarė Meris, – ir ne maišas, o apdaužytas hobitas. Atitaisydamas padėtį gal paaiškintum, kas čia vyksta?
— Tokioje velniškoje tamsoje gali vykti bet kas, – tarė Elfhelmas. – Mano valdovas paskelbė, jog turime pasirengti – gali būti įsakyta staiga pajudėti.
— Ar pasirodė Priešas? – neramiai paklausė Meris. – Ar tai jų būgnai? Man jau pradėjo rodytis, jog juos įsivaizduoju, nes daugiau niekas nekreipė dėmesio.
— Ne, ne, – papurtė galvą Elfhelmas, – Priešas kelyje, o ne kalvose. Tu girdėjai vosus, Laukinius Miškų Žmones, taip jie kalbasi per atstumą. Sakoma, jie vis dar gyvena Druadano Miške. Likę iš senųjų laikų, jie gyvena pasislėpę it laukiniai atsargūs žvėrys. Jie neis į karą su Gondoru ar Marku, bet juos išgąsdino atslinkusi tamsa ir orkai — jie bijo, jog grįš Tamsieji Laikai. Dėkokime likimui, kad jie mūsų nemedžioja, nes jie šaudo užnuodytom strėlėm ir yra neprilygstami sekliai. Jie pasiūlė savo pagalbą Teodenui. Kaip tik dabar vienas jų vadų lydimas pas karalių. Štai iš kur šviesos. Daugiau nieko nežinau. Turiu vykdyti valdovo įsakymą. Susidėk daiktus, pone maiše! – Elfhelmas išnyko šešėliuose.
Meriui nepatiko kalbos apie laukinius žmones bei užnuodytas strėles, tačiau ir be to jį slėgė siaubas. Laukti darėsi nebeįmanoma. Jis norėjo sužinoti, kas vyksta. Hobitas atsistojo ir atsargiai nusėlino paskui vieną žibintą, kol šis dar neišnyko tarp medžių.
Taip jis atsidūrė atviroje aikštelėje, kur po dideliu medžiu karaliui buvo pastatyta maža palapinė. Nuo šakos kabojo iš viršaus pridengtas didelis žibintas, skleidžiantis blyškios šviesos ratą apačioje. Ten sėdėjo Teodenas ir Eomeras, o prieš juos ant žemės įsitaisė keista kresna žmogysta. Gumbuota tarsi senas akmuo, menki barzdos plaukai driko ant stambaus smakro kaip sausos samanos. Jis buvo trurripakojis, storomis rankomis, tvirtas ir žemas. Turėjo tik – žolės juostą apie juosmenį. Meris pajuto, jog kažkur jau yra jį matęs ir staiga prisiminė Pukaelius Dunhare. Jis buvo kaip du vandens lašai panašus į tas skulptūras, o galbūt tiesioginis tų žmonių, kuriuos kadaise iškalė akmenyje užmiršti menininkai, palikuonis.
Meriui tykinant artyn buvo tylu. Tada Laukinis Žmogus ėmė kalbėti, kaip atrodė, atsakydamas į klausimą. Jo balsas buvo žemas, gerklinis, tačiau, Merio nuostabai, jis šnekėjo bendrąja kalba, nors stabčiodamas bei įpainiodamas keistų žodžių.
— Ne, Arklių Žmonių tėve, – tarė jis, – mes nekovojam. Mes tik medžiojam. Žudom gorgun miškuose, nekenčiam orkų tautos. Jūs irgi nekenčiat gorgun. Kaip galėdami padėsime. Laukinių Žmonių ausys ilgos, akys aštrios, žinome visus takus. Laukiniai Žmonės čia gyveno prieš Akmens Namus, prieš Aukštiesiems Žmonėms ateinant iš Vandens.
— Bet mums reikia pagalbos mūšyje, – tarė Eomeras. – Kaip tu ir tavo tauta padės?
— Atneš naujienas, – atsakė Laukinis Žmogus. – Mes žiūrim nuo kalvų. Mes kopiam į aukštus kalnus ir žiūrime žemyn. Akmens Miestas uždarytas. Lauke degė ugnys, dabar jos dega viduje. Norite ten patekti? Tada reikės skubėti. Bet gorgun ir žmonės iš toli, trumpa gumbuota ranka jis mostelėjo į rytus, – užėmė arklių kelią. Labai daug, daugiau nei Arklių vyrų.
— Iš kur žinai? – paklausė Eomeras.
Plokščias senio veidas ir tamsios akys nieko neišdavė, bet balsas buvo nepatenkintas:
— Laukiniai Žmonės yra laukiniai, laisvi, bet ne vaikai, – atsakė jis. – Aš esu didysis vadas, Ghan-buri-Ghanas. Aš daug ką skaičiuoju – žvaigždes danguje, lapus ant medžių, žmones tamsoje. Jūs turite keturias dešimtis kartų po penkiolika dešimčių. Jie turi daugiau. Didelis mūšis, o kas laimės? O apie Akmens Miesto sienas jų vaikšto dar daugiau.
— Deja, jis tikrai šneka įžvalgiai, – tarė Teodenas. – Mūsų žvalgai pranešė, kad priešai kelyje iškasė duobes ir prismaigstė kuolų. Mes negalime jų nušluoti staigiu puolimu.
-Vis dėlto reikia skubėti, – pasakė Homeras. – Mundburgas dega!
— Leiskite Ghan-buri-Ghanui pabaigti! – nutraukė juos Laukinis Žmogus. — Jis žino daugiau nei vieną kelią. Jis jus ves keliu, kur nėra duobių, kur nevaikšto gorgun, o tik Laukiniai Žmonės ir žvėrys. Kai Akmens Žmonės buvo stipresni, jie nutiesė daug kelių. Jie perkirto kalvas, kaip medžioklis perpjauna žvėries mėsą. Laukiniai Žmonės mano, jog vietoj duonos jie valgė akmenį. Dideliais vežimais jie važiavo pro Druadaną į Rimoną. Dabar jau nebekeliauja. Kelią pamiršo, tik Laukiniai Žmonės prisimena. Virš kalvų ir po kalvomis, po medžiais ir žole, už Rimono, žemyn Dinų driekiasi kelias. Jis susieina su Arklių kelio pabaiga. Laukiniai Žmonės parodys tą kelią. Tada jūs užmušite gorgun, skaisčia geležimi nuvysite blogą tamsą ir Laukiniai Žmonės galės grįžti miegoti į savo miškus.