Eomeras su karaliumi pasitarė savo kalba. Pagaliau Teodenas atsisuko į Laukinį Žmogų.
— Mes priimame tavo pasiūlymą, – tarė jis. – Nors už nugarų liks priešų kariuomenė, koks gi skirtumas? Jeigu Akmens Miestas kris, nebeturėsime kur grįžti. Jeigu jis bus išgelbėtas, patys orkai liks atkirsti. Jei būsi ištikimas, Ghan-buri-Ghanai, dosniai tave apdovanosime, o Marko draugystė bus amžina.
— Mirusieji nedraugauja su gyvaisiais ir dovanų neduoda, – atsakė Laukinis Žmogus. – Bet jeigu išliksite gyvi po Tamsos, palikite Laukinius Žmones ramybėje ir nemedžiokite jų kaip žvėrių. Ghan-buri-Ghanas nenuves jūsų į spąstus. Jis pats keliaus su Arklių vyrų tėvu ir jeigu nuves blogai, galėsite jį užmušti.
— Tebus taip! – sutiko Teodenas.
— Kiek ilgai užtruks aplenkti priešus ir grįžti į kelią? – paklausė Eomeras. — Jei mus vesi, turėsime eiti pėsti, o kelias, be abejo, siauras.
— Laukiniai Žmonės nueina greitai, – tarė Ghanas. – Akmens Vežimų slėnyje ana ten, — jis mostelėjo į pietus, – kelio pločio pakaks keturiems arkliams, bet iš pradžių ir gale jis siauras. Nuo čia iki Dino Laukiniai Žmonės nueina nuo saulėtekio iki vidudienio.
— Vadinasi, priekiniams būriams reikės apie septynių valandų, – paskaičiavo Eomeras, – nors geriau sakykim – dešimties. Nenumatyti dalykai gali mums sukliudyti, o jei mūsų kariuomenė išsitemps, išėję iš kalvų užtruksime, kol atstatysime tvarką. Kuri dabar valanda?
— Kas žino, – gūžtelėjo pečiais Teodenas, – visur naktis.
— Visur tamsu, bet ne visur naktis, – pasakė Ghanas. – Kai saulė pakils, ją pajusime, net jei ir bus pasislėpusi. Ji jau kopia virš rytinių kalnų. Dangaus laukuose prasideda diena.
— Reikia keliauti tuoj pat, – tarė Eomeras, – netgi šitaip nesuspėsime šiandien į pagalbą Gondorui.
Meris ilgiau nebesiklausė, nuslinko atgal ruoštis žygiui. Buvo paskutinis etapas prieš mūšį. Hobitui neatrodė, jog daugelis liks gyvi. Bet jis pagalvojo apie Pipiną, liepsnas Minas Tirite ir sutramdė savo paties siaubą.
Dieną viskas sekėsi gerai, jie nei matė, nei girdėjo tykančių priešų. Laukiniai Žmonės išskleidė budrių medžiotojų ratą, kad joks orkas ar klaidžiojantis šnipas nesužinotų apie judėjimą kalvose. Artėjant prie apsiausto miesto šviesa darėsi vis blankesnė, ilgos Raitelių eilės buvo panašios į tamsius žmonių ir žirgų šešėlius. Kiekvieną būrį vedė Laukinis Miško Žmogus, šalia karaliaus ėjo senasis Ghanas. Pradžia buvo lėtesnė nei tikėtasi, nes vedini žirgais Raiteliai užtruko, miškais apaugusiuose gūbriuose už stovyklos ieškodami takų į slaptą Akmens Vežimų slėnį. Vėlyvą popietę pirmieji būriai pasiekė pilkus plačius tankumynus, plytinčius rytiniame Amon Dino šlaite ir slepiančius didelį tarpą kalvų linijoje nuo Nardolo iki Dino, iš vakarų į rytus. Ten ėjo seniai pamirštas vežimų kelias, įsukantis į pagrindinį žirgų kelią iš Miesto į Anorieną. Jau gimė ne viena žmonių karta, kai kelyje šeimininkavo vien medžiai. Jis išnyko, pasislėpęs po nesuskaičiuojamus metus mestais lapais. Tankumynai tapo paskutine Raitelių prieglauda prieš atvirą mūšį, nes priekyje jau driekėsi kelias ir Anduino lygumos, o rytuose bei pietuose šlaitai buvo pliki, akmenuoti, vingiuotos kalvos siena po sienos kopė aukštyn į didžiąją Mindoluino papėdę.
Pirmasis būrys sustojo, kiti būriai, išėję iš Akmens Vežimų slėnio, išsisklaidė aplink ir įsikūrė po pilkais medžiais. Karalius sušaukė kapitonus pasitarti. Eomeras išsiuntė žvalgus stebėti kelio, bet senasis Ghanas papurtė galvą.
— Neverta siųsti Arklių vyrų, – tarė jis. – Laukiniai Žmonės jau pamatė viską, ką galima pamatyti blogu oru. Jie greitai ateis su manimi pasikalbėti.
Atvyko kapitonai, o tada iš už medžių atsargiai išsėlino kiti Pukaeliai, tokie panašūs į senąjį Ghaną, kad Meris vos galėjo juos atskirti. Jie kalbėjosi su Ghanu keista gerkline šneka.
Chanas atsisuko į karalių:
— Laukiniai Žmonės daug pasakė, – tarė jis. – Pirma, būk atsargus! Stovykloje už Dino, valanda kelio nuo čia, vis dar daug žmonių. — Jis parodė ranka į vakarus juodo švyturio link. – Bet nuo čia iki naujųjų Akmens tautos sienų tuščia. Daug dirba ten. Sienų nebėra: gorgun jas sugriovė su žemės griaustiniu ir juodos geležies vėzdais. Jie neatsargūs, nesidairo aplink. Jie galvoja, jog jų draugai stebi visus kelius! – senasis Chanas įdomiai sugurguliavo, tai turėjo reikšti juoką.
— Puikios naujienos! – šūktelėjo Eomeras. – Net ir šioje tamsoje vėl suspindo viltis. Priešo sumanymai kartais pasitarnauja ir mums. Prakeikta tamsa mus pridengė. Trokšdami sunaikinti Gondorą ir nepalikti akmens ant akmens, orkai išsprendė už mus tai, ko labiausiai bijojau: pro uždarą sieną niekad nebūtume prasiveržę. Dabar galime pulti nekliudomi, jei iki tol mūsų niekas nesustabdys.
— Dar kartą dėkoju tau, Ghan-buri-Ghanai, miškų valdove, – pasakė Teodenas. – Geros kloties tau, lauk gerų naujienų.
— Užmuškit gorgun! UžmuŠkit orkus! Laukiniams Žmonėms kiti žodžiai nepatiks, – atsakė Ghanas. – Skaisčia geležimi nuvykit blogą orą ir tamsą.
— Tam ir atjojome iš taip toli, – tarė karalius. – Pabandysime. Tik rytojus parodys, kas mums pavyko.
Ghan-buri-Ghanas susirietė ir atsisveikindamas palietė kakta žemę. Jis atsistojo išeiti. Tačiau staiga sustingo kaip sunerimęs miško žvėris, uodė orą. Jo akys nušvito.
— Vėjas keičiasi! – šūktelėjo jis ir kartu su savo žmonėmis akimirksniu išnyko prieblandoje. Joks Rohano Raitelis daugiau jo nebematė. Netrukus toli rytuose vėl tyliai sudundėjo būgnai. Tačiau visoje kariuomenėje niekas nesibaimino, kad Laukiniai Žmonės juos išduos, kad ir kokie keisti ar negražūs jie atrodė.
— Vedlių nebereikia, – pasakė Elfhelmas. – Turime raitelių, taikos dienomis jojusių į Mundburgą. Aš esu vienas iš jų. Kai pasieksime kelią, jis suksis į pietus, o tada dar dvidešimt mylių eis tiesiai, kol prijosime Miesto žemių sieną. Šitoje vietoje Gondoro žygūnai jodavo greičiausiai. Mes irgi galime joti greitai ir tyliai.
— Mūsų laukia sunki kova, prireiks visų jėgų, – tarė Eomeras. – Siūlau dabar ilsėtis. Išjosime naktį, kad laukus pasiektume ankstyvą rytojaus rytą arba kada įsakys mūsų valdovas.
Karalius su tuo sutiko, kapitonai išsiskirstė. Bet Elfhelmas greitai sugrįžo.
— Už pilkojo miško žvalgai nieko nerado, valdove, – pranešė jis, – tik du raitelius: du negyvus žmones ir du negyvus žirgus.
— Na? – paklausė Eomeras. – Ir kas iš to?
— O tas, valdove, kad tai buvo Gondoro pasiuntiniai. Vienas jų tikriausiai Hirgonas. Jo ranka vis dar spaudė Raudonąją Strėlę, bet galva buvo nukirsta. Be to, pagal ženklus galima spėti, kad jie žuvo, bėgdami į vakarus. Kaip suprantu, pasiuntiniai rado priešus jau prie išorinių sienų – tai buvo prieš dvi dienas, jeigu postuose jie keisdavo žirgus. Jie negalėjo pasiekti Miesto, todėl pasuko atgal.
— Deja! – tarė Teodenas. – Vadinasi, Denetoras negavo žinių apie mūsų žygį ir turbūt prarado viltį, kad atvyksime.
— Skubant delsti negalima, bet geriau vėliau negu niekada, - tarė Eomeras. – Galbūt dabar ši sena patarlė pasirodys teisingiausia nuo tada, kai žmonės ją sugalvojo.